Kiprą Petrauską. 1946 m. lietuviškosios operos tėvas tapo SSRS AT deputatu, o netrukus — SSRS liaudies artistu ir Stalino premijos laureatu. 1945 m. liepos 21 d. Vilniuje Filharmonijos salėje, minint LTSR 5-ąsias metines, buvo atlikta kompozitoriaus A. Klenickio kantata „Marija Melnikaitė", o kompozitorius K. Galkauskas tais pačiais metais sukūrė kantatą, kurios I dalis buvo skirta sovietiniam Baltarusijos partizanui K. Zaslonovui, о II („Pergalė")—parašyta Lebedevo-Kumačiaus žodžiais. Kompozitorius A. Račiūnas parašė pirmąją sovietinę lietuvių operą „Marytė". Skulptoriai B. Pundzius ir P. Vaivada sukūrė skulptūrą „V. Leninas ir J. Stalinas", o N. Petrulis ir B. Vyšniauskas—„Keturių komunistų sušaudymas". V. Dilka „pagarsėjo" paveikslu „Organizacinis kolūkio susirinkimas". Kai kurie rašytojai ir menininkai „tarnavo liaudžiai ir partijai" iš idėjos, tačiau dauguma — taikydamiesi prie konjunktūros, norėdami dirbti kūrybini darbą.
„Tylenius", nesiskubinusius atiduoti duoklės „naujajam gyvenimui", nenorėjusius daryti kompromisų su sąžine, partija rūsčiai barė ir griežtai baudė. 1946 m. spalio 1—2 d. Vilniuje įvykusiame visuotiniame Lietuvos rašytojų susirinkime, skirtame direktyvinės A. Zdanovo kalbos svarstymui, LKP CK sekretorius K. Preikšas reikalavo „apsivalyti nuo beidėjiškumo šiukšlių, nuo viso to, kas galėtų pakirsti sveiko, tvirtavalio, doro, patriotiško ir giliai idėjinio tarybinio žmogaus auklėjimą". Pasyvumu ir apolitiškumu buvo- apkaltinti J. Graičiūnas, E. Matuzevi-čius, A. Miškinis, J. Paukštelis, P. Vaičiūnas, B. Sruoga ir kiti rašytojai 1!7. LKP CK 1946 m. lapkričio plenume K. Preikšas vėl puolė B. Sruogą ir jo naująjį kūrinį „Dievų miškas", „apolitinius, pesimistinius ir dviprasmius" eilėraščius rašanti A. Miškinį, „iki ausų į nacionalizmo pelkę nugrimzdusį" E. Mieželaitį, iš raudonųjų gurguolių besišaipantį dailininką J. Vienožinskį, atseit „hitlerinę rasinę teoriją" propaguojančią dailėtyrininkę H. Kairiūkštytę, „studentus prieš rusų tautą nuteikiančius" istorikus' A. Janulaitį ir I. Jonyną.
Vėliau už tylėjimą bei kitas „nuodėmes" ne kartą buvo barami rašytojai J. Grušas, V. Mykolaitis-Putinas, K. Inčiūra, S. Anglickis. A. Martinkaus duomenimis, 1940—1953 m. buvo suimta, ištremta, nužudyta ar kitaip nubausta 91 literatas ns. Gulaguose atsidūrė K. Inčiūra, K. Boruta, A. Miškinis, P. Juodelis, V. Drazdauskas, E. Viskanta ir kiti rašytojai. Poetą K. Ja-kubėną saugumiečiai nužudė. Buvo uždrausta spausdinti B. Sruogos „Dievų mišką", nors ši knyga būtų buvusi pirmas tokio žanro kūrinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinėje literatūroje.
Vykdant 1948 m. VKP(b) CK nutarimą „Dėl dramos teatrų repertuaro ir priemonių jam pagerinti" buvo labai sugriežtinta teatrų repertuaro cenzūra. Pokario metais teatrų scenose daugiausia buvo statomos rusų klasikų ir sovietinių autorių pjesės.
Už „tylėjimą" buvo kritikuojami kompozitoriai J. Bendorius, A. Kačanauskas, E. Laumenskienė, J. Nabažas; formalistais paskelbti J. Gruodis ir S. Vainiūnas. Dekadentizmu buvo kaltinamas net M. K. Čiurlionis, kurio vardą norėta ištrinti iš tautos atminties ir kultūros istorijos. 1948 m. už ryšius su pogrindžiu buvo ištremtas daininkas A. Kučingis.
1948 m. prasidėjo organizuotas Lietuvos mokslininkų puolimas, kuris tęsėsi iki pat J. Stalino mirties. „Partijos liniją" moksle vykdė prieškarinių gramatikų autorius, LKP CK narys, MA viceprezidentas, visų istorijos veikalų redaktorius, t. y. cenzorius, J. Žiugžda. Žymiausi Lietuvos mokslininkai — J. Balčikonis, A. Janulaitis, P. Pakarklis, J. Lebedys, V. Girdzijauskas, T. Ivanauskas, V. Lašas, V. Kairiūkštis, A. Purenąs, V. Ruokis — buvo kaltinami „vergišku keliaklupsčiavimu prieš pūvantį Vakarų mokslą", „priešakinio rusų ir tarybinio mokslo vaidmens ignoravimu" bei kitomis nuodėmėmis. Neretai mokslininkai buvo kaltinami pasidavimu „buržuaziniam objektyvizmui" arba „vieningosios srovės teorijai". Prasidėjus Sovietų Sąjungoje kovai su „tamsybininkais mendelininkais-morganistais", nukentėjo J. Dagys, M. Natkevičaitė-Ivanauskienė, P. Sivickis bei kiti biologai. Buvo uždrausta genetika. 1949 m. LKP VI suvažiavime A. Sniečkus pagyrė MA Prezidiumą, pasmerkusį Lietuvių kalbos instituto išleistą „Lietuvių kalbos žodyno" II tomą, kuriame „pilna reakcingos klerikalinės frazeologijos <...>. Nenagrinėjama lietuvių revoliucinės spaudos kalba, tarybinės dabarties kalba".
