Štai kaip! Vadinasi, jis ir yra maniškis nukentėjusysis!
Puiku! Sakykime, mes jau beveik pažįstami, belieka jam pamatyti mane. Bent savo akimis, taip sakant, gyvą. Juk vargu bau Vinokurovui greitai pasitaikys galimybė pasigėrėti mano fotografijomis, kuriose aš įteikčiau puikią puokštę artistei Sofijai Ro-taru arba spausčiau ranką įžymiam žemdirbiui, arba kuklia „prin-co“ rakete „'uniai atmušinėčiau žemus kamuoliukus raudonuose stadiono kortuose prie „Centrinio** restorano. Šaunuoliai tie bebaimiai visuomeninio maitinimo kovotojai, laimingi likimo numylėtiniai, jauni, gražūs, tiksliai nuspėję savo pašaukimą — užimti garbingą pakopą socialinėje hierarchijoje, pietauti tiesiog darbo vietoje, valgydinti kitus ir pelnyti įžymiausių krašto, respublikos, sąjungos žmonių ir net užsieniečių pagarbą ir dėkingumą!
Ir net atsidūrus tarp nukentėjusiųjų, įsigudrinusių per daug nenukentėti!
Dievas žino, kaip toli būtų mane nunešusi pagarbos ir pavydo banga, užliejusi man širdį belaukiant Vinokurovo, jeigu priimamajame nebūtų pasigirdę balsai. Aš paskubomis žvilgtelėjau tenai ir išvydau putlutę, labai patrauklią merginą kuklia džinsine suknute ir jauną įdegusį vyriškį. Ne. ne! Tai ne Eduardas Niko-lajevičius. Jo fizionomiją aš ką tik buvau išstudijavęs iš portretų ir įsiminiau, o šį žmogų mačiau pirmąsyk — tokiais a'tvejais niekada neapsirinku.
Aš žiūrėjau dabar į juos, viduje gūžtelėjęs, nes laukiau klausimo: „O ką jūs čia, svetimame kabinete, veikiate?**—ir jau pasiruošiau teisindamasis leptelėti ką nors nesuprantama, bet mergina visai draugiškai pasakė:
— O Eduardas Nikolajevičius vykdomajame... Juk jūs jo laukiate?
— Tikrai taip! — atraportavau ir nusiminęs pasitikslinau: — Vadinasi, vykdomajame? O kada žadėjo sugrįžti?
— Šiandien nebus, turi reikalų ir mieste,— užjaučiamai pasakė mergina, lyg atsiprašydama už savo taip užsiėmusį viršininką.— O jūs buvote susitaręs?
— Ne...— miktelėjau.— Kaip provincialas, atvažiavau nepaskambinęs.
Įdegęs vyrukas susidomėjęs pažvelgė į mane:
— Aš kažkodėl jūsų neprisimenu... Iš kur būsite? — jo balsas buvo žemas, stiprus, gergžtelėjęs.
Aš nebuvau numatęs iš anksto įspėti Vinokurovą, kad apsilankysiu,— ne tiktai provincionalizmu paaiškinamas mano vizitas be skambučio,— todėl burbtelėjau:
— O man atrodo, kad mes buvome kažkur susitikę... Jūs čia dirbate?
Sekretorė jį pralenkė, paskubomis pagarbiai pragydusi:
— Čia draugas Karmanovas, mūsų gamybos vedėjas!
Ak taip! Jis juk taip pat nukentėjėlis, su juo aš taip pat ketinau pasikalbėti... nieko, kad jis mano sąraše antras. Karmanovas, paskersakiavęs į sekretorę, padavė man ranką ir paprastai pasakė:
Jis stipriai suspaudė man ranką ir nepaleido, kol prisipažinau:
— Subotinas... Borisas Vasiljevičius.
Jo veidu šmėkštelėjo beveik nepastebimas šešėlis — jis įsitempė, stengdamasis prisiminti. Ir prisiminė:
— Tardytojas? Iš prokuratūros?
Linktelėjau. Nieko nepadarysi, veltui tikėjausi padaryti staigmeną: Jegiazarovas jau buvo informavęs nelaimės draugus. Na ir kas? Tiesą pasakius, kam man tie siurprizai? Juk jie — nukentėjusieji!
