— Stepanovui iškelta byla dėl Vasilijaus Drozdenkos nužudymo ir Sureno Jegiazarovo sunkaus kūno sužalojimo...
... Vasilijaus Drozdenkos nužudymas...
... Šiandien devynios dienos nuo Vasios Drozdenkos...
...Tai miesto sensacija...
...Mudu su-Slavka drauge į pirmą klasę ėjome, o Vašią, velionį, iš septintos išgrūdo...
... Jie barake už dviejų kiemų gyveno...
... Mudu su Slavka draugavome dešimt metų,— to niekaip jokiais vėjais nenupūsi...
...Užuojauta, pagarba velionio atminimui jiems dabar brangiau už duoną...
... Užeitum nusilenkti motinai, žiūrėk, aname pasaulyje ne vieną nuodėmę tau atleistų...
...Juk tavo gyvenimas niūrus...
Na ir kvailys aš, nepaklausiau gudročiaus Senkos Tolstopal-cevo, nenuėjau į gedulingus pietus! Nežinau, kaip su tuo nuodėmių atleidimu aname pasaulyje, bet ta dingstimi kuo ramiausiai ir tvirtai atsisakyčiau bylos, nes, girdi, esu užmezgęs asmeninius santykius su nukentėjusiaisiais ir tardydamas negaliu garantuoti savo objektyvumo.
... Stepanovui iškelta byla dėl Vasilijaus Drozdenkos nužudymo ir Sureno Jegiazarovo sunkaus kūno sužalojimo...
— Motyvai?
— Chuliganizmas. Muštynės. O jeigu tiksliau, suvažinėjo juos mašina...— Petia kalbėjo su manim ir kartu kažką žymėjosi užrašų, knygutėje, mintimis jis buvo jau kažkur toli.
— Mašina? — nesupratau ir pasitikslinau: — Automobiliu ar ką?
— Na taip! — Vereščiaginas 'atvertė tomą ir parodė man protokolą.— Vėlų vakarą Stepanovas su nepilnamečiu broliu važiavo automobiliu namo ir sutiko kompaniją; Stepanovas paprašė, tiksliau, pareikalavo užrūkyti, tie atsisakė. Žodis po žodžio Stepanovas užvežė vienam kitam per fizionomiją, tie — atgalios, pradėjo mokyti jj mandagumo, tada jis sėdo prie vairo ir visu greičiu įsirėžė į tą šutvę. Drozdenka mirė vietoje, o Jegiazarovui sulaužytos abi kojos...
— O ką sako Stepanovas?
O ką jis sakys? Gailisi, aiškina, prisipažįsta, kad buvęs neteisus. Ten ir liudininkai, nukentėjusieji...
— Aišku,— atsistojau, surinkau nuo stalo aplankus, atidariau seifą, sukroviau j jį Vereščiagino-palikimą ir užtrenkiau plienines duris.
— Pirminis tardymas atliktas, beveik visi apklausti, akistatos buvo,— teisinosi Petia.— Garbės žodis, veltui laiko neleidau. Tarp mūsų kalbant, aš žinojau, kad išeinu. Taigi tau beliko kai kurios smulkmenos ir, svarbiausia, kaltinamoji išvada...
Mudu patylėjome, ir aš, pats nežinau kodėl, pasakiau Vercš-čiaginui:
— Su žuvusio Drozdenkos broliu Slavka mokykloje kartu mokiausi. Gretimuose kiemuose gyvenome...
— Štai kaip?..— nusistebėjo Vereščiaginas.— Bet tai negali būti tavo nušalinimo nuo bylos priežastis: per daug tolimas laikas, per daug seniai viskas buvo, kad galėtume įtarti, jog tu suinteresuotas bylos baigtimi.
— Aš ne apie tai,— mostelėjau ranka.— Šįryt atsisakiau eiti pas juos į gedulingus pietus! Devynias dienas jie pamini...
— Ir gerai, kad nėjai, mažiau kalbų...
— Velniai nematė tų kalbų! Jeigu sąžinė švari, ko jų bijoti? O nuo kalbų vis tiek nepabėgsi, miestas tarytum didelis, o visi vienas kitą pažįsta...
— Mudviejų darbe tai net gerai,— nusijuokė Piotras.— Beje, Boria, labai prašau pagalvoti atspėjamu laiku, tuoj pat atsakyti neskubinu, norėčiau, kiek apsipratęs, perkelti tave savo pavaduotoju! Pagalvosi?
— Pagalvosiu,—linktelėjau aš.— Būtinai pagalvosiu...
— Labai prašau pagalvoti,— pabrėžtinąi pakartojo Vereščiaginas.— Mudu šauniai padirbėsime..'.
— Tikriausiai,— sutikau ir, lyg nenorėdamas, ėmiau ir pasakiau:— Zinai, institute aš gerai žaidžiau stalo tenisą. Mane noriai imdavo antruoju numeriu žaidžiant dvejetus, Tris kartus buvau „Burevestniko“ čempionu...
Vereščiaginas paplojo man per petį:
— Nesišaipyk! Žaidžiant po vieną, tau paprasčiausiai trūksta pykčio...
— Gali būti... Ir garbės troškimo... Ir azarto... Ir dar daug ko...
