— Štai matote, pirmą kartą. Ir, laimė, visai neseniai, O aš, galima sakyti, kalėjime praleidau keletą metų. Sumeskite, kiek dienų, savaičių, mėnesių čia išbuvau tardydamas, taip ir kaupiasi metai...
— Bet nors vakare einate namo ar čia nakvojate? Laisvoje kameroje? — su gerkliniu švilpesiu pertraukė mane Stepanovas.
— Teko ir nakvoti,— užtikrinau.— O kad mane vakarais, ne taip kaip jus, paleidžia namo, tai juk aš dar nieko nenužudžiau. Taigi man pakanka ir dienų, praleistų kalėjime...
— Gal ir taip,— linktelėjo jisai.— Tiktai nesuprantu, ką jūs tuo norite pasakyti... Juk ne aš suieškojau jums tokį gižių darbelį.
— Ką noriu pasakyti? Kaip čia jums paaiškinus... Juk aš čionai daug, labai daug kartų, dešimtį, o gal ir šimtą kartų girdėjau: „Aš gailiuosi...44 Štai ir norėjau paklausti: kas tai yra? Ką reiškia: „Aš gailiuosi44?
— O jūs pats nežinote? Ar man sąžiningumo egzaminą ruošiate?— jis tūžmingai ir įžūliai įsispytrėjo į mane savo tamsiomis blyksinčiomis akimis.
— Aš štai kaip manau: gailėtis iš tikrųjų, gailėtis nuoširdžiai — vadinasi, kamuotis viduje, kentėti širdimi, graužtis dėl sąžinės priekaištų. Sielotis, kad tiek bėdos žmonėms padarei, dėl savo nuodėmės žeme šliaužioti, galva sieną daužyti, išeities ieškoti, kaip skriaudą atlyginti... Štai kaip aš manau...
— Gražiai manote! — su kažkokiu nesuprantamu pykčiu išrėkė Stepanovas.— O aš gailiuosi paprastai! Ir atlyginti niekuo negaliu niekam!. Nebent tik tuos metelius, kuriuos čia atpilsiul Juk sakiau jums, kad pasiruošęs atbūti bausmę! Ir kam jums dabar visos šitos šnekos, niekaip nesuprantu?!
— Žinote, yra toksai senas paprotys, galima sakyti, tradicija: eidami į pažintį, žmonės kalbasi, stengiasi geriau pažinti vienas kitą, suprasti...
— Aišku! Prasidės visiškas mūsų tarpusavio supratimas, ir tardymas išties kaulėtą pagalbos ranką,— tulžingai nusišypsojo Stepanovas, tačiau jo akyse slypėjo liūdesys.
— Sunku pasakyti, kokią — raumeningą ar kaulėtą, bet kol kas jums mano pagalbos, regis, nereikia. Bet kokioje situacijoje pats išsisuksite...
— Tikiuosi,— piktai prisimerkė jis.
O dėl ko kameroje mušėtės? — pasidomėjau.
— Aš nesimušiau! — atkirto Stepanovas.
— Gal Kuzkinas pats su savimi mušėsi? Tik prižiūrėtojas supainiojo?
— ‘Ir Kuzkinas pats'su savim nesimušė,— abejingai atsakė jis.— Aš jam ir šunsnukiams jo draugužiams porą kartų per snukį užvežiau...
— Oho! — nusistebėjau.— Ar daug tų draugužių buvo?
— Du. Bet tai neturi jokios reikšmės...
— O dėl ko jūs taip griežtai su jais?
— Dėl to, kad jie padugnės. Žiurkių padermė. Tikri grobikai. O-žiurkėms tiktai vienas rezonas — baimė. Žodžiais žiurkės neįveiksi, ji turi baimę pajusti. Betgi dabar tai nesvarbu, jie daugiau nesiautės kameroje...
— O jūs visa tai pranešėte majorui Podrezui?
— Kam gi? — nustebo Stepanovas.— Kvailai atrodytų. Žudikas skundžiasi, kad trys šakalai norėję ji nuo gultų nuvyti? Nepadoru. Ir beprasmiška — juk jie trise, kolektyvas, viens už kitą paliudys, ir tyleniai jų bijo. Tiek to, man nusispjaut!..
Jo kumščiai gulėjo ant staliuko lyg ne jo kūno dalis, o stambus dailus instrumentas, sakytum, gerokai pakūlėjęs, o dabar čia pamirštas kultuvas.
— Suprantama, suprantama,— pasakiau ir išsiėmiau iš portfelio aplanką su dokumentais.— Stepanovai, aš susipažinau su jūsų byla, ir man daugmaž aiškios jos aplinkybės...
— Na ir puiku! — entuziastingai atsiliepė jisai.— Greičiau pradėsiu sėdėti — greičiau išeisiu...
— Ar tik ne kolonijon skubate?
— Žinoma! Greičiau teismą atbūti ir kolonijon! Čia sėdėti, laiką veltui gaišti nepakenčiama...
— O kolonijoj?
