Dėl to kiekvienas tardytojas, imdamasis naujų bylų, pirmiausia įtraukia kontrolėn areštuotųjų bylas — nustatytas griežtas jų tyrimo ir kaltinamųjų kalinimo terminas. Nesuspėjai laiku, neatidavei nustatytu. terminu kaltinamosios išvados teismui, eik pas > viršininkus, pulk į kojas, raudok, melsk, kad atidėtų, arba išleisk tardomąjį į laisvę iki teismo...
Visa tai aš mąsčiau tardymo izoliatoriaus kanceliarijoje, laukdamas, kol man atves areštuotąjį Aleksandrą Stepanovą, o
pasąmonėje suvokiau, kad visos šios mintys — tiktai pasiteisinimas prieš save patį arba prieš nesamus vangios, nesavarankiškos imaho asmenybės kritikus: vos tik gavau svetimų bylų, nukritusių nuo kito žmogaus šventinio stalo, ir iškart atidėjau visas savo bylas, reikalus ir uždavinius, šokau vykdyti gauto pavedimo...
Tikriausiai aš dar daug-ko būčiau apie save prisigalvojęs, bet atėjo tardymo izoliatoriaus viršininko pavaduotojas režimo klausimais majoras Podrezas, draugiškai paplojo man per petį, šiltai pasisveikino ir susirūpinęs pasakė:
— Klausyk, Borisai, tu pradėjai storėti...— jis taip sako visiems-;-storuliams ir distrofikams, ir sako ne dėl to, kad jj tai domintų ar kad pats būtų išsiblaškęs, bet norėdamas pašnekovą iš karto pastatyti į gynimosi pozicijas.
— Tikrai,— linktelėjau.— Nuo užvakar, kai nesimatėm, pus-pūdį priaugau...
Podrezas linksmai nusikvatojo:
— Na ir raukia! Bet vis tiek atsimink: kiekvieną šeštadienj per televiziją rodo muzikinę gimnastiką, vadinasi aerobika, tau pravers...
— Gerai! Užvažiuosiu šeštadienj pas tave. Ir pašokinėsim mudu drauge čionai, kalėjime...
— Ir be manęs tu gerai prisišokinėsi su tuo savo Stepanovu...
— O jis irgi pradėjo storėti?
— Kvailioja! Matyt, dar chuliganas! Susimušė vakar. Teko
į karcerį pasodinti trim dienom.
— Su kuo mušėsi?
— $u kameros kaliniais. Argi ten tiksliai nustatysi, su ta gauja. Bet Stepanovą ir Kuzkiną užklupo prižiūrėtojas. Abudu ir pa-siuntėm trim dienom prasivėdinti...
— Gerai. Palydėk mane pas jį...
Norint iš tarnybinio korpuso patekti į tardymo izoliatorių, rei
kia pereiti vidinį kiemą, neįprastai tuščią ir neįtikėtinai švarų; tokie būna tiktai infekcinių ligoninių ir kalėjimų kiemai. Nugludintas tašytų akmenų grindinys, lygios eilės gazonų su skurdžiais astrais. Ant raudonų plytų bokštelio data— 1846. Tais laikais ši liūdna įstaiga buvo drausmės kareivinės. Ir pravardžiuojama buvo visai neblogai — Kailių lupimo fortas. Pasakojama, kad pirmame, tada dar nebaigtame korpuse kurį laiką buvo laikomas belaisvis Samilis, vežtas apgyvendinti į Rusiją. Kokių tik pavadinimų per savo ilgą amžių neturėjo šis fortas: areštuotųjų kuopos, ypatingasis centrinis kalėjimas, pataisos namai, kardomojo kalinimo namai, kalėjimas, o dabar šit tardymo izoliatorius.
Kiek jau metų čia einu, ir vis tiek nemaloniai gniaužia krūtinę,, kai sargybinis, dėmesingai perskaitęs pažymėjimą ir atidžiai pažvelgęs į veidą, lygina tave su fotografija ir trumpai sako:
— Eikite...
Ir už nugaros sužvanga plieninės grotuotos durys... Aukštos skliautuotos lubos, tamsiai žalios ir purvinai mėlynos sienos, šone — sunkių ąžuolinių sijų vartai, apkalti geležimi.
Koridoriai, koridoriai, laiptai, kulnų kaukšėjimas akmenine asla, raktų žvangesys tambūrų „skirstytojų1* spynose. Du laipta-takiai aukštyn, prižiūrėtojas, prieš tai žvilgtelėjęs pro vilkelį, atidaro karcerio duris.
