— Ne. Lioška ne bendradarbis. Šiaip senas pažįstamas. Kartais susitinkame...
Marina priėjo prie chromuotos lovos, švelniai pabučiavo Jė-giazarovą ir griežtai prisakė:
— Gulėk, nesitampyik, nepažeisk režimo. Rytoj rytą ateisiu...— pasisuko į mane: — Labai malonu buvo su jumis susipažinti... Iki pasimatymo...
— Iki pasimatymo, Marina. Tikiuosi, kad mes dar susitiksime. Beje, ar jūs negalėtumėte paaiškinti...— piadariau nedidelę pauzę ir linktelėjau j Suriką: — Dėl ko jie pradėjo lupti Placho-tiną?
Jegiazarovas aukštai kilstelėjo antakius ir ryžtingai papurtė galvą, bet aš užstojau jj nuo Marinos ir šioji, nepastebėdama įspėjamų skridimo vado ženklų, pasuko j mane smarkiausia piki-ruote:
— Surikas jį mušė? Ką jūs? Surikas nė pirštu jo nepalietė! Labai jam reikia... lupti!
— Marina, aš jus dabar oficialiai klausiu: jūs tikrai matėte, kad ne Jegiazarovas mušė Plachotiną? — kaip šachmatuose žirgą pastūmiau klausimą.
— 2inoma, mačiau! Ir kur tik norite paliudysiu: neprisilietė jis prie to smirdžiaus.
— Užsirauk, kvaile! — tyliai pratarė Jegiazarovas iš savo medicininės industrijos bokšto.— Ką tu galėjai miatyti, jeigu tavęs tenai visai nė nebuvo! Juk aš tau viską papasakojau jau čia, ligoninėje. Užmiršai ar ką? Tu visada tiki kiekvienu mano žodžiu, juk aš niekuomet nemeluoju! Vaikystėje mane taip ir vadino: Surikas Garbingasis... Teisingumas — mano amatas...
— Aš džiaugiuosi dėl jūsų, Surikai, dėl jūsų aukštos reputacijos tarp vaikystės draugų. Ir būkite toks malonus, savo antrąjį amatą — teisingumą — panaudokite ir su manim. Papasakokite, už ką jūs mušėte, tiksliau, už ką jūsų draugai mušė Plachotiną?
— Ko gi jūs klausote jos? — užvirė Surikas.— Jinai viską supainiojo, pamanė, kad jūs kalbate apie Stepanovą! Juk jinai nieko nematė ir supainiojo pavardes! O ko mums mušti Plachotiną? Normalus vaikinas, mūsų pažįstamas...
— Aha, vadinasi, Marina supainiojo... Na ką gi, ir taip gali būti. O kur jūs dirbate, Marina?
— Ten pat, restorane, „Centriniame41... Aš tenai padavėja...
— Fu, kaip akmuo nuo širdies nukrito! — pasakiau su palengvėjimu.— O aš jus palaikiau amerikiečių lakūne!..
25. N. Oganesovas
385
Pukšėdamas ir šniokštuodamas, autobusas miesto pakraščiais vežė mane iš ligoninės j centrą. Jis niro į rudens vakarą sklandžiai ir nesulaikomai kaip akivare skęstantis butelis. Už langų plaukė soduose pasislėpę privatūs namai, oranžinio atspalvio raudoni jų gaubtai ir plafonai tarytum plūdurai žymėjo farvaterį autobusui, sukinėjančiam tarp gyvenamųjų kvartalų, dykviečių ir naujų statybų.
Priešais mane snaudė moteris. Viena ranka ji glaudė prie savęs mažą mergytę, be paliovos kažką pasakojančią motinai, o kita tvirtai laikė talpų tinkliuką su produktais. Važiuojant per duobes ir staigius posūkius, moteris akimirką išbusdavo ir greitai sakydavo mergytei — taip, taip, taip, dukryte, teisingai...— ir vėl panirdavo, j negilų miegą. Moters veidas buvo švelnių bruožų, išvargęs. Žiūrėjau j ją ir jaučiau liūdesį ir lipšnumą. Tikriausiai Lila, grįždama po darbo, taip pat snaudžia autobuse. Moterys smarkiai pavargsta.
Žinoma, mitruolė lakūnė-padavėja Marina būtų palaikiusi mano bendrakeleivę nenusisekusio ir nevykusio gyvenimo auka. Tačiau tasai nenusisekęs gyvenimas ėjo atskirai nuo Marinos, švilpiančios į darbą „šachmatine11 arba su „ton pusėn11 skubančiu „rubliautoju11.
Tomis retomis dienomis, kai man pavyksta anksčiau užbaigti savo nelinksmus reikaliukus, užsuku į mokyklą pasiimti Mara-tiko. Po pamokų jis lieka „prailgintoje11, kurią paskui dar pratęsia futbolu iki tos akimirkos, kai kamuolį lauke įmanoma rasti tiktai apgraibomis. Tada žaidimas baigiasi ir jis eina namo. Mūsų sūnaus, kad ir kaip norėdamas,' nepavadinsi namisėda!