— Darbas, kad ir koks jis būtų! Aš nebijau kolonijos.* Aš šoferis, stalius, elektrikas, montavimo darbus moku! Visą gyvenimą plušu! Kolonijoje irgi yra pirmūnai ir dykūnai. Aš ten tris normas išspausiu, man užskaitys. Žiūrėk, po kokių poros trejeto metų pirma laiko laisvėje būsiu... lygtinai.
Aš mačiau, kaip jis stengiasi nuteikti save, iš visų jėgų drą-sinasi, kaip stengiasi laikytis, neįsileisti į širdį gniaužiančios baimės. Tačiau m)an nebuvo jokios prasmės jį apgaudinėti.
— Labai gaila, Stepanovai, bet reikalai ne tokie jau rožiniai,— pasakiau.— Nuteistieji už tyčinį nužudymą lygtinai prieš terminą nepaleidžiami...
Jis nirtulingai įsispitrėjo į mane, jo akyse siautėjo audra — nerimas, viltis, pyktis, sutrikimas. Tokios audros pasitaiko rugsėjį: tuo pat metu pliaupia lietus, pro juodų debesų properšas plieskia saulės spindulių pluoštai, dangaus skliautas viršum galvos remiasi į didžiulę vaivorykštę, o horizonte kyla švininio atspalvio sniego marška... Ne, ne toks jau paprastas vaikinas šis Stepanovas! Žiūrėdamas dabar į jį, aš lengvai galėjau įsivaizduoti, ikaip jis įniršęs šoka prie savo senos „Pobedos“ vairo ir paleidžia ją kaukiančią tiesiai į būrį...
— Tai ką, vadinas, visais varpais skalambyti man nuo skambučio i'ki skambučio? — sutrikęs paklausė jis.— Atgailaujant ir nuoširdžiai prisipažįstant? Vadinasi, šitaip pagal jus?
— Tai ne pagal mane, Stepanovai, o pagal įstatymią. Aš suprantu, kaip jūs dabar jaučiatės...
— „Aš supra-antu!“—mėgdžiojo jis mane.— Jūs čia visi viską suprantate!..
Nekreipdamas dėmesio į jo įžūlumą, pasakiau:
— Čia nereikia ypatingo supratimo. Prancūzai sako: nereikia būti višta, kad įsivaizduotum, kaip jinai jaučiasi puode...
— Kvailiai jūsų prancūzai! — nuoširdžiai atrėžė Stepanovas.
Patylėjau truputį ir labai paprastai pasakiau:
— O vis dėlto norėčiau priminti tai kenčiančiai vištai, kad kaip tik šiandien — gedulingi pietūs paminėti tam žmogui, kurį jinai užkapojo. Jie gali palengvinti vištai nuoskaudą ir skausmą...
— Liaukitės, -pilieti tardytojau! Neplaukit man sniegenų! — tartum išspjovė pro lūpas Stepanovas, ir jo veide po prasiautu-sios audros neliko nė ženklo .apgailestavimo ir kančios.
— Gerai,— mielai sutikau.— Turiu jums vieną klausimą iš esmės. Pačiame pirmame paaiškinime, kurį jūs parašėte tą naktį milicijoje... Prisimenate?
Išėmiau iš aplanko mėlyną milicijos apklausos blanką ir parodžiau jam:
— Jūs prisimenate, ką rašėte paaiškinime?
— Na,.prisimenu... Žinoma, kaip per miglą,— suklusęs atsakė Stepanovas, aiškiai laukdamas iš mianęs kokios nors klastos.
— Štai jūs čia kiek kitaip išdėstėte, kas įvyko poilsio aikštelėje, negu kiti įvykio dalyviai... O paskui ir pats kitaip prašnekote.
— Kodėl kitaip? — paklausė jis ir užsikėlė koją ant kojos. Iš sūpuojamos be paliovos sunkaus kalėjimo bato nosies galėjai spėti, kaip smarkiai jis nervinasi.
— Štai čia, šitame paaiškinime, jūs pats savo ranka parašėte, kad sustabdėte mašiną, pamatęs, kaiip keletas žmonių muša kažką, o įsižiūrėjęs pažinote, kad mušamas Aleksejus Plachotinas, jūsų autobazės vairuotojas. Jūs stojote už jį, tada visi, kiek ten jų buvo, užpuolė jus, ir jūs išsigandęs nusprendėte bėgti iš muštynių vietos automobiliu, bet jie nepraleido jūsų ir jūs buferiu smogėte dviem puolėjam... Jūs taip parašėte?
— Turbūt rašiau...— linktelėjo jis ir toliau atkakliai žiūrėjo pro mane, sakytum ant žalsvai pilkšvos kaip pelkė sienos būtų nupiešta kažkas labai įdomaus.
— O kitą dieną per apklausą jūs oficialiai pareiškėte tardytojui Vereščiaginui, kad pats prikibote prie tų žmonių, sudavėte Plachotinui, dėl ko ir įvyko muštynės su visomis pasekmėmis. Taip?
— Aha. Taip ir buvo,— tvirtai atsakė jis, tačiau atkakliai žiūrėjo į šoną, ir aš buvau stumte išstumtas iš jo matymo lauko.