Penktas skyrius
Mums įėjus, atsistojo aukštas rusvaplaukis vaikinas, rankos prie šlaunų, sklandžiai atraportavo:
— Suimtasis Stepanovas, dvidešimt ketverių metų, anksčiau neteistas, 102 straipsnis, atlieku' bausmę baudžiamajame izoliatoriuje už kameros režimo pažeidimą...
— Sveiki, Stepanovai. Sėskitės. Aš naujasis jūsų tardytojas...
Stepanovas atsisėdo ant lovos, kreivai išsiviepė:
— O ką senasis? Per mano apklausas nusiplūkė?
— Ne, buvęs jūsų tardytojas Vereščiaginas perėjo į kitą darbą. Bylą pavedė man. O kodėl jūs šitaip apie jį?.. Jums Vereščiaginas nepatiko?
— Kuo ten patiks? Ne merga parke! Patiko! Visus jus kaip nuluptus pažįstu...— jis akimirką užsikirto ir pridūrė, vis taip pat kreivai išsiviepęs: — ...baltais bateliais...
Podrezas nebeišlaikė tokio piktybinio subordinacijos pažeidimo ir griežtai pareiškė:
— Už chamizmą su tardytoju galima ir pratęsti buvimą baudžiamajame izoliatoriuje...
Stepanovas susiėmė už galvos:
— Och, ir išgąsdinai, pilieti majore! Och, ir išgąsdinai! Dar savaitę pasėdėti be karštos balandienės! Ir be visos tos rujos!
— Rujos?! — plykstelėjo Podrezas.— O jūs, Stepanovai, kas? Liaudies artistas?
Stepanovas atsistojo ir švilpiamai sušnypštė Podrezui tiesiai į veidą:
— Aš ne artistas. Aš šoferiūkštis. Bet žmogus. O jie šlykštūs glemžikai...
— Stepanovai, laikykitės kukliau,— griežtai atšovė Podre-zas.— Jie glemžikai, o jūs žudikas. Ir nėra ko čia riesti nosį...
Aš atlaidžiai sustabdžiau Podrezą:
— Ačiū, Ivanai Petrovičiau, dabar jau pats išsiaiškinsiu,— stumtelėjau jį ir atsisėdau ant taburetės priešais Stepanovą. Tarp mūsų buvo mažytis staliukas. Podrezas mostelėjo ranka — aiškinkitės patys! — ir išėjo.-^ Klausykite, Stepanovai, aš neturiu nei noro, nei laiko čia ginčytis su jumis. Apie Vereščiaginą paklausiau todėl, kad man pasirodė; jog apie jj pasakėte su pykčiu ir apmaudu...
— Aš nieko nepasakiau. Tardytojas kaip tardytojas. Mitrus vyrukas, stryksi kaip sėdynę nudegęs. Ir tardyti jam nėra ko, aš pats viską papasakojau, kaip buvo, viską prisipažinau. Gailiuosi,, ką padariau. Pasiruošęs atlikti bausmę...
— Na ką gi... tai mane džiugina,— pasakiau ir atsikėlęs perėjau per mažytę kamerą, sustojau po langu, grotomis padalytu j stambius kvadratus, o iš lauko pusės uždengtu „antsnukiu4*— smulkiu metaliniu žaliuzi, pro kurį skverbėsi siaurutės pilkos šviesos juostelės.
— Ko gi taip džiaugiatės? — įtariai paklausė Stepanovas ir atsilošė, lyg norėdamas atidžiai į mane įsižiūrėti.
— Kad gailitės. Kaip sako mūsų prokuroras, nuoširdi atgaila — tai pirmas žingsnis realiai išperkant kaltę. Nerimą kelia tiktai viena smulkmena...
— Kokia gi? — Stepanovas įsitempęs žiūrėjo į mane, ir man atrodė, kad jo akys pripiltos jodo.
— Ar išties nuoširdi jūsų atgaila...
— Jeigu sakau, vadinasi, nuoširdi,— piktai krestelėjo galvą Stepanovas.— Atgaila visada tikra.
— Man taip nepasirodė,— ramiai tariau.
— Na, jeigu nepasirodė, vadinasi, nereikia žegnotis. Tai gal aš, kad įrodyčiau savo nuoširdumą, turiu čia, ant sienos, nusikry-žiuoti, ar ką? — ir jis plačiai išskėtė rankas į šonus.
— Nereikia kryžiuotis. į kankinį Kristų jūs vis tiek nepanašus, ir vinučių nėra po ranka. Aš tik norėjau su jumis apsvarstyti vieną klausimą. Lyg ir pasitarti. Juk jūs pirmą kartą kalinimo vietoje?
— Ačiū dievui, dar neteko.