Tiek tos bėdos, jeigu namai tušti, jaunam džentelmenui būtų nuobodu vienam tarp. keturių sienų. Bet juk namuose — senelė, mano gerbiama uošvė Valentina Stepanovna Pelech. Kiekvienas žmogus galėtų susigundyti perspektyva iš širdies pasikalbėti su mano uošve, tiek daug naudingų žinių ji sukaupė per ilgą sa/o gyvenimą. Ir, ačiū dievui, nelaiko jų paslaptyje, nesustodama pasakoja visiems, norintiems išgirsti, smulkiai, įtikinamai. Tik neišmaningas, nedėkingas anūkas, mano sūnus, nevertina suteiktos galimybės praturtėti dvasiškai, o priešingai, su tokiais pat nenaudėliais kaip jis pats verčiau gainioja futbolą dykvietėje už mokyklos!
Žinoma, tam aš nepritariu, nors iš dalies suprantu. Todėl ir palieku be atsakymo rūsčius retoriškus uošvės klausimus: „Sakyk, prikąstaliežuvi, tu tėvas jam ar ne?“ Aš myliu mėgstančią daryti gera ir šnekią senelę Valentiną, tačiau stebėtinu širdies įgeidžiu Maratiką kažkodėl myliu dar labiau. Ir ikiekvieną kartą, žadėdamas uošvei .pasikalbėti su sūnumi, sąmoningai leidžiuosi į melą. Mat aš nebetikiu auklėjamąja pamokomų žodžių ir drausminių nurodymų galia. Iš visų gyvenimiškų pastebėjimų, kuriuos man, kaip tardytojui ir kaip tėvui, tai yra pedagogui praktikui, pavyko sukaupti, aš pasidariau vieną išvadą: paprastai augdami vaikai tampa tokie patys kaip jų tėvai! Kai man tenka vesti bylas nepilnamečių nusikaltėlių iš pasiturinčių arba aukštos padėties šeimų, aplinkui prasideda sujaudintas nustebusiųjų šurmulys: „Galva neišneša!.. Ir kas galėjo pagalvoti!., tokia puiki šeima!.. išsigimėlis... O tokie garbingi tėvai...“
Bet aš netikiu, kad tas vaikas išsigimėlis, o jo tėvai — dori žmonės. Paprasčiausiai vaikas savo namuose daug metų mokėsi to, kas nuo pašalinių akių paslėpta už garbingo respektabilios gerovės fasado. Tačiau vieną įkartą — dėl vaikiško kvailumo arba akiplėšiškumo — išplaukė visų akivaizdon tai, ką taip sumaniai slėpė tėvai.
Neprieštaraudamas su liūdna šypsena sutinku piktas uošvės pranašystes: „Žiūrėk, žiūrėk, akmenširdi, užaugs berniukas toksai kaip tu...“ Iki kraštutinės ribos įtempdama savo delikatumą, Valentina Stepanovna nepatikslina, koks būtent užaugs Maratikas, tačiau iš tono aišku, kad jos akyse mano žmogiškasis ir visuomeninis koeficientas neaukštas.
Gaila, kad mano uošvė nepažįstamu su Satochinu, antraip jinai palyginimo principu visam laikui išaiškintų Maratikui, kad jeigu jis namie ruoštų pamokas ir kalbėtųsi su ja užuot beprasmiškai gainiojęs futbolą, galėtų užaugti toks pat puikus žmogus kaip mano prokuroras.
Paprastai tokiais atvejais už mane į kovą stoja Lila. Įsisprendusi į šonus ir atkakliai pakėlusi smakrą, jinai kandžiai klausia: -r- Jeigu jis toks blogas, mama, ko gi tu gyveni su juo, o ne su savo nuostabiais sūnumis?..
— Dėl to, kad jį myliu, besmegene mergiote,— mįslingai paaiškina savo įmantrią vertybių sistemą Valentina Stepanovna.
Senutė kremtasi, kad jos anūkas, mūsų sūnus, blogesnis už visus kaimynų vaikus. Tai yra, be jokios abejonės, jis geresnis už visus, bet, deja, šis jos tikros tiesos žinojimas kol kas niekuo objektyviai nepatvirtinamas. Visų kaimynų anūkai ir vaikai — teisėto tėvų pasididžiavimo objektas. Vienas gavo antrąjį šaškių atskyrį, kitas — penketukininkas, trečias pagavo iš zoologijos sodo pabėgusį povą, o Maika Kormilicyna pateko į man nežinomo žaidimo „go“ respublikos rinktinę. Ir visi 'kiti vaikai taip pat kažkuo pasižymėjo arba pagarsėjo mūsų kiemo mastu. Netgi ne visai išsivystęs berniukas Slava Į^unavinas geriau už visus pabaigė penktąją klasę, apie ką senelė Valentina kaip kandų priekaištą pranešė Maratui.
— Pirma, tai dar reikia patikrinti, o mes jo dienyno nematėme,— ramiai įterpė Maratas.— Antra, jam penkiolika metų. O trečia, jis mokosi mokykloje nepilnaverčiams vaikams, kur programa supaprastinta.