Tačiau ją išgelbėjo patsai Satochinas, nukreipęs dėmesį į mane:
— štai Borisas Vasiljevičius, aš žinau, nor.s ir nesiginčija, su manim niekada nesutinka...
— Kodėl gi nesutinku? — dviveidiškai pasipiktinau aš.
— Žinau, žinau. Tu ir nesutik, aš nemėgstu primesti žmonėms savo pažiūrų. Tačiau suvok pačią mintį: jaunystė — tai ne metai, tai dvasinė būsena! Ją, be abejo, reikia palaikyti fiziškai...
— Jei galima, savo jaunos dvasinės būsenos aš nepalaikysiu fiziškai? — paklausiau mandagiai, tuo pačiu parodydamas ir lojalumą viršininko nuomonei, ir savarankiškumą.
Satochinas nusijuokė ir numojo į mane ranka:
— Tiktai čia nerūkyk! Vis dėlto moterys! Ir apskritai čia esama žmonių, kuriems toks savęs žudymas atrodo barbariškas...
Už stalo visi juokėsi, šurmuliavo kaip perone prie traukinio, kuris vyksta labai toli. Visi žinojo, kad Vereščiaginas iš mūsų keliasi už trijų gatvių ir jau rytoj arba po savaitės mes vėl susitiksime, tačiau jautė, kad jo traukinys vyksta į labai tolimą kelią. Juk kylant tarnyboje, maršrutai visada veda aukštyn ir tolyn.
Satochinas atsistojo ir iškilmingai paskelbė:
— Mes šiandien pažymime mūsų draugo Piotro Aleksejevi-čiaus Vereščiagino sėkmę: jis paskirtas į aukštą rajono prokuroro postą. Aš noriu pabrėžti, kad tai Vereščiagino konkretaus darbo ir gabumų pripažinimas. Mes neilgai dirbome drauge, bet užtat labai glaudžiai. Visko buvo — ir ginčų, ir sunkumų, ir nusivylimų. Bet taip ir turi būti, juk tardytojas, patiriantis tarnyboje vien pasitenkinimą, nesveikas žmogus! Asmeniškai aš karštai rekomendavau Vereščiaginą paaukštinti. Todėl noriu palinkėti Piotrui Alek-sejevičiui didelių laimėjimų, kūrybinio džiaugsmo naujame poste ir geros sveikatos!
Aš slapčiomis šyptelėjau, nes Satochinas saike gryną teisybę: jis labai vertino Piotrą ir vos ne nuo pat pirmos dienos dėjo visas jėgas, kad Vereščiaginas taptų prokuroru gretimame, o ne mūsų rajone... Mūsų rajone Satochinas kol kas norėjo patsai būti prokuroru. ,
Vist sujudo, veržėsi prie iškilmių kaltininko sveikinti, o jis sutrikęs paskubomis sakė padėkos žodžius, paskui sušuko:
— Draugai, bičiuliai mano brangieji, ačiū jums už viską, ne-minėkit bloguoju!
— Neminėsim bloguoju, Petia! — pasakiau aš.— Juk tu dabar viršininkas, o apie viršininkus, kaip ir apie mirusius, blogai nekalbama...
Satochinas pakraipė galvą ir pareiškė man, tarsi būtų kampiniame štampe užrašęs rezoliuciją:
— Pikti juokai ir ne vieitoj...
Pažiūrėjau j ryškiai mėlynas jo akis jauname gražiame veide ir pagalvojau, kad, norint laimėti partiją vienas prieš vieną, reikia dar vieno dalyko — jaustis jaunam! Belieka prašytis Vereščia-gino priimti antruoju numeriu.
Ketvirtas skyrius
Kaip ir kiekvienas šiuolaikinis miesto gyventojas, aš apytikriai įsivaizduoju realaus gyvenimo ir jo vaizdavimo mene skirtumą. Numanau, kad egzistuoja kažkokie žmogaus pažinimo dėsniai, todėl knygos arba filmai, sukurti pagal tuos dėsnius, negali būti tikrovės fotografija ir tikriausiai pasirenka ką nors labiausiai įtikinama, įtaigu arba tikra. Man, kaip vartotojui, tai atrodo teisinga. Bent jau tada, kai žiūriu filmą arba skaitau romaną apie šnipus, veterinarus, žemdirbius ir inžinierius, tai yra apie žmones gana man tolimos profesijos.
Tačiau bereikia pasižiūrėti filmą apie mūsų, tardytojų, kastos veiklą, ir man kyla vaikiškas pavydas, moteriškas nepasitikėjimas ir seniokiškas niurgzlumas. Kaip vyras, aš kilniadvasiškai pasiruošęs atleisti menininkams už vaizduojamus operatyvinius automobilius, esą aptarnaujančius mane ištisą parą, žaibiškai pyškinančias mano vedamas apklausas mašininkes stenografistes. Manęs netrikdo pašėlę susišaudymai ir pasalos, gniaužiančios širdį savo įtampa. Aš galiu sutikti, kad visa tai kažkur būna, kažkur vyksta, kažkur — už mano veiklos ribų.
24. N. Ovanesovas
369
O aš pats, tvarkydamas reikaliukus, beveik visada važiuoju tramvajumi arba autobusu. Kad nereikėtų ištisas savaites laukti mašininkių, išmokau pats rašyti mašinėle, tiesa, tiktai dviem pirštais. O dėl susišaudymų, tai per visus tarnybos metus man teko dalyvauti viename, ir tasai greitai pasibaigė, kai paaiškėjo, kad per klaidą visi savi pradėjo šaudyti vieni į kitus, laimei, niekas niekam nepataikė...
