— Visokia! — ryžtingai delnu perskrodė orą Karmanovas.— Darbe, žinoma, griežtas, reikalauja, kad viskas būtų tip top, bet žmonės supranta, vieną darbą dirbame... O šiaip — kaip draugas. Tarp kitko, per trejetą metų iš mūsų neišėjo nė vienas žmogus...
— Taip patenkinti darbu?
— Žinoma! Nors suktis tenka kaip vijurkui, užtat, kaip sakoma, sotus, aprengtas ir tabaką šniaukšti!
Aš nejučiomis žvilgtelėjau j „malboro“. Jis rūkė cigaretę kaip žmogus, kurio patriotizmas nekelia jokių įtarimų, o jo veidas man atrodė labai pažįstamas, tačiau atmintis neturėjo už ko nusitverti, ir aš negalėjau nustatyti, ar jį kada nors mačiau, ar jis tik panašus į ką nors.
Ir nesusilaikiau:
— Vadinasi, pagrindinis principas: kas pas jus nedirba, tas ir nevalgo?
Jis sumišęs skėstelėjo rankomis, tačiau priimamajame suskambėjo balsai, kažkoks vyriškis susijaudinęs reikalavo tučtuojau jį įleisti pas direktorių, o sekretorė mandagiai aiškino, kad direktoriaus nėra, išvažiavęs. Lankytojas niekaip nenorėjo nusiraminti ir šaukė, kad patsai matęs — direktorius savo vietoje, kabinete.
— Neleidžia pasikalbėti,— sielvartingai palingavo galvą Karmanovas.— Eime geriau pas mane, kartu pamatysite ir mūsų gamybą, visai kaip ekskursijoje!
Aš atsistojau, ir mudu išėjome iš kabineto į priimamąjį, kur ant kėdės buvo įsitaisęs liesas žmogus nuskaustojo veidu. Mus pamatęs, pašoko.
— Draugas direktoriau! Kada pagaliau baigsis šita netvarka? Aš turiu skrandžio opą, o man duoda pripipirintą sriubą! Prašau manų košės — sako, nėra jos valgiaraštyje...
— Aš ne direktorius,— lipšniai pasakė Karmanovas,— bet mes pabandysime ką nors padaryti...
Paėmęs vidaus telefono ragelį, jis trumpai nurodė:
— Skubiai paruošti gerbiamam lankytojui dietinę sriubą ir pienišką košę! — ir, priekaištingai atsidusęs, pridūrė: — Nejaugi taip sunku padėti žmogui? — ir užtikrino lankytoją, kad jį kuo geriausiai1 pamaitins, nors restorano''virtuvė daugiausia laikosi kurso į sveikus skrandžius...
Paėmęs mane už parankės, jis pasuko į „gamybą1*, pakeliui aiškindamas virtuvės patalpų paskirtį: čia pagrindinės, čia plovykla, čia gaminami pirmieji patiekalai, štai superšiuolaikinė importinė kepimo krosnis... Ant šaldytuvo užrašas: „Mėsa4*. Visur aplinkui virė darbas, melodingai skimbčiojo kasa, prie „išdavimo** pribėgdavo padavėjai, prie viryklės įkaitusios virėjos linksmai plepėjo, stuksendamos peiliais ir samčiais. Iš tikrųjų čia dirbo daugiausia jauni žmonės, ypač padavėjai, ir grįždamas prie nutraukto pokalbio, paklausiau Karmanovo:
— Slai dabar spauda, ypač jaunimo, karštai svarsto profesijos prestižo problemas. Kaip jūsiškiai? Nesigėdi savo darbo?
— Gėdisi? — nesuprasdamas paklausė Karmanovas ir net stabtelėjo.— Ką jūs! Dabar visi supranta, kad darbas restorane — puikiausias dalykas. Štai mūsų barmenas neseniai buvo Kislo-vodsko kurorte. Tai jį vienose vaišėse — prestižo sumetimais — kaip liaudies artistą pristatė. Kad žinotumėt, kaip jis įsižeidė! Kam, sako, tokie juokai, mane ir taip visi gerbia!
Ir nuoširdžiai nusikvatojo.
— Šiuo klausimu viskas aišku!
— Tada eime toliau...— pakeliui kelis kartus kažką paliepęs, Karmariovas atvedė mane į nedidelį kambarėlį su ištisine stiklo siena.^- Čia mano vadavietė — visas mūšio laukas kaip ant delno! Užvirinti arbatos? O gal ko stipresnio?
Nors palubėje ir sukosi ventiliatorius, kambarėlyje buvo labai tvanku — vis dėlto atsiliepė didelė virtuvė netoliese. Ir aš visiškai nuoširdžiai pasakiau:
— „Ko stipresnio44 darbe nevartoju, o arbatos galima...
— Tuojau suveiksimi
— Puiku. Tad grįžkime prie reikalo. Jeigu neklystu, jūs parodėte, kad Stepanovas tada iššoko iš dar nesustojusios mašinos ir tučtuojau pradėjo skandalą, kuris greitai virto muštynėmis?
— Taip! Taip ir buvo.
