Šiose diskusijose aš nedalyvauju. Nė pats nežinau, ar norėčiau, kad Maratas išaugtų panašus į mane. Tuo labiau kad pati gamta savavališkai jau išsprendė šį klausimą, perdavusi jam genetinį Lilos kodą. Kai aš žiūriu į karštai degančias jo akis, klausausi jo pasakojimų, nenuoseklių ir nelabai suprantamų dėl to, kad mintys pralenkia žodžius, matau pašėlusiai gestikuliuojančias rankas, visada su slepiama baime galvoju, kad prabėgs dar keletas fabai greitų metų ir jis jau visai nebeklausys manęs, o nesulaikomai bręstant pirmajam vyriškam savarankiškumui, viską, viską, viską spręs pats ir elgsis tiktai taip, kaip yra sumanęs arba kaip jam liepia linksma ir atvira širdis...
Aš labai norėčiau senelę Valentiną padaryti laimingą, tačiau man nelabai norisi, kad Maratikas užaugtų panašus į Satochiną. šiandien pasaulyje ir taip jau gausu išskirtinių ir stiprių žmonių. Tebėra deficitas gerų...
Mano uošvė sako anūkui: „Atmink, tu mūsų šeimos viltis!“ Maratas juokiasi. Keista, kai aš sakau tą patį, jis baisiausiai pyksta: „Na, liaukis, pakaks juokauti, pakalbėkim rimtai..."
Aš juokauju. Iš tiesų juokauju, šaipydamasis stengiuosi paslėpti savo nęaiškias svajones apie jo laimę. Kokia jinai bus? Neįsivaizduoju...
O dabar mūsų šfeimos viltis kaip pašėlęs duodasi po lauką. Ant medžių jau kybo rūko kuokštai ir driekiasi pažeme melsvu dūmeliu, ore dulksnoje mažutėlyčiai drėgmės lašeliai. Dangus rytuose pasidaręs visai juodas, o kitoje skliauto pusėje murzinus žemų debesų draiskalus perplėšė akinamai alyvinė gęstančios šviesos juosta, nudažius bėgiojančių vaikų veidus švelniu violetiniu atspalviu. Staiga berniukai suklego: kažkuris nuspyrė sviedinį į autą, ir šlapias guminis kamuolys dingo krūmuose.
Prie manęs priėjo uždusęs laimingas Maratas:
— Mes vis dėlto jiems jkirtome...
— Aš tuo neabejojau — dabar ramia sąžine galime ir namo traukti,— tariau ir pamokamai pridėjau: — Senelė Valentina, be abejo, didžiuosis tavo sėkme...
— Senelė nenusimano *apie futbolą,— nekreipdamas dėmesio j mano gundymus, ramiai atsakė Maratas.— Vakar aš 'klausiu jos, kas yra Edsonas Arantis do'Nasimentas? O jinai, girdi, tai meistras duonos kepykloje, jį su kitais ispanų vaikais čia atvežė prieš karą! Cha cha cha! Aš vos nemiriau iš juoko!..
Mudu lėtai ėjome namo kaštonų alėja, ir mano cigaretės dūmelis kaip nejudantis plokštėtas debesiuikas kybojo tamsiame tirštėjančio vakaro ore.
— Žinoma, man gėda prisipažinti mūsų šeimos vilčiai, kad esu toks pat neišmanėlis, bet ir aš nežinau, kas yra tasai Arantis,— patikinau sūnų.— Tiesa, tikiuosi, kad nuoširdus prisipažinimas kiek sušvelnins mano apsileidimą...
— Liaukis, tėti, juokavęs! Juk tai tikrasis Pelė vardas. Paties didžiausio futbolininko! Jį žino visas pasaulis!..
— Na, čia tu neteisus! Jeigu jau mudu su senele Valentina nežinome, vadinasi, dar ne visas pasaulis...
— Na, liaukis juokavęs! Aš niekada nesuprantu, kada tu kalbi rimtai, o kada kreti juokus...
