Birželio 26 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Lietuvoje buvo įkurta darbininkų milicija, kuri, pasak Eitos (jai vadovauti buvo paskirtas K. Korsakas), pasidarė vyriausybės talkininkė ir naujos santvarkos kūrėja. Birželio pabaigoje buvo paleistas Seimas, taip pat nutrauktas 1927 m. sudarytas Sv. Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordatas. Vidaus reikalų ministras „valstybės saugumo sumetimais11 nuo liepos 1 d. uždarė visas politines, visuomenines, kultūrines, religines organizacijas, net studentų korporacijas. Liko tiktai LKP, LKJS, MOPR’as ir komunistinės profsąjungos. Nuo liepos pradžios M. Gedvilo potvarkiu taip pat buvo uždaryti visi nekomunistiniai laikraščiai bei žurnalai. Ėjo tik „Lietuvos aidas** (netrukus pavadintas „Darbo Lietuva11, o dar vėliau—„Tarybų Lietuva11), „XX amžius11 ir „Lietuvos žinios11, tačiau jų redaktoriai buvo pakeisti ir jau pūtė į sovietų dūdą, tuo klaidindami skaitytojus. Liepos 11 d. J. Paleckis pasirašė įstatymą dėl Saulių sąjungos likvidavimo.
Nuo birželio pabaigos ministrų (daugiausia M. Gedvilo ir P. Pakarklio) potvarkiais pradėta masiškai atleidinėti iš pareigų aukštesniuosius karininkus, apskričių viršininkus, burmistrus, policijos viršininkus, valsčių viršaičius, teisėjus ir kitus valdininkus. { jų vietą dažniausiai buvo skiriami komunistai, komjaunuoliai arba jiems palankūs nepartiniai.
Tuo tarpu V. Krėvės vadovaujama Ministrų Taryba svarstė antraeilius ar net trečiaeilius klausimus ir nepajėgė sukliudyti V. Dekanozovo štabo diriguojamą Lietuvos valstybės griovimą. Juo labiau kad birželio pabaigoje—liepos pradžioje buvo gerokai pakeista vyriausybės sudėtis, atmiešiant ją komunistais: M. Ju-čas-Kučinskas paskirtas naujai įsteigtos Darbo ministerijos vadovu, o S. Pupeikis — susisiekimo ministru. Ekskunigas komunistas L. Adomauskas tapo valstybės kontrolieriumi, o LKP narys K. Didžiulis (Grosmanas) —vyriausybės įgaliotiniu ministro teisėmis Vilniaus miestui ir jo sričiai. 15 metų išsėdėjęs kalėjimuose P. Glovackas buvo paskirtas užsienio reikalų viceministru (kontroliuoti V. Krėvę), o kitas kadrinis komunistas A. Guze-vičius — vidaus reikalų ministro pavaduotoju. Komunistuojantis liaudininkas J. Vaišnoras tapo finansų viceministru, o atleidus
E. Galvąnauską (VII.5) — ministru.
Liepos pradžioje prasidėjo naujas „Liaudies" vyriausybės veiklos etapas (santykine riba laikytina VII.4—5 d„ kai iš Maskvos grįžo nusivylęs V. Krėvė ir, Dekanozovui reikalaujant, buvo atleistas E. Galvanauskas). Komunistai vyriausybėje jau turėjo tvirtą daugumą, o svyruojantys ministrai perėjo į jų pusę. Maskvos atstovų diriguojama kompartija tapo vienintele valdančiąja jėga, o Ministrų Taryba y- klusnia jos valios vykdytoja. Anot M. Remerio, valdžios „vairas jau aiškiai išsprūdo iš šios vyriausybės rankų; iš tikrųjų ji niekuomet šio vairo nevaldė, nors turėjo saldžių valdžios iliuzijų1134.
V. Krėvės, E. Galvanausko, matyt, ir kitų patriotų iliuzijos, kad jie, įeidami‘į vyriausybę, galės išlaikyti bent ribotą Lietuvos valstybingumą, greitai išsisklaidė (jų visiškai neliko po V. Krėvės vizito liepos 1 d. į Maskvą, kai V. Molotovas nedviprasmiškai pareiškė, jog Lietuva būsianti sovietinė respublika). Tačiau savo viešais pareiškimais apie nepriklausomybės išlaikymą35, Nežinomo kareivio kapo pagerbimu36, o svarbiausia, savo kaip Lietuvos patriotų reputacija jie maskavo V. Dekanozovo štabą, griovusį Lietuvos valstybingumą, klaidino tautą bei pasaulį ir tuo galiausiai pasitarnavo aneksionistinei Kremliaus politikai.
