Supratau šovęs pro šikšnelę, bet neliko nieko kito, kaip tvirtinti savo.
— Gyvenau pas jį pernai, ir užpernai...
— Netiesa,— neatlyžo Tofikas.— Meluoji! Jo bute tu niekados negyvenai! Niekados negyvenai! Ko meluoji?!
Atėjo mano eilė piktintis.
— Gerai, tarkim, meluoju! Bet kuriam galui, tavo galva, man viso to reikia? — Žinoma, geriausia gynyba — puolimas, tpdėl griebiausi seno kaip pasaulis ginklo.— Jis bene viską tau raportuodavo? O gal ataskaitas rašydavo? Kas tu jam? Svainis? Ainis? Namų komitetas? Ir apskritai, kas tau rūpi: gyvenau — negyvenau!
Plačios Tofiko šnervės pabalo iš įtūžio, bet jis tvardėsi, skvarbydamas mane krauju pasruvusiomis akimis.
— Sakyk, ko nori? Sakyk, ko šaukei, arba aš einu!
— Taip bus geriau...
Skirtingai nuo pašnekovo, nežinia ko užsiplieskusio aiškia antipatija man, nejaučiau jam nei pagiežos, nei neapykantos, todėl buvau nors mažumėlę, bet vis dėlto pranašesnis.
— Nepaikiok, nusiramink ir klausykis. Rietis mudviem nėra ko, reikia savitarpio supratimo, nes kitaip... kitaip mudu nesusi-kalbėsim. Apskritai manyk, kad tau pasisekė, bičiuli. Tuojau suprasi, kodėl.— įsitikinęs, kad šalimais nieko nėra, tariau jam įtaigiai: — Mudu su Serioža siejo bendri reikalai. Stambūs reikalai, supranti?
Tofikas tylėjo.
^ Taip atvirai kalbu dėl to, jog kartą mudu svarstėme tavo kandidatūrą. Jis sakė, kad tavim galima pasikliauti. Ligi šiol tvarkėmės vienu du, be pagalbininkų, dabar jo nėra ir jį turi kažkas pakeisti. Taigi esu nieko prieš, jeigu jo vietą užimsi tu... Daug iš tavęs nereikalauju. Mano — valiuta, tavo — pirkėjas. Aš parduodu, jis perka, o tu turtėji. Rizika minimali. Mokėsiu gerai, nuostolių neturėsi...
Įdėmiai sekiau Tofiko reakciją, ir buvo akimirka, kai atrodė, kad jis tuoj pratrūks. Tačiau susitvardė ir, niauriai suraukęs antakius, atidžiai klausėsi. Tik akys kaip anksčiau degė pikta vidine ugnimi.
— Aš parūpinu prekę, tu realizuoji. Viskas elementaru ir paprasta, seniai išmėginta, jokių kabliukų. Anksčiau pirkėju rūpinosi Sergejus, dabar tai darysi tu. Beje, turėjai j j pažinoti — jis nuolatinis mūsų klientas...
— Nepažįstu,— niūriai atsakė Tofikas.
— Neskubėk,— pūčiau miglą, kadangi tai buvo pagrindinis klausimas, dėl kurio čia ėjau.— Prisimink, su kuo Sergejus pastaruoju metu susitikinėdavo itin dažnai.
— Nežinau.
— Gal su Gerasium?
Tofikas gaižiai išsiviepė.
— Nežinau. Juodu apskritai nebuvo pažįstami.
— Negali būti, bendras jūsų pažįstamas. Tu gi jam pasakojai apie Sergejų, prisimink...
— Ką pasakojau? Ką pasakojau?
— Na, apie .„Sprinto" laimikį. Pamiršai?
Čia jį nustebino mano žinios, bet jis neišsidavė:
— Ar maža ką tam pašlemėkui pasakojau. Mudu vienoje gatvėje gyvenam.
— Aišku. Tada — kas?
— Nežinau.
— Pagalvok.— Mėginau užmesti jauką, ant kurio užkibo „rubuilis" iš „sambėgos".— Čia, mažne nerizikuojant, galima atsakančiai užsidirbti. Negi tau nereikalingi pinigai?
— Svetimi — nereikalingi. Savo į valias!
— Vėl pradedi? — subariau, bet Tofikas jau liepsnojo.
— Nežinau, ko sieki, bet dėl Seriožkos tu meluoji! Aišku! Jis buvo ne toks! — Įsikarščiavęs Tofikas triskart pakartojo paskutinį sakinį...— Girdi... Sęriožkos tokie bizniai nedomino. Ir dėl pinigų meluoji, neturėjo jis pinigų. Pats mane prašė paskolinti... Niekšelis tu!
— Baik isteriją, dar kas išgirs,— perspėjau, bet mano žodžiai jį dar labiau įkaitino.
— Tegu girdi! Man nėra ko bijoti! — Jis įsmeigė į mane niekinamą ir kone triumfuojantį žvilgsnį: — Zinai, ką aš padarysiu?! 2inai?l Aš nesivaidysiu. Aš pašauksiu miliciją. Miliciją! Ji tavo prekei tučtuojau ras vietą. Ir tavo prekei, ir tau!
