— Na, nežinau, aš maniau, kad pažymą išrašys ir viso gero! O apskritai, šitai manęs nejaudina! Marinka, nustatyk tą armoniką tyliau... Vadinasi, tu užkąsk, išgerk kokią stiklinėlę, daugiau nesigviešk, nes viską supainiosi. Ir sėsk rašyti, ko ten reikia...
Manyje pamažu augo, brendo, šakojosi linksmas sadistinis pasitenkinimas, nes jaučiau netrukus būsiant aiškaus nesusipratimo krizę: šis linksmas ir šmaikštus akiplėša palaikė mane kažkuo kitu.
— O ką reikia rašyti? — nuolankiai pasiteiravau.
— O iš kur aš galiu žinoti, ką jūs rašote tokiais atvejais? Tau pačiam reikia žinoti, sūneli, juk tu gauni tvirtą .atlyginimą... Na, kurio tau pakanka! Cha cha cha! Girdi, Marinka, jami pakanka!
— Taip ir matyti, kad jam pakanka! — abejingai nusišaipė ji iš savo lakūniškos palaidinės aukštybių, o su žemę ją rišo tiktai
ilga vyturiuojanti oranžinė apelsino žievė, kurią jinai peiliuku rūpestingai lupo...
— Va, seni, kokia mergaičiukė! Ką pasakysi? Pirma klasė — „chai fai!“ Tai ką tu rašai tokiais atvejais?
Aš atsistojau, perėjau per palatą ir niūriai pareiškiau:
— Paprastai tokiais atvejais rašau: „Aš, vyresnysis prokuratūros tardytojas, apklausiau nukentėjusįjį Jegiazarovą Sureną Chačikovičių...“ Ir taip toliau, ir taip toliau...
Staiga stojusioje tyloje tarsi pasityčiodama griaudėjo japoniška stereofoninė „armonika". Mergaitė „chai fai“ Marina apmirė padebesiuos, peiliukas virptelėjo jos rankoje, čekštelėjo ryškiai oranžinę juostelę, ir žievelė šleptelėjo ant grindų. Jegiazaro-vui apatinis žandikaulis taip atkrito, kad galėjai įžiūrėti glandas, ir jis su vaikišku savo veideliu iš karto pasidarė panašus į berniuką, sakantį gydytojui „a-a-a-a“.
— Kas tardytojas? Tu? — lėtai, neapsakomai nustebęs paklau* sė jis.
— Aš. Ką, nepanašus?
— Rupų pupų! — nerūpestingu bastūno cherubino veidu paeiliui, kaip displėjumi, praplaukė nustebimo, apmaudo, suglumimo, susierzinimo ir vėl valiūkiško šmaikštumo formulės.— O aš jus palaikiau valstybinio draudimo agentu! Žadėjo šiandien ateiti, įforminti draudimą už sužalojimą... Aš kaip ir nujaučiau, kad tasai idiotas mane aplamdys, ir vasarą apsidramįžiau penkiems tūkstančiams. Beje, o jūs ar neapdraudžiate savo gyvybės?
— Ne, kažkaip nė galvon neatėjo...
— Ir visai be reikalo! Labai geras dalykas! O su jūsų profesija — ypač! Nors dviem trim tūkstančiam! Būtinai! — pradėjo mane karštai įtikinėti Jegiazarovas.
— O aš savo gyvenimo taip brangiai neįkainoju...— man labai patiko, kad Jegiazarovas save vertina m,ažų mažiausiai du kartus brangiau už mane.— Tiesą sakant, štai ko atvykau:,man reikia susipažinti su liudininkais ir pasitikslinti kai kurias aplinkybes. Tada bus galima imtis kaltinamosios išvados...
— Aš pasirengęs kuo galėdamas padėti! — pagyvėjo Jegiazarovas.— O jūs iš tikrųjų nenorite išgerti taurelės? Tikriausiai jums tarnyboje negalima?..
— Negalima ir nesinori... Be to, išgersiu čia su jumis bruderšaftą, susidraugausime visam likusiam gyvenimui, kaipgi bus tada su mano objektyvumu nagrinėjant bylą? Ir liks jūsų priešas Stepanovas tada viskuo ir visam laikui kaltas...
— Visų piram, aš jums pasakysiu tiksliai: draugystė ne kliūtis objektyvumui! Jūs patikėkite manimi: aš tai gerai žinau! Ir antra: nelaikau Stepanovo savo priešu. Praėjo pyktis. Tiktai labai gaila Vasios: tuščiai žuvo žmogus. Taikus buvo kaip musė...
Pakeltas virš visko, kas žemiška, chirurginės lovos ir savo didžiadvasiškumo, Jegiazarovas apsidairė miglotu filosofiniu žvilgsniu.
— Būtų mano valia,— širdingai tarė jis,— nelaikyčiau Stepanovo kalėjime. Aš netikiu, kad žmogų kalėjime galima padaryti geresnį, greičiau jį perauklėti...
— O kaip jūs pasielgtumėte su Stepanovu mano vietoje? — rimtai pasidomėjau.
