11,5 tūkst. partinių ir sovietinių aktyvistų.78 Per kelias dienas buvo išvežta apie 40 tūkst. žmonių. Tremtiniams iš Lietuvos išgabenti prireikė 1,8 tūkst. vagonų, iš kurių buvo sudaryta 30 didžiulių ešalonų.
Remiantis SSRS Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarimu, žmonės masiškai buvo tremiami tų metų kovo 25 d. Kadangi nemažai tremiamų šeimų narių pabėgo, tai jie buvo gaudomi ir vežami iš Lietuvos net iki vasaros pradžios. Iš viso 1949 m. buvo išvežta beveik 33 tūkst. žmonių. „Banditų11 šeimų jau mažai buvo likę, todėl 77 procentai tų metų tremtinių buvo „buožės"79. Tai rodo, jog svarbiausias 1949 m. trėmimo operacijos (jos kodas „Priboj", t. y. „Mūša") uždavinys buvo paspartinti kolektyvizaciją.
1951 m. rugsėjo 5 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo visam laikui iš Lietuvos TSR". Tuo metu kolektyvizacija respublikoje iš esmės buvo baigta, ir ūkininkų jau nebuvo. Todėl buvo tremiami į kolūkius „prasiskverbę" „buožės", t. y. kolūkiečiai. 1951 m. trėmimo operaciją, kurios kodas buvo „Osenj" („Ruduo") kartu su LTSR saugumo ministru P. Kapralovu parengė specialiai į Vilnių atsiųstas aukštas SSRS MGB pareigūnas gen. J. Jeduno-vas.80 Sis trečiasis masinis Lietuvos žmonių trėmimas vyko spalio 2 d. Jo metu buvo išvežta 20 tūkst. žmonių.
Paskutinj kartą žmonės iš Lietuvos buvo vežami 1952 m. Kaip rodo 10 lentelės duomenys, 1945—1952 m. buvo išvežta beveik 30 tūkst. šeimų (daugiau kaip 108 tūkst. asmenų). Pokario metais lietuviai daugiausia buvo tremiami j Komiją, Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko bei Tomsko sritis, Kazachiją. Nežinia, kiek dar būtų buvę žmonių ištremta ir koks būtų buvęs lietuvių tautos likimas, jeigu 1953 m. pavasarį nebūtų miręs J. Stalinas.
Tremtis — vienas šiurpiausių tautos istorijos puslapių. Lietuvos žmonių gyvenimas pokario metais — nuolatinė slogi baimė. Kiekviena lietuvių šeima, bent jau kaimuose, užkrosnyje laikė maišą džiūvėsių: visi buvo pasiruošę kelionei. Masinių trėmimų dienomis sėsliems kaimų gyventojams atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. į surinkimo punktus vežami žmonės giedodavo „Šventas Dieve"— didingą ir šiurpią bažnytinę giesmę.
1988 m. viešai prabilus apie tremtį, daug kas klausė: „už ką, kokia buvo išvežtųjų kaltė?". Tačiau bolševikams svarbiausias principas buvo „kodėl". Trėmimais okupantai siekė įbauginti žmones, palaužti rezistencinę tautos dvasią, priversti ją susitaikyti su sovietinio gyvenimo tikrove. Kartu iš esmės tai buvo tautos genocidas.
Antrąją sovietų okupaciją, kaip ir pirmąją, Lietuva sutiko nepasiruošusi. Vieniems antinacinės rezistencijos vadovams atsidūrus vokiečių kalėjimuose, o kitiems išvykus j Vakarus, tauta liko be politinės ir karinės vadovybės, be informacijos, kas darosi pasaulyje, be veikjos strategijos ir taktikos. Anot pokario rezistencijos dalyvio L. Dambrausko, „vadai išsigelbėjo, o skęstančio laivo įgula buvo palikta likimo valiai" 81. 1944 m. liepos mėnesį iš Švedijos į Žemaitiją atvykusiam A. Vokietaičiui susidarė įspūdis, jog VLIK-as, prisiėmęs labai atsakingą tautos politinio vadovavimo uždavinį, kritiškiausiu momentu kapituliavo; „<...> tokio chaoso, panikos ir tokio staigaus didžiumos mūsų pogrindžio organizacijų <...> subyrėjimo aš nesitikėjau. Be vadų likę eiliniai pogrindininkai buvo pasimetę ir kiekvienas elgėsi kaip išmanė" 82. \
Tauta buvo kupina ryžto priešintis, tačiau bendros nuomonės, kaip tai reikėtų daryti, nebuvo. Ginkluotos kovos šalininkai vadovavosi nuostata, jog Vakarai laikysis Atlanto chartijos ir nepaliks nelaimėje Rytų Europos tautų, jog greitai kilsiąs Vakarų valstybių karas su SSRS. Pasak P. Jucevičiaus, tai buvo didysis mūsų tautos mitas, ir joks kitas mitas nekainavo jai taip brangiai, kaip mitas apie Sovietų okupacijos laikinumą83. Pasyvaus priešinimosi šalininkai,— ir Lietuvoje, ir išeivijoje daugiausia tai buvo inteligentai,— abejojo greitu konfliktu ir buvo linkę manyti, jog okupacija bus ilgalaikę. J. Aistis yra sakęs, kad paprasti žmonės mato, o poetai regi. Intelektualai labiau negu paprasti žmonės, labiau negu partizanai suvokė, kad atkurti nepriklausomybę tuomet nebuvo nė mažiausios galimybės, kad eksj tremaliomis sąlygomis svarbiausia išsaugoti tautą84. Tačiau inteligentijos niekas neklausė. Lietuvos pogrindyje aiškiai viešpatavo ginkluotos kovos nuotaikos, juo labiau kad jas savo veiksmais stiprino okupacinė valdžia. Masinės represijos nepaliko lietuviams pasirinkimo galimybės, pastūmėjo tautą į priešinimąsi ginklu ir nuolat kurstė partizaninio karo liepsną.
