— Kuriam galui? — Spyriojausi greičiau priešgyniaudamas, nei saugodamas savo inkognito: slėpti vardo man nebuvo reikalo — nesėkmės atveju Simakovas aprūpino mane legenda ir turtinga „valiutine" praeitimi.
— Dedu ragelį,— pagrasino Sachmamedovas ir, sprendžiant iš tono, nejuokavo.
— Gerai,—nusileidau,— jeigu tau .taip svarbu. Vadinuosi Vo-lodia, pavardė — Soprykinas. Esu Kuznecovo draugas. Mudviem reikia susitikti labai svarbiu reikalu.
— Kas atsitiko?
— Telefonu pasakyti negaliu. Reikia pasimatyti. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Tau irgi labai svarbu.
Tofikas nė nešnipštelėjo.
— Tu girdi?
— Girdžiu...
Ragelis vėl nutilo. Matyt, Tofikas mąstė apie mano pasiūlymą.
— Gerai,— tarė pagaliau.— Sutinku.
— Na, ir puiku. Kada tu laisvas?
— Paskambink rytoj, antrą.
— O kodėl ne šiandien?
— Šiandien aš užsiėmęs,— ir, nesileidęs į smulkmenas, Tofikas padėjo ragelį.
Nuo ano pokalbio praėjo lygiai para.
Per tą laiką pastangos užčiuopti velionio ryšius baigėsi nesėkme. Teikė vilties tik migloti Gerasiaus pažadai, pažintis su Nina ir atidėtas susitikimas su Sachmamedovu. Nelabai kas, bet nesikrimtau: galų gale nežinia, koks vaidmuo šioje istorijoje skirtas Gerasiui, Ninai ir Tofikui,— o gal tai kaip tik tie žmonės, į kuriuos mudu su Simakovu dėjome visas viltis?
Sėdėjau po skėčiu kavinės terasoje. Anapus kelio, prie senovinės patrankos, nukreipusios goserę jūros pusėn, būriavosi turistai. Iš ten sklido anglų kalbos nuotrupos. Gidas porino apie Rusijos—Turkijos karą, o anglai — jeigu tai buvo anglai — be paliovos spragsėjo fotoaparatais.
Nieko nepadarysi: kiekvieno savi rūpesčiai.
Palikęs ant stalo pradėtą „Fantos“ butelį, nukiūtinau prie telefono būdelės.
Augalotas, uniformuotas durininkas, saugojantis „Lotosą1*, nužvelgė mane rūsčiu, kritišku žvilgsniu. Matyt, mano išorė nesiderino su jo grožio samprata. Nieko nuostabaus: atrodžiau it nusmurgęs ligotas šuo, kurį, kaip visiškai sukriošusį, šeimininkas išvijo iš namų. Beje, ligi šiol šiame mieste nebuvau, sutikęs benamių šunų.
Vengdamas žiūrėti į blizgantį riedantį diską, susukau reikalingą numerį. Po pirmo ilgo signalo Tofikas pakėlė ragelį.
— Ar tai tu? — Įspūdis toks, tarytum nuo vakar dienos būtų rymojęs prie telefono aparato. Kvaila mintis, bet, matyt, buvau veik teisus: vos išgirdęs mano balsą, Tofikas vienu kvapu išdėjo aiškiai iš anksto paruoštą sakinį: — Po valandos laukiu prie „Stereo" kino teatro. Dešinėje laikysiu „Ogonioką".
Ir viskas. Pypt pypt.
Mat koks saviti'kis tipas!
Žinoma, po vakarykščio pokalbio nelaukiau jokių mandagybių ar draugiškų jausmų, bet pasisveikinti jis vis dėlto galėjo?!
Durininkas palydėjo mane kiek palankesniu, kone meililf žvilgsniu. Plati paburkusi jo fizionomija linkėjo man puikios kloties: girdi, drožk tu sau, bernužėli, kuo toliau. Geriau jausdamasis, būtinai būčiau stabtelėjęs prie šito pasipūtėlio ir pasakęs keletą „šiltų“ žodžių. Ko gero, šitas galionuotas dėdulis puikiai pažinojo Kuznecovą. Na, žinoma! Kodėl gi ne? Tik kur dingo jo budrumas rugsėjo penkioliktąją? Kur jis tada žiūrėjo? Išsižiojęs spoksojo į praeivius? Muses gaudė? Tuo tarpu nusikaltėlis šmurkštelėjo pro kibias jo akis j gatvę, įsiliejo j minią, stryktelėjo už kampo, ir gaudyk vėją laukuos... O Tofikas? Irgi diegas! Viską numatė: ir laiką, ir vietą, ir skiriamąjį ženklą sugalvojo, rasi ir špygą kišenėn įsispraudė...
— Gal norite pasisverti? — nutraukė kažkas gana padrikas mano mintis.
Pasigręžiau. šaligatvio pakraštyje, prie baltų medicinos svarstyklių, sėdėjo tvarkinga senučiukė su megztomis baltomis kojinėmis ir šiltu vilnoniu nertiniu — per tokią šutrąl
— Ar jūs man?