— Paleisčiau! Eik, nenaudėli, į žmones, pažiūrėk į našlaičius, pažvelk į akis nelaimingai Vasiuko motinai ir kankinkis, galvijau, iki pat savo dienų pabaigos! Graužkis, šunie, visą laiką galvok, kaip tu gali sumažinti tų nelaimingųjų skausmą, kurį jiems padarei! Va kaip aš manau! Marinka, ar aš teisingai kalbu?
— Tu, Surikai, visada teisingai kalbi! — suburkavo mėlynoji putliakrūtė aviatorė.— Tu labai protingas ir teisingas! Aš visada ir savo draugėms aiškinu: kaip Surikas pasakė, taiip ir reikia elgtis, jis viską supranta...
Nuo užplūdusio susijaudinimo ant jos krūtų — tų širdies gelmių ir padangių aukštybių užkariautojas galingų sparnų — suliulėjo antsiuvai ir Air Force emblema.
Ir aš truputį nuliūdau nuo patetiškai didelės Jegiazarovo meilės žmogui. Juk visai neseniai beveik tą patį ir aš dėsčiau Stepa-novui, ir jeigu jis mano žodžius suprato taip, kaip aš dabar liepsningas Suriko tiradas, tai vargu bau aš jį pastūmėjau į moralinį apsivalymą ir nuoširdų gailestį. Tie patys žodžiai! O kas- gi suteikia jiems prasmę arba taip ir palieka juos tuščiu oro virpesiu?
Mūsų poelgiai?
Nežinau. Tikriausiai. Bet kaip padaryti, kad Stepanovas manimi patikėtų?
— Man malonus didžiai humaniškas jūsų požiūris į žmones,— pasakiau atsidusęs Jegiazarovui,— tačiau patenkinti jūsų tarpininkavimo Stepanovui išlaisvinti aš negaliu. Neleidžia įstatymas. Yra toks liaudies paprotys, gali sakyti, Sena tradicija, tarsi koks visuotinis prietaras: žudiką reikia laikyti kalėjime...
• — Čia joks prietaras! — šoktelėjo gražioji sklandytoja.— Tai tu, Surikai, niekam nelinki blogo, o aš juos iš karto vietoj su-šaudyčiau! Prakeikti banditai, chuliganai! Padoriems žmonėms praeiti negalima! Kai jūs pradėjot jiems „taures statyti”, aš tiesiog devintame danguje atsidūriau...
Ai ja jai! Šaunioji Marinka, kovingoji skraidūne! Kaip pamokoma ir naudinga bendrauti su bebaimėmis oreivėmis! Juk, pasak jos, tuo momentu, kai Stepanovui „statė taures”, Marina buvo ne tiktai devintame danguje, bet ir nusikaltimo vietoje! Oi, kaip įdomu!
Ir nė menkiausios užuominos apie ją byloje! Įdomu!
Tik gaila, kad humanistas Surikas taip pat atkreipė j tai dėmesį ir linksmai paklausė, priminė, įsakė:
— Bičiule, ar tu ruošiesi šiandien į darbą? Žiūrėk, pavėluosi, paaiškins tau tenai, kas yra disciplina...
— Oi viešpatie, užsisėdėjau! Nieko! Tuojau nutversiu šachmatinę, suspėsiu...
Kol jinai krovėsi savo gražų rankinuką, persivilko kažką už mano nugaros, aš paklausiau Jegiazarovą:
— Tikiuosi, jūs nereikšite pretenzijų, kad aš klausinėju jus ligoninėje? Juk ir jūs suinteresuotas greitesne bylos pabaiga...
— Žinoma! Kas per klausimas?
— Vadinasi, aš norėčiau, kad man paaiškintumėte, kaip vis dėlto jūs atsidūrėte tenai, automobilių aikštelėje...
— Beveik atsitiktinai. Buvo poilsio diena, juk mes taip pat žmonės, visada maitiname kitus, o patys kartais per dieną į burną— nė kruopelės: tas lakstymas, maišalynė — jūs suprantate. Štai ir susitarėme, kad Achmetas mus pavalgydins šašlikais, paspirgintais ant savo žarijų krosnelės. Suprantama, saviškiams jie bus skanesni negu viešmaitinime... Štai ir susiruošėme...
— Puiku. Kas tokie susiruošė? — aš pasiėmiau bloknotą ir pradėjau užsirašinėti jo atsakymus. Protokolinė apklausos dalis man dabar nerūpėjo.
— Na, aš buvau tenai. Vašia Drozdenka, amžina jam dangaus karalystė, paskutinį šašliką gyvenime suvalgė, mūsų direktorius Eduardas Nikolajevičius, Valera Karmanovas, vyriausiasis virėjas, ir Lioška Plachotinas vėliau atvažiavo...
— Visi?
— Visi.
— Nieko nepamiršote?
— O ką pamirši? Čia ne Afono ola, visi ant akių,— nusijuokė Jegiazarovas; jis man taip pat demonstravo, kad mūsų pokalbis greičiau draugiškas negu formalus.
— Puikiausia! O Plachotinas — jūsų bendradarbis?