Drambliai, pakėlę straublius, subaubė, o paviljonas ant jų nugarų taip susiūbavo, kad imperatorius turėjo įsitverti abiem rankom turėklų. Apsaugos viršininkas Vandžu vienu mostu išskleidė virvines kopėčias ir vikriai nusileido žemyn.
Saulė vėl išplaukė iš po debesio. Sujudo žmonės, žvėrys ir jų šešėliai. Negyvas elnias gulėjo žolėje, ir niekas nekreipė į jį dėmesio.
Norėdamas parodyti savo narsumą ir pasižymėti prieš imperatorių, Markas ryžosi drąsiam žygiui.
Tarsi kažką nujausdamas, — Siu Sianas priėjo prie Marko ir padėjo jam ranką ant peties.
— Likite čia, — sušnibždėjo katajų mokslininkas.
Bet Markas jau čiupo ietį ir peršoko per paviljono turėklus.
Tuo metu Turgo, ietimis priremtas prie sienos, prasiveržė pro jį apstojusių sargų ratą ir atsidūrė akis į akį prieš Marką. Tigras apstulbo, pamatęs priešais save tarsi iš dangaus iškritusį priešą, ir ėmė trauktis. Čia jam užmetė ant kaklo antrą kilpinę, ir tą pačią akimirką žvėris išgirdo pažįstamą sargo balsą:
— Atgal, Turgo!
Juodas šunytis, piktų sargybinių varomas ir ujamas, nubėgo pro ietimis ginkluotų žmonių vorą. Paskui jį, panarinęs galvą, nukiūtino į narvą ir Turgo.
Žvangėdamos užsidarė geležinės narvo grotos.
— Tu mane dar pažįsti, Turgo? — vėl paklausė Markas.
Tarp abiejų šių klausimų jo širdis suplakė ne daugiau kaip
šešiasdešimt kartų.
Ore sūkuriavo minkšti sniego tumulai. Koks nuostabus kūrinys yra žmogaus protas! Jis laisvai plevena virš atsiminimų lygumos — ir kiekvienu momentu vidury žiemos gali pažadinti norimus praeities vaizdus.
Pro šalį pravažiavo vežimas, prikrautas tašyto marmuro. Ratus traukė asilas. Kairėj ir dešinėj nuo apsimuturiavusio iki ausų vežiko ėjo du ietininkai. Tokia jau buvo tvarka, važiuojant per imperatoriaus parką.
Turgo neramiai blaškėsi po narvą, o juodas šuniukas tyliai sėdėjo kampe, stebėdamas skraidančias snaiges.
Sniegdraba pamažu susilpnėjo. Kur-ne-kur pro baltai pilką šydą dangus pradėjo giedrytis. Sniego danga pagrindinėje gatvėje buvo sutrypta daugybės odinių batų, šiaudinių sandalų, medinių klumpių ir gyvulių kanopų — nepabaigiamomis virtinėmis čia riedėjo vežimai, ėjo apkrauti asilai, arkliai ir kupriai. Viso pasaulio gėrybės plaukė į Chanbalyką. Kasdien pro miesto vartus įvažiuodavo ne mažiau kaip tūkstantis vežimų su šilko žaliava. Dešimtadalis vilnos, šilko, kanapių ir kitų provincijose gaminamų prekių priklausė imperatoriui. Kiekvienas amatininkas privalėjo vieną dieną per savaitę atidirbti chano Chubilajaus dvarui.
Staiga iš už medžio išniro Saidas, slaptai sekęs kiekvieną Marko Polo žingsnį. Dabar jis buvo pastorėjęs, raumeningi skruostai teikė jo veidui su atsikišusiomis lūpomis ir plačia, plokščia kakta gero ir paslaugaus žmogaus išraišką. Net Matėjas nebūtų bepažinęs, kad čia esama to paties kadaise lieso vyro su grobuonišku snukiu, tiek daug rūpesčių jam sukėlusio Lobe ir Čandžou.
Staiga judėjimas gatvėje apmirė — sustojo vežimai, nešuliniai gyvuliai ir žmonės. Vežikai, nuleidę botagus, stabdė arklius ir mulus, juodi odiniai rimbai tįsojo ant sniego tarsi ploni žalčiai. Arkliai purtė karčius, skambėjo varpeliai, žvangčiojo pakinktai. Vežikų ir varovų veidai sustingo, klegesys nuščiuvo. Pirkliai paliko savo prekystalius ir sustojo šaligatviuose, amatininkai išėjo iš dirbtuvių. Vagys, susikišę rankas į kišenes, taip pat žiopsojo į gatvę. Tik žudikas Saidas, gerai nenuvokdamas, kas čia dedasi, įtraukė galvą į pečius ir mėgino dingti minioje. Markas Polas nustebęs žiūrėjo į tą nepaprastą reginį.
Stojo slogi tyla… Tarytum ledas sukaustė gyvenimo tėkmę.
Pro vežimus ir žmonių minią, svirduliuodami ir panarinę giliai įdubusias akis, iš lėto žengė vyrai ir moterys. Ant jų išdžiūvusių skruostų iš abiejų pusių raudonavo įspaudai, kuriais jie buvo visam gyvenimui paženklinti kaip nusikaltėliai.