Ji maloniai linktelėjo, žiūrėdama pro apskritus prieštvaninius akinius.
— Ir jėgomatį turiu...
— Nėra kada, močiute.— Nenorėjau jos liūdinti, todėl pažadėjau: — Kitądien būtinai pasisversiu. Specialiai ateisiu, gerai?
Ji droviai šyptelėjo. Atsakydamas irgi vyptelėjau ir, keista, mano nuotaika pagerėjo.
Nuo viešbučio iki „Stereo11 kino teatro, spėriai žingsniuojant, ne daugiau kaip ketvirtis valandos kelio. Aš ėjau dvideširųt’ penkias minutes. Tbfikas — daugiausia dvidešimt. Jis jau slampinėjo
prie bilietų kasų su suglamžytu „Ogonioku“ striukės kišenėje. Jo nugarą puošė „Marlboro“ reklama. Galvą — juodas kaip derva plaukų kuodas.
Priėjau ir, kepštelėjęs jam per petį, parodžiau žurnalą;,
— Mes taip nesitarėme, bičiuli. Reikia laikyti rankoje.
Jis atsakė niauriu žvilgsniu.
— Na, sveikas,— atkišau ranką.
— Labas.— Jis tyčia dėjosi nepastebįs atkištos rankos.
t— Seniai Jauki? — paklausiau, mintydamas, kaip galėčiau sušvelninti atmosferą, bet Tofikas buvo agresyviai nusiteikęs. Jo aiškiai nepatenkino mano siūloma sparta, jis laukė aiškumo ir netrukus apibėrė mane padrikų, greičiau kaltinimų nei klausimų kruša.
— Ko tu nori? Kas esi? Ir kur mane pažįsti? — Klausimus jis kažkodėl kartojo du kartus, pirmąsyk teisinga tartimi, o antrąsyk su akcentu, kirčiuodamas kaip pakliuvo.— Ko skambinai? Kokie reikalai? Kur gavai mano telefoną?
— Palauk, palauk,— pertraukiau jį.— Neskubėk. Telefoną radau knygoje, tu ne'kino žvaigždė. O ko skambinau, tuojau sužinosi. Paėjėkim į šalį, sėstelkim.
Sprendžiant iš to, kaip garsiai Tofikas įkvėpė oro, kaip ilgai laikė jį plaučiuose, mano pasiūlymas netilpo į jo sugalvotą pokalbio schemą,, bet kai pasukau prie laisvo suoliuko, jis vis dėlto nusekė man iš paskos.
Susėdom. Aš išsidrėbiau ant atlošo, jis — ant kraščiuko, įsitempęs, kaip žmogus, pasirengęs kiekvieną akimirką pakilti ir dingti.
— Serioža sakė...— buvau bepradedąs aš, bet Tofikas čia pat perėmė iniciatyvą ir įprastu būdu, kartodamas ėmė žerti:
— Seriožos nėra. Žuvo Serioža. Žuvo. Nežinai? Nežinai, taip?
— Įsivaizduok, nežinau. Vakar, kai skambinau, dar nežinojau.
— O šiandien? Šiandien žinai?
— Šiandien žinau.
— Iš kur?
— Buvau nuėjęs į Pajūrio gatvę.— Su tokiu pašnekovu nenorėdamas susimausi.
— Su Nina mateisi?
— Taip.
Kantriai laukiau, kol baigsis klausimai. Turėjo jie kada nors baigtis.
— Ką ji tau sakė?
— Kad Sergejus nuskendo.
— Ir viskas?
— Viskas.— Kiek patylėjau.— O ką ji turėjo man sakyti?
Tai buvo bandomasis kabliukas, bet Tofikas ant jo neužkibo.
— Beje, ar nežinai, kaip tai įvyko?
— Gal nežinai, kaip skęstamą?! — purkštelėjo jis, rodydamas neeilinį temperamentą.— Žmogus maudėsi ir nuskendo. Plaukė, plaukė, toli nuplaukė ir nuskendo...
— Nelaimingas atsitikimas, vadinasi?
— Nelaimingas, nelaimingas,— tarė jis, gerokai patylėjęs, ir paklausė: — Esi, matyt, nevietinis? Atvykėlis?
— Atvykėlis,— patvirtinau.
— Iš kur?
— Iš svetur.
Nemandagu, žinoma, bet Tofikas nurijo atsakymą nė nevyptelėjęs. O gal stačiai neišgirdo.
— Iš kur pažįsti Kuzią?
Aha, Kuzią! Vadinasi, atspėjau taip jį pavadinęs, kai kalbėjausi su Gerasium.
— Draugai buvom.
— Draugai? —Jis nepatikliai prisimerkė.— Ir seniai?
— deniai.
— O kur susipažinote?
Pradėjau bodėtis ta betiksle kvota. Beje, kodėl betiksle. Tikslą jis tikriausiai turėjo.
— Apsistodavau pas Sergejų.
— Namuose?
— Žinoma, namuose, o ką?
— O tą, kad meluoji! — sušuko jis atkariai ir tūžmingai.— Kiaurai, kiaurai meluoji! Kuzia nieko nepriimdavo! Kam meluoji?!