— Gerai jau gerai! Eime! Mūsų laukia žmonės pobūvyje, kuris dabar įvyks mano išėjimo proga...
Jis čiupo mane už rankovės ir nusitempė į koridorių.r.
Mūsų prokuratūra įsikūrusi sename name, kadaise priklausiusiame pirkliui Ovčinįkovui, Namas pergyveno revoliuciją, du karus, fašistų okupaciją, nesuskaičiuojamus pertvarkymus ir remontus. Kambariai daugybę kartų buvo pertvarkomi, pertveriami, ir per mūsų „pilaitę1* persiritusi laiko banga atvėrė akiai seniai praeityje nuskendusius daiktus: įmantrią bronzinę durų rankeną, marmurinę kolonėlę, krištolinį sietyną su praretėjusiais karuliais, židinį su užsikimšusiu kaminu. Ir mūsų kalboje išlikusius senų kambarių pavadinimus, kažkada turėjusius visai kitą paskirtį. Mažytė salė šalia mūsų prokuroro Sergejaus Satochino kabineto vadinasi „vaikų kambarys41. Ten vyksta mūsų susirinkimai, pasitarimai ir nedažnos bendros šventės.
Ir dabar čia mūsų moterys ant sustumtų kanceliarinių stalų dėlioja kuklias tarnybines „palydų44 vaišes, kurios rengiamos Pe-tios Vereščiagino atsisveikinimo su mumis proga. Petka pripirko sulčių, pyragaičių ir limonado. Kaip aš spėju, išgėrimą kategoriškai uždraudė Satochinas. Ir ne tiktai dėl to, kad darbo metu gerti svaiginamuosius gėrimus neleistina bet kokia proga,— Satochinas nuoširdžiai visus geriančius žmones laiko nenormaliais.
Mat Satochinas nepaprastai myli gyvenimą ir nenuilstamai propaguoja sveiką buitį. Mašininkė Liuba Smašnaja apie jį kalba susižavėjusi: „Pasaulinių standartų vyras — king size\u Jis maždaug trisdešimt metų, ūgis 181 centimetras, rytais valandą bėgioja po parką, ir ne ristele, lekia kiek įkabindamas, sekmadieniais periasi pirtyje, o jo kabinete po spinta pakištos parankinės svarstyklės, kuriomis jis kasdien'kontroliuoja savo svorį. Satochino žmona — televizijos diktorė, jie nepraleidžia nė vienos premjeros, o spalio mėnesį jis už pusę atlyginimo užsiprenumeruoja visus storus žurnalus.
Satochinas — neeilinis žmogus, atvykęs į seną mūsų namą iš sostinės. Išsilavinęs teisininkas ir valdingas vadovas, prityręs praktikas, per metus jis taip viską užsuko, kad be jo žinios nė pelytė prokuratūroje neperbėgs. Jis viską žino apie visus ir visus kontroliuoja. Didžiulis jo darbingumas ir nuostabi atmintis nepalieka mums nė menkiausios spragos smulkioms tarnybinėms gudrybėms — Satochinas puikiausiai atsimena visus mūsų pažadus, įsipareigojimus ir terminus, todėl neišvengiama valdinių taktinė kova su viršininkais darosi visiškai beprasmiška. O mūsų prokuratūra dabar — viena pirmaujančių visame krašte...
Aš nuo vaikystės svajojau būti panašus į tokius žmones. Ne tapti tokiu kaip Satochinas, bet gimti Satochinu. Tikriausiai labai malonu gimti Satochinu, o tapti juo — per ilgai truktų ir neperspektyvu. Taigi dabar jau teks palūkėti iki gimstu kitą kartą...
Atėjęs į jo kabinetą, liūdnai skaitau šalia seifo ant sienos pakabintą spalvotą plakatą: „Viena surūkyta cigaretė tokia pat kenksminga kaip 36 valandos praleistos automagistralėje44. Jis mandagiai ir primygtinai priekaištauja man dėl apsileidimo ar dęlsimo, ar dar dėl kažko* o aš žiūriu į plakatą ir ramiai reaguoju į prokuroro Satoehino globėjiškai kantrų vainojimą. Jis dar jaunas žmogus. Ir kaip visas jaunimas nelabai palankiai žiūri į senius. Rimtai ir nuoširdžiai abejodamas. Štai ir dabar, stovėdamas padengto stalo gale, jis įsitikinęs aiškina Galinai Vasiljevnai:
— ... ne, ne ne! Tai tik plačiai išplitęs prietaras, girdi, į senatvę žmonės darosi geresni ir išmintingesni. O iš tiesų sendami jie tampa blogesni — smegenys minkštėja, dvasia pelyja. Pasaulį kuria ir stumia j priekį jąuni... Jūs manęs klausykitfe, Galina Vasiljevna, šitai aš tikrai žinau... /
Galina Vasiljevna, prokuroro padėjėja bendrai priežiūrai, besiruošianti žengti į penktą dešimtį, atsidūrusi išties keblioje padėtyje: ar jai, kaip nejaunai moteriai, stoti ginti senių, ar besąlygiškai palaikyti Satochino tezes ir įrodyti, kad pati dar jauna, kad pati dar, oho, ką gali...