— Sūneli, turbūt dėl to, kad ir aš pats negaliu suprasti, kada gyvenimas su manim elgiasi rimtai, o kada juokauja...
— Gerai! Va pasakyk, šiandien mes, visi berniukai, ginčijomės, ar gali žmonių kūdikis išgyventi tarp žvėrių? — kaip visuomet lengvai Maratas peršoko nuo vienos temos prie kitos.
— Sako, kad gali,— gūžtelėjau pečiais.— Skaičiau, kad kažkur Indijoje surastas toks Mauglis.
— Ir ką? Ar toks pats žmogus? Normalus?
— Nemanyčiau,—abejodamas papurčiau gavą.— Matai, Mauglis tiktai pasaka. Aš įsitikinęs, kad užaugęs tarp žvėrių — visada žvėris...
— Nemoka kalbėti?
— Jis nemoka žmogiškai jausti. Nežino, kas yra tiesa, kas sąžinė, kas garbė... Supratai?
— Aha...
— Tada ir tu padėk man išspręsti vieną uždavinį...
— Tavo darbo? — pagyvėjo Maratas.
— Na, lyg ir taip... Pasakyk, ar septyni muša vieną?
— Dar ko! Tai ne pagal taisykles... Nors pasitaiko... Gal vertai? — supratingai paklausė jis.
— Vertai,— patvirtinau.— Ti'ktai šit kas mane stebina: septynetas sumušė vieną ir tapo nukentėjusiais, paskui buvo liudininkai vienas kitam, o dabar jaučiasi esą teisėjai. Kaip tu manai, ar ne per daug?
Ir šiandien jau iš pat ryto gydytojai, remdamiesi padidintu „metastatiniu spaudimu11, primygtinai rekomendavo vengti stresų ir visokių perkrovų. Laimei, darbiniai mano planai nežadėjo ypatingo jaudinimosi: pirmąją dienos pusę reikėjo susitikti su ekspertais „statybos11 byloje, o po pietų — su nukentėjėliais Stepa-novo byloje.
„Statybos11 bylą sudarė daugiatomė poros metų senumo nar-palynė su labai abejotina teismine perspektyva. Ją iškėlė kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyrius pagal vieno darbų vykdytojo signalą. Jis pranešė, kad remonto-statybos. tresto vadovai švaisto valstybės lėšas „patepimui11— išrašo tariamas paskyras darbams, kurie niekada niekieno nedirbami. Revizija patvirtino, kad statybos sąmata viršyta dešimtis tūkstančių: šešiasdešimties butų name išrašytos paskyros ištinkuoti ir išdažyti devyniasdešimt butų. Aš apklausiau dažytojus ir tinkuotojus, kurie pasimuistę prisipažino, kad name, kuriame yra šešiasdešimt butų, sunkoka išdailinti devyniasdešimt, ir pranešė, kad užmokestį už trisdešimt nesamų butų jie atidavę Viršininkams. Neilgai, bet atkakliai neigę, viršininkai šiuos faktus pripažino. Bet jokiu būdu nesutiko dėl kaltinimo grobstymu. „Grobstymas tada, jeigu aš sau į kišenę! — bosu raudojo darbų vykdytoja Kleniova, dideliu kumščiu terliodama ant apvalaus veido šykščias ašaras.— Aš kaip gyva nesu paėmusi svetimos kapeikos! Mergiotės mokinės sienų apmušalus sudarkė — perklijuok! Unitazus, kol statė, be vandens — iki viršaus... prikrovė. Reikia valyti? O sąmatoje šito nėra! Dar ir to reikia, ir to, ir to! Ir už viską mokėk! Va ir tenka... Aš jau nešneku apie banketą: taip dar nebuvo gyvenime, kad komisijos nepavaišintu'm, jau toks paprotys... Reikia juk pamylėti žmones, jeigu priėmė namą, o jei ne —tai kitą kartą su jais pasikamuosi!11
Susitikimą su nukentėjėliais iš restorano aš nukėliau į antrąją dienos pusę neatsitiktinai: šios įmonės dirba vėlai, .atsidaro kokią vienuoliktą valandą dienos, taigi, nebijodamas pavėluoti,
galėjau ramiai darbuotis su ekspertais. Nusprendžiau jų nešaukti j prokuratūrą: jie jau .ne kartą buvo čia pas Vereščiaginą, aš
nenorėjau sunkinti šių žmonių gyvenimo, ir taip jau nukentėjusių
nuo kaltinamojo veiksmų. Tačiau bent susipažinti su jais, pasikalbėti, susidaryti nuomonę apie juos man buvo įdomu, ypač po vakarykščio pasimatymo su Jegiazarovu ir jo „lakūne1* Marina. Apskritai pajutau, kad tai ne tokie jau paprasti žmonės. O jeigu
taip, tai ir Stepanovo byla ne tokia jau aiški...
