Pažiūrėjau į direktoriaus portretą. Pagavęs mano žvilgsnį, Karmanovas užjaučiamai pasakė:
— O Eduardas Nikolajevičius, galima sakyti, visai be poilsio dienų dirba.
— Kaipgi taip? — nusistebėjau.
— Visai paprastai. Pas mus jau taip nustatyta: be direktoriaus nė paukštelis nepraskrisi Jis visada savo vietoje, kaip kapitonas laive.
— Nežinau, kaip tie kapitonai — aš niekada nebuvau laive!
Karmanovas nusijuokė:
— O aš buvau, kruizu aplink visą Europą plaukiau. Ir su kapitonu susidraugav-au — kietas vaikinas! O va pailsėti jam nėra kada. Ir mūsų kapitonui taip pat!
— Betgi žmogus negali be poilsio! — užstojau aš direktorių.
— Tenka laviruoti. Pasitaiko ir tarpsezoninis metas, būna ir ramesnių dienų, na, mažesnis svečių antplūdis, jam ir pavyksta atsipūsti. Pavyzdžiui, kaip šiandien.
— Aaa! Vykdomasis ir kiti reikalai mieste! — susiprotėjau.— Džiaugiuosi dėl jūsų kapitono... Tiktai gaila, kad man nepasisekė, norėjosi greičiau šitą nuobodybę užbaigti...
Karmanovas pasilenkė prie manęs ir tyliai, patikliai pasakė, beveik sušnabždėjo:
— Jis sveikatingumo komplekse!..— pasižiūrėjo į laikrodį ir pridūrė: — Tikriausiai jau išsivanojo, dabar kaitinasi „rytietiškoje", paskui bendras masažas ir baseinas. Aš jums nieko nesakiau, tiktai ir man šis reikalas — va!
Ir jis persibraukė pirštu per kaklą.
Mes draugiškai atsisveikinome, tačiau, eidamas pro duris, aš prisiminiau ir atsisukau:
— Tiesa, vos nepamiršau: norėtųsi su Marina, padavėja, pasišnekėti...
Karmanovas paniuro, burbtelėjo:
— Taigi jos tenai nebuvo...
— Kur?..— nesupratau.
— Aikštelėje.— Ir pabrėžtinai pakartojo: — Jos ten nebuvo.
— Nebuvo tai nebuvo,— lengvai sutikau.
— Štai ir išsiaiškinome! — pagyvėjo Karmanovas.
Jis vėl šypsojosi, ir jo veidas man atrodė keistai pažįstamas...
Devintas skyrius
Ėjau gatve, tingiai mojuodamas nesunkiu portfeliu, ir mąsčiau, kokios priežastys man sukėlė nepalankumą tiems žmonėms, kurie byloje vadinami „liudininkais ir nukentėjusiais". Ilgai mąsčiau, tačiau atsakymo taip ir nesuradau, nes visi variantai, galėję paaiškinti, buvo arba nerimti, arba žeidžiantys mano oruirną.
Daugelis mano protėvių kartų buvo piemenys ir klajokliai gyvulių augintojai. Senovės legenda, dabar tapusi jau istorijon nugrimzdusiu prietaiu, sakė, kad klajoklis visada niekino pirklį. Klajoklis ir praktinė veikla — nesutaikomos sąvokos. Per savo labai paprastą ir nepakeliamai sunkų gyvenimą klajoklis stūmėsi drąsa, kantrumu, ištverme, tykiu neįnoringumu, tačiau jokiu būdu ne gudravimu, ne vinklumu, ne greita nuovoka.
Jau neatmenamais laikais piemuo su kaimene savo kojomis išmatavo, kaip toli yra horizontas, ir žinojo, kad Žemė — kamuolys, nusitiesęs ilgomis klajonėmis nuo ganyklos iki girdyklos...
Ir suvokęs, kad visi gyvenimo maršrutai yra uždaras ratas, jis pasidarė filosofuojančiu tinginiu, nevertinančiu turto, atlaidžiai žiūrinčiu į sočius pietus ir šiltą nakvynę ir abejingai niekinančiu šaltį ir pašarų stoką.
Tikriausiai genetinė atmintis labai galinga. Juk mano profesinis atsidavimas ir dorumas — tai ne privalumas, ne dorybė, ne koketiška poza. Greičiausiai tai gyvenimiškos veiklos forma tų genų, kuriuos man perdavė klajokliai protėviai.
Aš be atvangos bastausi po gyvenimą kaip nesulaikomai lekiantis neoninis automobiliukas taksi reklamoje. O klajoklį apsunkintų brangių daiktų našta. Aš nemėgstu įmantrių valgių, taigi man svetimi gastronominiai troškimai, ir išgeriu ruažai, mano nervų sistemai geriausiai tinka bromas. Man svetimos ir stileivų aistros madingiems firminiams drabužiams. Todėl visos pastovios moralinės mano vertybės — tai iš esmės neišsivysčiusių ydų surma. Ir apskritai kažkaip sąžinė neleidžia laikyti dorybe, kad tau trūksta tikro turtų krovėjo ir vartotojo instinkto.
Tai ko gi tau, seni, reikia?
Nežinau.