Tačiau neleistina rezistenciją. Lietuvoje susiaurinti ir apriboti tik ginkluotu pasipriešinimu, t. y. partizanų kovomis. Priešinosi visa tauta, bent jau pagrindinė jos dalis. Tą matė ir juto okupantai bei jų bendrininkai. 1946 m. rudenį LKP CK plenume M. Gedvilas kalbėjo: „Klasių kovą (suprask, nacionalinį pasipriešinimą.— L. T.) mes juntame kiekvieną dieną ir visur: kaimuose ir miestuose, įmonėse ir įstaigose, mokyklose ir miškuose" 85. Todėl ir iš Rusijos atvykusiems „draugams" atrodė, jog visi lietuviai —„banditai".
Tautos pasipriešinimo formos buvo įvairios.
Dvasinė rezistencija. Tai buvo bene svarbiausia pasipriešinimo forma. Tauta nesitaikstė su tikrove ir daugelį metų kantriai laukė „permainų", anglų ir amerikonų, stebuklo (tais metais kaimuose „apsišviesdavo“ kryžiai), netgi karo. Savo kailiu patyrę du pasaulinius karus, lietuviai tikrai nebuvo kraujo ištroškę militaristai, tačiau pernelyg baisi buvo taika, labai jau sunkus ir nepakeliamas gyvenimas, o nestokodami blaivaus proto, jie suvokė, jog „permainą" gali atnešti tik karas. Anot Užnemunės partizanų kapeliono kun. A. Yliaus, lietuviai laukė laisvės labiau negu gervė giedros, labiau negu panaktinis aušros, nuo 1 iki 15 ir nuo 15 ligi 30 kiekvieno mėnesio dienos86. Iš vietinės valdžios pareigūnų pranešimų LKP Centro Komitetui matyti, kad jau 1944 m. vasarą ir rudenį Raudonosios armijos užimtoje teritorijoje buvo plačiai šnekama, jog sovietai Lietuvoje ilgai neišsilaikysią, ilgiausiai — iki karo pabaigos, o tada būsianti kita valdžia. „Paklausus, kokią kitą valdžią žmonės turi galvoje, atsako, jog nepriklausomą Lietuvą",— savo ataskaitoje rašė F. Bieliauskas, vykdęs „politinį-aiškinamąjį darbą" Kauno apskrityje 87.
Politines nuotaikas pokario Lietuvoje rodo gyventojų užduodami lektoriams, kurie tada dažnai buvo siunčiami skaityti paskaitų į apskritis ir valsčius, klausimai (dažniausiai raštu): ar bus Lietuvai taikomi Atlanto chartijos principai? Ar bus plebiscitas? Kodėl Lietuvai reikalinga globa? Argi negalėtų ji gyvuoti nepriklausoma? Ar numatomi Lietuvoje demokratiniai rinkimai? Kada jūs, raudonieji banditai, išsidanginsite? Kodėl jūs tiek daug meluojate? Kodėl areštuojami nekalti žmonės? Ar bus vežami į Sibirą žmonės? Ar vers stoti į „kolchozus"? Kodėl turtingoje Sovietų Sąjungoje žmonės badauja? 88
Mobilizacijos į Raudonąją armiją boikotą-v i m a s. Lietuviai nenorėjo tarnauti jokioje svetimoje kariuomenėje. Senesni žmonės dar atminė, kaip caro laikais šaukiami vyrai bėgo į Ameriką. Nacių okupacijos metais buvo boikotuojamas vermachtas. Todėl sovietams 1944 m. rugpjūčio 1 d. paskelbus 1909—1926 m. gimusių vyrų mobilizaciją, dauguma jų į šaukimo punktus neatvyko. Kauno apskrities karinis komisaras pranešė, jog kaimuose šnekama, kad vokiečiams nepavyko mus sumobilizuoti per 3 metus, neišdegs ir rusams. O Krakių valsčiaus ūkininkas P. Ambrazas su žmona sovietų pareigūnams pareiškė: „Tegul mus sušaudo savo žemėje, bet į Raudonąją armiją mūsų sūnūs neis". Rugpjūčio 29 d. LTSR karinis komisaras J. Soblys pranešė A. Sniečkui ir M. Gedvilui, jog per mėnesį laiko Raudonosios armijos užimtose apskrityse iš 92 tūkst. šauktų vyrų atvyko 56 tūkst.; Alytaus apskrityje atvyko tik 24, Utenos— 31, Rokiškio — 32, o daugelyje valsčių — vos 10—12 procentų89. Tiesa, 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą, kariuomenei „šukuojant" gyvenamąsias vietoves ir miškus, nuolat tikrinant dokumentus, darant kratas, daugumą besislapstančių vyrų pavyko sugaudyti (iki karo pabaigos į armiją jau buvo paimta