Priekyje žengė kalvis Vanas, Saidas nebūtų jo ir pažinęs, jei šalia nebūtų ėjęs kepėjas, kuris rūpestingai jį prilaikė. Vanas buvo taip sulysęs, jog atrodė lyg skarmalais apkarstytas skeletas. Jo akys karštligiškai žibėjo, nes buvo atpratusios nuo šviesos.
— O dangau! — sudejavo kažkokia moteris. Du maži vaikai laikėsi įsikibę jai į skvernus.
Saidas pasislėpė tylinčių žmonių minioje. Bet staiga jis pakėlė galvą.
Apeidamas vežimus ir šnopščiančius gyvulius, Markas Polas priėjo prie nelaimingųjų.
— Kas per vieni šie žmonės? — paklausė jis kepėją, kuris piktai pažvelgė į gražiai apsirengusį poną.
— Tai kaliniai, kuriems jo didenybė amžinai maloningasis imperatorius suteikė laisvę,— atsakė Li ir, nebegalėdamas daugiau tvardytis, sušuko: — Tegyvena jis laimingai šimtą tūkstančių metų!
Vanas, tarsi norėdamas nuraminti savo draugą, padėjo jam ant peties kaulėtą savo ranką. Ir staiga kepėjo žodžius, tarsi tyčiodamasi pati iš savęs, pakartojo visa minia:
— Šimtą tūkstančių metų! — rūsčiai nuaidėjo balsų klegesys.
Į tą vietą jau skubėjo būrys raitų sargybinių. Vežikai ėmė nuo sniego botagus ir ragino arklius. Ir vėl gatve riedėjo vežimai, skambėjo varpeliai, pirkliai ir amatininkai niūriais veidais grįžo prie savo prekystalių ir į dirbtuves.
Dabar Markas pradėjo suvokti, kokią didingą misiją atlieka katajų mokslininkas, tarnaujantis imperatoriui, kad galėtų palengvinti savo engiamos tautos likimą.
„Jo didenybė Čingischanas prisakė kas treji metai atidaryti kalėjimų duris ir paleisti kalinius, kurių nusikaltimai nėra dideli.“
Bet kodėl Achmedas pasakė Markui, kad saugotųsi Siu Siano?
Gyvenimas didžiojo chano Chubilajaus rūmuose buvo pilnas paslapčių. Visi čia su maloniomis šypsenomis negailestingai varžėsi dėl valdžios.
Saidas greitai užmiršo tą nemalonų susitikimą. Jis daugiau neketino keršyti ir kepėjui, anuomet taip nepagarbiai kalbėjusiam apie Achmedą. Dabar jis su panieka žiūrėjo į smulkaus šnipelio darbą. Ir be jo buvo užtektinai šnipų, sekusią liaudies nuotaikas. Pastaruoju metu Saidas jau buvo beveik išėjęs į ponus ir galėjo tikėtis, kad, neilgai trukus, maloningasis ministras Achmedas už ištikimą tarnybą suras jam kuklią, bet pelningą vietelę. O Saido norai buvo tikrai saikingi. Namas su gražiu sodu, tarnaitės ir tarnai, truputis valdžios — štai ir viskas, apie ką jis svajojo. Visai slaptai jis puoselėjo viltį, kada nors tapti apygardos teisėju, kaip bekas Bajanderas Kašgare.
Šalta dangaus mėlynė nusidažė rausvais dryžiais. Kūrenosi krosnys ir židiniai. Tyrą žiemos orą pripildė virtuvės kvapai. Po greitomis kojomis girgždėjo sniegas. Į vargingą Vano kambarėlį buvo prinešta tiek visokių valgių, kad pritrūko vietos ąsočiams su ryžių degtine pastatyti.
Kieme sėdėjo aklas berniukas ir grojo bambukine fleita.
KAPITONAS MATĖJAS
Dienos didžiojo chano rūmuose buvo panašios į margus drugius, skrajojančius nuo žiedo prie žiedo. Tarnyba imperatoriaus palydoje Markui atimdavo daugybę laiko, ir maža jam telikdavo valandų pabūti gražiame savo name. Jo sodyba stovėjo už trijų kiemų nuo triukšmingos gatvės. Pavėsinga, žalumynų apgožta pavėnė buvo mėgiamiausia Ašimos buveinė.
Dabar ji čia ir sėdėjo, žiūrėdama, kaip nardo auksinės žuvelės baseine, o tuo tarpu Markas, jos nepastebėjęs, paskubomis nuėjo į namą. Ji mėgdavo tas tylias, atsiminimų kupinas valandas. Tada ją apimdavo džiaugsmas ir kartu kažkoks tylus graudulys, panašus į tolimą dvistygio kiniško smuiko dainą.
Trinktelėjo durys. Markas įėjo į namą. Ašimos jis nepamatė. Ant žiedų dūgzdamos tūpė geltonos bitės. Per žolę Ašima nuėjo prie baseino. Prie vandens augo jazmino krūmas. Kodėl jai nenusiskynus bent vieno žiedo ir neįsisegus į plaukus? Truputį šelmiškai ji grįžtelėjo pasižiūrėti į savo atvaizdą vandenyje, blizgančiame prieš saulę. Paskui atsiklaupė prie baseino ir pasilenkė. Vandeny atsispindėjo jos atvaizdas su dviem jazmino žiedais juoduose plaukuose. Per vėjo plaikstomą šilkinį jos apdarą nuplaukė auksinė žuvelė.