Bet išties mane siutina meniškai ekrane įkūnyta mūsų gyvenimo tikrovė, kai tardytojas su stebėtinu pasiaukojimu narplioja SAVO BYLĄ.
Toji byla — visų, bylų byla.
Dialektiškai evoliucionuodama, pamažu iš musės virsdama drambliu, pasiglemždama visą laiką iš tardytojo, apsupto-sąžiningų padėjėjų ir geranoriškai griežtų viršininkų, toji byla bemiegių naktų ir velniškos energijos kupinų dienų kaina po truputį narpliojasi, vijojasi, vyniojasi ir laimingai baigiasi didesniam įstatymo ir žmogiškojo teisingumo labui.
Ir tai man patinka. Tiktai vienintelis priekabus ir kandus klausimas neduoda ramybės: o kaipgi tuo metu kitos aštuonios ar dešimt bylų, kurias privalo nagrinėti kiekvienas tardytojas?
Ar pratęsė jų nagrinėjimo laiką?
Ką veikia areštuoti kaltinamieji?
Kur dingo įtariamieji?
Ar ko nors nepamiršo liudininkai?
Ir apskritai, kaip į tokį susitelkimą vienai bylai žiūri priežiūros instancijos? •
Žinoma, labai apmaudu, bet šiuo metu drauge su trim Vereš-čiagino bylom aš turiu vienuolika bylų. Jeigu iš jų išsirinksiu kokią nors svarbiausią, ypatingiausią, reikalingiausią ir ištisas dienas ir bemieges naktis tirsiu vien ją, tai kaip tik ją triumfa-liškai bebaigiantį mane su malonumu išgrūs iš darbo už gaišatį su kitomis bylomis. Koks apgailėtinas ryškiom spalvom piešiamos meninės tikrovės atotrūkis nuo pilkos, bet rūsčios realybės!
Deja, turi būti nagrinėjamos ne tiktai įdomios ar svarbios bylos, bet ir visos kitos be išimties. Tokia yra nuobodi proceso dinamika. Kaip piemuo negali palikti ganykloje mažai pieningų ar jam nepatikančių karvių, taip ir tardytojas privalo laiku ir įstatymiškai užbaigti visas jam patikėtas bylas.
Antra vertus, savo „ūkyje" tardytojas patsai nustato bylų pir-maeiliškumą ir hierarchiją, kur svarbiausia vieta tenka areštuotųjų byloms. Tai atsakingiausios bylos, kai yra įkalintas žmogus, kaltinamasis, kuriam kardomąja priemone paskirtas areštas.
Yra vienas dalykas, kuris teoriškai atrodo paprastas kaip aksioma, tačiau mums jis sudėtingas tarsi patsai gyvenimas ir visada aštrus lyg skustuvas. Tai visuotinis civilizuotų žmonių susitarimas, kad žmogaus laisvė šventa ir atimti ją gėlimą tiktai teismo nuosprendžiu, įrodžiusiu ir patvirtinusiu žmogaus kaltę. Ir kiekvienas žmogus, kad ir koks užkietėjęs būtų žudikas, suvedžiotojas ir padegėjas, pagal įstatymą yra nekaltas, kol teismas — tiktai teismas! — paskelbs nuosprendį, patvirtinantį jo kaltę.
Suimtieji pagal mano nagrinėjamas bylas jokios bausmės dar neatlieka ir kol kas dar nepripažinti kaltais. Yra rimto pagrindo apkaltinti juos įvykdžius sunkius nusikaltimus, tačiau man dar reikia įrodyti jų kaltę. Ir dėl to, kad įtariamas nusikaltėlis nepabėgtų, nesukliudytų nustatyti tiesos, valstybė yra suteikusi man ypatingus, nė su kuo nepalyginamus įgaliojimus, kuriems lygių niekas neturi. Remdamasis įstatymu, savo prielaidomis, akivaizdžiais faktais ir liudininkų parodymais, aš turiu teisę apriboti kito žmogaus laisvę. O paprasčiau sakant, pasodinti į kalėjimą. Atimdamas laisvę kaltinamajam, aš savo atsakomybe iš anksto nustatau jam dalį bausmės iš to laikotarpio, kurį mano pasiūlymu paskirs teismas.
Štai dėl ko tardytojas, priimdamas nutarimą areštuoti kaltinamąjį, ir prokuroras, sankcionuodamas areštą, prieš tai ilgai svarsto ir pasveria visas aplinkybes. Kadangi kartkartėmis dėl įvairiausių priežasčių įvyksta košmariškas „ypatingas įvykis41— išaiškėja, kad kaltinamasis nekaltas arba jo kaltė neįrodyta, tada ir kardomoji priemonė parengtinio tardymo metu pasirodo nepagrįsta. Jeigu daiktus vadinsime tikraisiais jų vardais, aš priverčiau žmogų avansu atlikti gėdingą ir sunkią bausmę, kurios jis nenusipelnė. Tadą visiems pagal instanciją vyresnybė ištrenka didžiai protingas mūsų galvas, kad per likusį tarnybos laiką atsimintume tardytojiškos sąžinės kančias, sielos graužatį, širdies skausmą, profesinę gėdą ir kitus kilnius, bet sunkiai nusakomus jausmus.