Vangiu savo protu aš suprantu, kokia iliuzija tasai „įstatymo objektyvumas11. Juk įstatymo objektyvumas — tai ne prasimanymas, ne šūkis ir ne abstrakti idėja.
[statymo objektyvumas — tai svajonė!
Tarp įstatymo, tikslaus, teisingo, išmintingo, ir realaus jo įgyvendinimo— geroka distancija, tokia pat plati kaip gyvenimas, kupina gyvų žmonių su jų aistromis ir pomėgiais, ydomis ir dorybėmis, simpatijęmis ir antipatijomis. Ir kol dar žmonės, ačiū dievui, nenutarė įstatymo vykdymo pavesti elektroninėms mašinoms, o tvarkosi patys, jis visada sąlygojamas tų asmenų, kurie jam tarnauja. Patsai įstatymas gali būti bešališkas, šaltai aiškus ir objektyvus, tačiau žmonės įstatymo tarnyboje negali būti bešališki. Pasitaiko, kad gyvenimas pastato juos į tokias pozicijas, kur bešališkumas arba netinka, arba neįmanomas.
Aš truputį gėdijausi to nepalankaus jausmo, kilusio man bendraujant su tais žmonėmis — bylos liudininkais ir nukentėjėliais, pasitikinčiais, tvirtai žinančiais, kaip gyventi, kurie niekada neabejoja ir kuriems viskas aišku, ir mąsčiau, kad aš pats, nors gyvenčiau iki tūkstančio metų, niekada neišmokčiau pašėlusioje gyvenimo automagistralėje laikytis taip tvirtai ir pasitikinčiai.
Man niekada nešautų į galvą tarnybos metu važiuoti į pirtį, pasinaudojant nenormuota darbo diena, kuri vargu bau trumpesnė ir paprastesnė, ar mažiau pasitaiko rūpesčių negu Vinokurovui. Ir visai ne dėl to, kad aš formalistas ar bailus drausmingas tarnautojas, paprasčiausiai mano, kuklaus darbuotojo ir kruopštaus vykdytojo, vaizduotę žeidžia ta begalinė drąsa, nesiskaitanti su nustatyta tvarka, tas beatodairiškas gyvenimo šeimininko nesivaržymas.
Ir vangiai narstydamas galvoje visas tas idėjūkštes, staiga užkliuvau už mane patį nustebinusios ir kiek išgąsdinusios minties: o kodėl gi man pačiam nenuėjus į pirtį? Juk ir mano darbo diena nenormuota, juk taip pat dirbu ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, o kartais ir naktimis. Tai kodėl ir man vidury dienos nenuėjus į pirtį, tuo labiau kad turiu puikiausią pretekstą,— susitikti su žmogumi, kurį man reikia apklausti byloje. 2inoma, pirtis ne tokia jau įprasta vieta oficialiai apklausai su nukentėjusiuoju arba liudininku.
Žinovai tvirtina, kad niekur kitur žmogus taip neatsipalaiduoja, niekur kitur nėra toks laisvas ir toks nesuvaržytas kaip pir-tyje. Ir gal pokalbis pirtyje padės triumfuoti įstatymo objektyvumui. Juk aš laikausi geležinio principo: jeigu tau žmogus kuo nors nemalonus, jeigu tu jam nepritari, jeigu netiki jo įsitikinimais ir nesutinki su jo požiūriu, tai pabandyk patsai atsidurti jo vietoje. Pasistenk suprasti, ko tas žmogus nori, ką jis galvoja, kaip gyvena-, gal tai padės įveikti nenoro jj pripažinti barjerą.
Ir, žinoma, egzistuoja dar viena svarbi aplinkybė. Sveikatingumo kompleksas, kaip įmantriai vadinasi puiki mūsų miesto pirtis, dirba jau treti -metai, bet aš, teisindamasis neregėtu užimtumu, apkrovimu, buitiniais nesklandumais, kasdieniniais rūpesčiais, taip ir neprisirengiau nors įkartą apsilankyti joje, nors greičiausiai tai paaiškintina tiktai mano tingumu ir nesmalsumu.
Susitikimas su Vinokurovu man būtų net moralinis stimulas praturtinti per menką mano nusimanymą apie tokią mūsų miesto įžymybę kaip prausimosi, vanojimosi ir masažo vietą, kur aš galiu tapti jaunos dvasios ir sveiko kūno žmogumi.
„Šeštu" tramvajumi atvažiavau iki centrinio parko, su malonumu perėjau pustuštėmis, rudens lapais nuklotomis jo alėjomis, žengiau per Furmanovo gatvę ir atsidūriau prie vartų, už kurių stūksojo į seną mečetę panašus pastatas. Tikriausiai šitoje šventovėje besimaudantys parapijiečiai meldėsi vandeniui, garui ir vantoms, prašydami suteikti jierfis sveikatos, žvalumo ir jaunos dvasios...
Iš tikrųjų pirtis buvo nuostabi. Jinai siūlė maksimumą žmogaus sugalvotų paslaugų ir malonumų, susietų su vandens palaima. Suomiška pirtis — sauna, rusiška — garinė, rytietiška pirtis su karštų akmenų gultu — sufė, baseinas, visokiausi dušai, fizioterapijos salė! Visą savaitę galima gyventi, neišeinant iš šios įstabios vandens ir šilumos šventyklos.