Nusprendžiau pradėti nuo Eduardo Vinokurovo — restorano direktoriaus. Pirma, taip derėjo pagal rangą; antra, buvo sužadintas smalsumas: vis dėlto direktorius, pirmas asmuo, o štai ramių ramiausiai, bičiuliškai, be jokio pasipūtimo ir biurokratizmo, važiuoja su valdiniais į pikniką! Juk tai sau leidžia ne kiekvienas! Dėl to aš ir atsidūriau priešais duris su užrašu „Sekre-torė“ antrajame prašmatnaus superšiuolaikinio „Cejitrinio** restorano aukšte.
Tačiau sekretorės nebuvo, o plačiai atvertos direktoriaus kabineto durys iškalbingai bylojo, kad nėra ir jo savininko.
Dėl viso pikto žvilgtelėjau į kabinetą. Tuščia! O kabinetas erdvus, „su užmoju** ir gana skoningai išdailintas: mediniai sienų paneliai, lakuotas parketas, paveikslas prabangiais rėmais vaizduoja selės laviną. Didžiulis rašomasis stalas su krištoline pelenine, kurioje guli neatplėštas „malboro** pakelis. Ir daugybė spalvotų įžymių žmonių fotografijų. Miesčionio smalsumą, paskatintą profesinio intereso, man sukėlė žvilgsnį traukiantis Alos Pugačiovos portretas po stiklu. Apatiniame nuotraukos kampe — skėt-ria rašysena brūkštelėtas Alos Borisovnos autografas, ir aš pavydžiai pagalvojau, kad mums, kanceliarijos žiurkėms, daug mažiau galimybių gauti tokį suvenyrą negu šiems garsios gastrono-minės oazės žyniams. Susidomėjęs priėjau prie kitos fotografijos: žinomas estrados artistas, stovėdamas ant restorano laiptelių, sutrikusiu veidu priima duoną ir druską iš simpatiškos merginos su tautiniais drabužiais. O greta, paslaugiai prilaikydamas artistą už alkūnės, tarytum padėdamas jam priimti kepalą, puikuojasi aukštas- simpatiškas vaikinas valingu smakru ir vešlia madinga ševeliūra. Dar kitoje nuotraukoje jau tasai vaikinas fotografo dėmesio centre: plačiu mostu jis kviečia prie šventiško stalo grupę gerai apsirengusių vyrų ir moterų, be abejonės, užsienietiškais veidais... aha, štai viduryje ’ stalo ant vėliavos koto puikuojasi VFR nacionalinės spalvos. Suprantama, delegacija iš užsienib. O čia štai tiesiog ant ledo mūsų įžymioji ledo ritulio komanda su kovine šarvuote, ir su vartininku apsikabinęs vėl tas pats gražuolis vaikinas. O po fotografija — ritmuša, išmarginta neišskaitomais ritulininkų parašais ir pašvęsta „mūsų maitintojui, gerbiamam Eduardui Nikolajevičiui Vinokurovui**.