— Teks jus vėl patrukdyti, tokia jau tvarka, jeigu naujas tardytojas, tai...
— Na ką čia, liaukitės,— nuoširdžiai nusišypsojo Karmanovas ir, pusiau apkabinęs mane per pečius, stumtelėjo į kabinetą.— Jeigu reikia, tai reikia. Eime, pasikalbėsime... O tu, Leųočka, nieko neįleisk...
Jis gerai uždarė duris, pasodino mane už pristatomo staliuko, pats atsisėdo priešais, išsiėmė iš kišenės „malboro“, atkišo man pakelį, smagiai takštelėjo nagu į jo dugnelį, ir iš karto iki pusės išniro dvi cigaretės:
— Rūkykite! Virginįjos tabakėlis, nulis žalos sveikatai!..
Susidomėjęs žiūrėjau į šio restorano konkistadoro veidą —
gudriai raitytos lūpos, stora mėsinga nosis, vešli žilstanti šukuosena a la sason. Tikriausiai tokia išvaizda moterims turi daryti neišdildomą įspūdį. Jeigu prie jo džinsinės amunicijos' dar atsirastų plačiakraštė skrybėlė — stetsonas ir „samtis** neužsegtame revolverio dėkle!
Kietų, vingriai išlenktų lūpų kamputyje suspaudęs cigaretę, jis geranoriškai žiūrėjo man į veidą.
Ir aš užsirūkiau „malboro**, išpūčiau palubėn kvapnių, melsvai pilkų dūmų srovelę ir tikrai nuoširdžiai pasakiau:
— Geros cigaretės!
. Karmanovas nusišypsojo atlaidžiai kaip svetingas šeimininkas, lyg pats savo virtuvėje būtų pagaminęs šias tariamai nekenksmingas, tačiau gardžias cigaretes, ir pagyrė mane:
— Malonu, kai žmogus turi skonį! Tiesa, mūsų Achmetas kepa šašlikus — pasaulis tokių neragavo! Jums būtinai reikia pasika-nauti!
— Kada nors...— pasakiau išsiblaškęs.— Šašlikai — geras dalykas... Beje, pats laikas grįžti prie liūdnos mūsų istorijos. Norėčiau išgirsti iš jūsų, kaip ten viskas buvo, iš pat pradžių.
Karmanovas gūžtelėjo pečiais, visa išvaizda rodydamas, kad jam visai neatrodo, jog liūdnai istorijai būtų „pats laikas11, ką tik užsimezgus tarp mūsų tokiam širdingam pokalbiui. Tačiau man prieštarauti neišdrįso.
— Na ką.... Aš jau pasakojau... Privažiuoja tasai niūra Stepanovas, išlenda iš automobilio...
Aš griežtai, nors ir su atsiprašančia mina, jį pertraukiau:
— Ne, ne! Man įdomu viskas iš pat pradžių. Kų jūs visi tenai veikėte?
— Ką veikėme? — nusistebėjo Karmanovas.— Ogi nieko. Stovėjome, šnekučiavomės...
— O kodėl būtent ten stovėjote?
Karmanovas sudelsė, ir aš paskubėjau jam į pagalbą:
— Na, ko jūs varžotės?! Iš debesų aš nukritau, ar ką? Na, susirinko žmonės šašlikų paskanauti, ir kas? Ar nepatogu, kad viršininkai su valdiniais porą taurelių išlenkė?
Karmanovas neryžtingai šyptelėjo. Aš paklausiau:
— O apskritai, kokie santykiai jūsų kolektyve?
Jis iš karto atsakė:
— Kovojame už aukštą vardą...
— O jeigu paprasčiau?
Karmanovas pajuto man pasitikėjimą:
— Geriau nė nereikia! Pas mus susirinko jauni žmonės, beveik visi bendraamžiai. Ir mūsų direktorius, Eduardas Nikolaje-vičius, taip pat jaunas, institutą baigė. Ir, tarp kitko, „nevaizduoja “, mums jis ikaip draugas...
— Kokia prasme? — atsargiai pasiteiravau.