— O kodėl? Ar jis turėjo kokių pretenzijų jums? Sąskaitų?
— Kokios ten sąskaitos! Mes su juo, gali sakyti, visai nė nepažįstami.— Karmanovas užrsirūkė kitą cigaretę ir pagalvojęs pridūrė:— Aš jam iškart pasakiau: dink iš akių, o jei ne, tai lėksi toliau, negu matai!
— Tačiau kuo vis dėlto paaiškinti tokį keistą jo elgesį? Juk jis ne beprotis!
Už stiklinės sienos sustojo du padavėjai parūkyti. Karmanovas įsižiūrėjo į juos ir susimąstęs pasakė:
— Kodėl beprotis? Girtas buvo...
Hm... Vereščiaginui klausinėjant, šito jis nesakė. Bet kitų parodymuose žodelis „girtas44 šmėkštelėjo lyg tarp kitko, nepabrė-žiant. Medicininės eksperitizės akto byloje nėra. Aš jau skambinau į VAI — jų patruliuojanti mašina įvykio vieton atvyko paskutinė, pagal telefoninį iškvietimą pirmoji atskubėjo miesto budinčiojo operatyvinė grupė. Ir niekas nepasiuntė Stepanovo apžiūrėti. Keista. Bene užmiršo sumaištyje? Arba... Reikės apklausti milicininkus. Tuo labiau kad pats Stepanovas tvirtina, jog alko-!v.’i.> negėręs, jog apskritai, sėsdamas prie vairo, niekada negeria.
Л'.А
— Ir labai girtas?
— Labai...— Karmanovas užsikirto, pagalvojo ir patikslino: — Na... ant kojų laikėsi gerai, bet... bet... stipriai buvo paėmęs, psi-chavo smarkiai!
Įdomu: „labai girtas", nes „stipriai buvo paėmęs", o ant kojų laikėsi gerai. Na žinoma, jeigu būtų silpnai laikęsis ant kojų, tai kaip būtų sukėlęs visą tą skandalą, tas smarkias kolektyvines muštynes? O „stipriai paėmęs"— tai labai abstraktu. Tiek to, kol kas pakaks dėl aiškumo...
... Karmanovas nuėjo arbatos, o aš įsiklausiau, ką už stiklinės sienos šneka padavėjai. Vienas jų skundėsi bloga savijauta, o antrasis, jį užjausdamas, kalbėjo:
— Su jais, tais parazitais, nepanuobodžiausi. Tai šis, tai anas, vis negerai, mėsa, matai, jam nepatinka — atšalusi, o paties kišenėje tik surūdijęs grašis...
Pirmiasis padavėjas pavargusiu mostu jį pertraukė:
— Neee! Kas jie man? Aš juos nesveikais laikau,— ir išraiškingai pasukiojo pirštą prie smilkinio.
Pasirodė Karmanovas, nuvijo padavėjus, pastatė priešais mane stiklinę stiprios arbatos su melchioro įdėte. Aš nusprendžiau mūsų pokalbyje padaryti dar vieną posūkį.
— Man vis neaišku, kaip jūsų kompanijoje atsidūrė Placho-tinas, juk jis nedirba su jumis?
— Kaip nedirba? — nusistebėjo Karmanovas.— Nors ir įrašytas autobazėje, jis nuolat mus aptarnauja. O vairuotojas — pirmas žmogus, nuo jo planas ne mažiau kaip nuo virėjo priklauso...
— O toliau? — paskatinau nutilusį savo pašnekovą, gėrėdamasis liesoka jo figūra, grakščiu sprandu ir stipriomis rankomis, ramiai sudėtomis ant stalo. Jis ir į virėją nebuvo panašus, o kiek jų teko matyti — išpurtusių, apdribusių, riebių. Tiesiog kaip nulietas vidutinio svorio boksininkas!
— Jis pamatė, kad mes ruošiamės važiuoti šašlikų, ir pristojo: „Vaikinai, paimkite ir mane!" Na ir ką: negi gaila? Šašlikų visiems užteko!
— Suprantama! Tik aš štai ką dar galvoju: nejaugi jūs geresnės vietos neradote? Gali sakyti, tiesiai ant plento įsitaisėte.
Jis pažvelgė į mane, šyptelėjo, sublizgęs akinamai baltais dantimis, ir atlaidžiai paaiškino:
— Juk ne į vestuves susiruošėme! Poilsio diena, patys suprantate, kiekvienas turi reikalų, na ir nutarėme greitosiomis kiekvienam prie taurelės po šašlikėlį paimti! [ kalnus juk nenuvažiuosi, tuo labiau kad ten ant kiekvieno ke'b eiguliai buomus
leido — nuo gaisrų saugosi. Galvojom, užkąsim, paplepėsime ir — namo, miegoti! O va kaip atsitiko...
— Kiek atsimenu, tai buvo trečiadienj? Jums trečiadieniais laisvos dienos?
— Mums laisvos dienos pagal slankųjį grafiką,— oriai atsakė Karmanovas.— Juk mes įmonė su nepertraukiamu ciklu, darbo žmones aptarnaujame be išeiginių ir švenčių.