4. „LIAUDIES" seimas
Siekdamas viską pavaizduoti taip, lyg pati tautą atsisako nepriklausomybės (anot M. Remerio, sovietai buvo prityrę klastingų inscenizacijų meistrai), Kremlius nusprendė sudaryti naują Seimą, kuris priimtų reikiamą nutarimą ir prašytų SSRS Aukščiausiąją Tarybą suteikti Lietuvai sovietinės respublikos statusą. Rinkimų spektaklio scenarijus buvo patvirtintas liepos 1 d. SSRS pasiuntinybėje įvykusiame pasitarime, kuriame dalyvavo LKP vadovai bei kai kurie „Liaudies" vyriausybės nariai. Pasak ten dalyvavusio J. Grigalavičiaus, pasitarimui pirmininkavęs V. Dekanozovas reikalavo, jog seimo rinkimai įvyktų ne vėliau kaip po 10 dienų, o kad jų rezultatai būtų sėkmingi — rinkėjų pasuose dėti specialų spaudą37.
Liepos 6 d. visų trijų Baltijos šalių vyriausybės (nežinąs užkulisių pasakytų: lyg susitarusios) paskelbė, jog liepos 14 d. bus renkami jų parlamentai — Lietuvos bei Latvijos seimai ir Estijos dūmą. Kam lietuvių tauta turėjo būti dėkinga už paskelbtus rinkimus, nurodė „Liaudies" vyriausybės oficiozas „Lietuvos aidas", kuris liepos 6 d. rašė: „Didžioji Sovietų šalis, jos didvyriška darbininkų ir valstiečių Raudonoji armija atnešė mūsų liaudžiai laisvę ir laimę. Tik Sovietų Sąjungos dėka mes dabar galime rinkti laisvą, demokratinį seimą ir patys lemti savo likimą".
Rinkimų tvarka jau buvo sovietinė. Vyriausybės priimtas Seimo rinkimų įstatymas skelbė, jog kandidatų į Seimą siūlomai tiek, kiek apygardoje renkama atstovų, t. y. į vieną vietą — vienas kandidatas38. J. Paleckio potvarkiu buvo sudaryta Vyriausioji rinkimų komisija, kurios pirmininku paskirtas komunistas V. Niunka, o nariais — taip pat komunistai ar jiems prijaučiantys. Liepos 8 d. Vyriausioji rinkimų komisija išaiškino, jog kandidatus į Seimą gali kelti valdžios leidimus veikti turinčios organizacijos, t. y. tik komunistinės, nes visos kitos M. Gedvilo potvarkiais jau buvo uždarytos. Nenuostabu, jog visi iki vieno kandidatai atstovavo liūdnai pagarsėjusiam komunistų ir nepartinių blokui, kuris 1940 m. vasarą vadinosi Lietuvos darbo liaudies sąjunga. Tai buvo fiktyvi anoniminė organizacija, kurios vardu kėlė kandidatus LKP. Dauguma busimojo Seimo narių buvo komunistai. Tačiau kandidatų sąraše buvo ir visai Lietuvai pažįstamų žmonių: rašytojai S. Vaineikienė, L. Dovydėnas, L. Gira, P. Cvirka, A. Venclova, operos solistė A. Staskevičiūtė, aktoriai R. Juknevičius, H. Kačinskas ir kiti. S. Vaineikienė, L. Dovydėnas, R. Juknevičius savo atsiminimuose tvirtina, kad jų sutikimo bolotiruotis niekas neprašė ir jie tik iš laikraščių sužinojo, jog iškelti kandidatais į Seimą39.
Lietuvos žmonės nebuvo abejingi savo valstybės likimui. Valstybės saugumo policijos Marijampolės apygardos viršininkas birželio 28 d. pranešė vyriausybei, kad Varėnos apylinkėse tarp ūkininkų ir inteligentų jaučiamas susirūpinimas, ar dabartinei vyriausybei pavyks išlaikyti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ir bijomasi, kad Lietuvoje nebūtų įvesta komunistinė santvarka, o pati Lietuva nebūtų prijungta prie SSRS 43 O Alytaus apskrities gyventojų nuotaikas liepos pradžioje jis taip apibūdino: „<...> čia tarp gyventojų kalbama, jog kas bebūtų toliau, svarbu tik, kad Lietuva liktų nepriklausoma, nes dar gerai visi mena svetimųjų valdymą"41. Tos pačios įstaigos liepos 17 d. žiniomis, dauguma marijampoliečių būgštavo, kad naujasis seimas nenutartų jungti Lietuvos prie SSRS. „Dėl šito daugelis čia labai susirūpinę, nes tuomet būtų galima laikyti, kad Lietuva netekusi nepriklausomybės" 42.