— Sauk,— šaltakraujiškai atrėžiau, nors visiškai nenorėjau būti sulaikytas savo kolegų.— Tik atsimink, jiems reikės ką nors sakyti, o tu ką jienis porinsi? Ką? Tu net mano vardo nežinai, vakar skambindamas galėjau pamęluoti.
— Nieko, ten išsiaiškins, viską išsiaiškins.
Tofikas jau naršė akimis po pašalius, ir man teko rėžti iš peties.
— Na, kaip nori. O dėl milicijos nebruzdėk. Dar nežinia, katras mudviejų ją labiau domina.
— Kaip katras? — nesuprato Tofikas.
— Manai, kad nieko nežinau apie viešbutį, nežinau apie pinigus.
Sutrikęs jis įsmeigė į mane akis.
— Ką tu žinai? Ką?
Reikėjo užmesti kabliuką, arba aš sveikas žuvęs.
— Nesvarbu.
— Ne, jeigu pradėjai, kalbėk.— Jo baisas nebuvo tvirtas.
— Gerai, kad būtų aiškiau — patylėsim. Pajuokavom, pakri-zenom, laikas skirstytis. Susitariam: tu manęs nematei, aš tavęs nepažįstu, baigta.— Atsistojau.— Tavo humoro jausmas, bičiuli, visai prastas, nepyk...
Tofikas irgi atsistojo. Priėjo artyn ir smarkiai sumygo man petį.
— Tu... tu tikras pašlemėkas! Sučiuręs ir šlykštus pašlemėkas! Pašlemėkas! Pašlemėkas — štai kas tu! — Jis pagalvojo, ar pakankamai tiksliai išreiškė savo požiūrį, ir svariai užbaigė: — Reikėtų tau snukį išdaužyti, bet gaila rankas teptis dėl tokios menkystos. Nešdinkis, kol sveikas!
Kad ir negaluojančio, manęs negąsdino galimų peštynių baigtis, mat Tofikas buvo kitos, lengvesnio svorio kategorijos ir kažin, ar žinojo tuos grumtynių būdus, kuriuos mokėjau aš. Bet būti sulaikytam grėsė man, o ne jam, todėl nė nemaniau galynėtis.
— Nešdinkis,— pakartojo jis, karingai trukčiodamas pečiais.
Nevertėjo toliau jo erzinti.
Spjovęs į suniekintą savo savimeilę, tyliai pasitraukiau.
Susitikimo su Sachmamedovu rezultatai, kalbant oficialių ataskaitų terminais, galėjo būti -žymiai geresni. Sergejus Kuznecovas nebuvo pažįstamas su Gerasium — iš esmės tai viėnintelis vertingas faktas, kurį nedelsdamas pranešiau paieškos skyriui.
Sachmamedovo pagalbos nesulaukiau, Kuznecovo ryšių neuž-čiuopiaū. Ar Tofikas melavo, ar tiesą kalbėjo —irgi nesužinojau. Geriau būtų melavęs. Malonu, žinoma, jausti, kad jis doras, nepaperkamas bernas, bet įtartinam asmeniui, kuriuo dėjausi esąs šiuo metu, tai menka paguoda. Man buvo pavesta aktyviai ieškoti visiškai kitokio tipo žmonių, todėl kiekvieno naujo pažįstamo vertę, kad ir paradoksalu, turėjau nustatyti pagal principą: „kuo blogesnis, tuo geriau”. Galbūt kaip. tik čia ir slypėjo pa-grinditiė painiava, su kuria jau buvau susidūręs ir kuri manęs dar laukė.
Na gerai,* samprotavau, žingsniuodamas senų platanų gobiamu bulvaru, tarkim, Gerasius nepažinojo Kuznecovo. Gali taip būti? Gali. Tada kodėl jis sutriko, kai pasakiau apsistosiąs Pajūrio gatvėje? Ir iš kur tos žinios apie „veikėją”, tšlošusį „du gabalus”. Galimas daiktas, kad Tofikas čia iš tikrųjų niekuo dėtas: miestas nedidelis, gandai plinta žaibo greičiu, todėl apie stambų loterijos laimikį tuo laiku žinojo daugelis, net ir tie, kurie Kuznecovo kaip gyvi nebuvo matę. Girdėjo ir Gerasius — visiškai nesvarbu iš ko, iš Sachmamedovo ar kurio kito. Kokia man iš to nauda? Deja, jokios — tuštuma, nežinion bėgantis takeliukas.
O gal atvirkščiai. Tofikas pinkliojo ar — irgi galimas daiktas — sąmoningai pūtė miglą, nes Gerasius puikiai pažinojo Kuznecovą. Ar ne vis viena? Praktiškai — tas pats takeliukas į nežinią. Smulkus spekuliantėlis Gerasius vargu ar tiesiogiai susijęs su įvykiu, nes jis, verčiąsis mažmožiais „sambėgoje”, kažin ar rizikuotų grobti iš viešbučio pinigus,— ne iš tų žmonių.
Apskritai, kaip teisingai kalbėjo vienas Šekspyro herojus: „Iš nieko nėra nieko”;
Taip, įsivėliau! Padėtis, atvirai šnekant, niekam tikus. Gerasius atkrinta. Sachmamedovas taip pat. Bet juk ne šventoji dvasia organizavo ir įvykdė kombinaciją, po kurios -kaip į žemę prasmego kasininkas! Kažkas tai padarė!