Apibendrindamas LKP CK nuveiktą „darbą" mokslo srityje, mokslo ir aukštųjų mokyklų skyriaus vedėjas S. Lazutka 1952 m. iš partijos VII suvažiavimo tribūnos kalbėjo: „Partinė organizacija sudavė triuškinamą smūgį buržuazinės nacionalistinės ideologijos likučiams, išaiškino ir išvijo iš aukštųjų mokyklų ir Mokslų akademijos šios ideologijos reiškėjus — Vilniaus universiteto prof. Sezemaną, prof. Šalčių, dėstytojus Serbentą, Bale-vičių, Stulginskį, Gumitickį, Airapetianą <...>. Partinė organizacija pataisė profesorių Korsako, Dagio, akademiko Matulaičio rimtas klaidas".119 Pokariu buvo suimti ir ištremti filosofai L. Karsavinas ir V. Sezemanas, ekonomistai D. Cesevičius ir P. Šalčius, architektas S. Stulginskis, agronomas J. Aleksa ir kiti mokslininkai. Ne vienas jų Sibire mirė.
1944 m. rudenį vėl prasidėjo bibliotekų „valymas". Spalio 8 d. Raudonosios armijos Pabaltijo fronto politinė valdyba kreipėsi į A. Sniečkų siūlydama imtis priemonių, kad iš mokyklų, organizacijų, taip pat ir gyventojų būtų paimta visa „fašistinė, profašistinė bei kita priešiška" literatūra. Spalio 26 d. A. Sniečkus, M. Gedvilas, A. Guzevičius ir J. Bartašiūnas įsakė visiems partijos apskričių komitetų sekretoriams, vykdomųjų komitetų pirmininkams bei NKGB ir NKVD skyrių viršininkams nedelsiant surinkti iš mokyklų, įstaigų ir gyventojų „fašistines" bei kitokias „antisovietines** knygas ir uždrausti jas naudoti buities reikalams (pavyzdžiui, įpakavimui). Asmenis, nuslėpusius „prie-šišką“ literatūrą, traukti griežton atsakomybėn 120.
Bibliotekų „valymui4* bei knygų naikinimui vadovavo Vyriausioji literatūros ir leidyklų valdyba (Glavlitas), kurios viršininkas buvo A. Malyginas, o jo padėjėjas B. Gurvičius. Ji taip pat cenzūravo visus spaudinius. Vien tik per 1946 m. 3 paskutiniuosius mėnesius Glavlitas uždraudė spausdinti J. Biliūno apsakymus „Liūdna pasaka** (motyvas — antirusiškas turinys) bei „Piestupys4* (apsakymas „pilnas prietarų**); 10 S. Nėries eilėraščių antrame jos kūrybos tome („mistinio ir dekadentinio turinio44);
S. Kapnio apsakyrųą „Susitikimas** („ideologiškai nebrandus ir iškraipo Tarybų Lietuvos kaimo gyvenimo tikrovę4*); B. Jasu-' kaičio apsakymą „Samdomo berniuko vasara4* (kaip „neteisingai nušviečiantį klasinę kovą su buožėmis4*); taip pat sulaikė A. Venclovos apsakymų rinkinį, nes jame buvo tik 2 Didžiojo Tėvynės karo metų apsakymai, o visi kiti parašyti dar ikitary-biniu laikotarpiu ir todėl reikalingi komentarų. Per tuos 3 mėnesius, toli gražu nepilnais duomenimis (iš dalies apskričių trūko žinių), Glavlitas taip pat išėmė iš bibliotekų 42,7 tūkst. ir sunaikino 17,5 tūkst. „žalingų** knygų121. Per visą 1944— 1951 m. laikotarpį, V. Pšibilskio apskaičiavimu, iš bibliotekų buvo išimta per 600 tūkst. knygų, kurių nedidelė dalis buvo perduota specfondams, o visos kitos sunaikintos l22.
Sovietinius pareigūnus, ypač atvykusius iš Rusijos, piktino ,,buržuaziniai4* paminklai. LKP CK 1946 m. lapkričio plenume VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkas V. Ščerbakovas priekaištavo, jog miesteliuose, pačiame jų vidury, stovi nepriklausomybės mėtų paminklai, kuriuos lietuviai pagerbia tautinių švenčių dienomis 123. 1948 m. prasidėjo masinis paminklų griovimas. 1950 m. buvo susprogdinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas bei kitos skulptūros Karo muziejaus sodelyje Kaune. K. Preikšo iniciatyva 1950 m. nuo Vilniaus Arkikatedros buvo nuimtos ir susprogintos šventųjų skulptūros, o po dvejų metų susproginti Trys kryžiai. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje—6-ojo pradžioje buvo nugriauti beveik visi istoriniai, ypač su kovomis už Nepriklausomybę susiję paminklai. Nugriautųjų vietoje buvo statomi nauji, įamžinę kovą dėl sovietų valdžios, įžymiausius rusų tautos žmones ir Sovietų valstybės vadovus. Antai Vilniuje atsirado I. Černiachovskio, V. Lenino, J. Stalino, A. Puškino paminklai.