Rytietiškoje pirtyje, spindinčioje visu rytietiško stiliaus prašmatnumu, žmonių buvo nedaug. Ir šioje prabangoje karaliavo Eduardas Vinokurovas. Jį pažinau iš karto. Eduardas Nikolaje-vičius buvo apsuptas grupės jaunuolių, kurie žvelgė į savo vadą kaip į dievaitį ir buvo pasiruošę kas akimirką parodyti jam visokeriopą pagarbą ar suteikti kokių nors paslaugų, matyt, atitinkančių jo, kaip vanotuvės imamo, titulą. O jis pats, skirtingai nuo despotiško ajatolos, buvo demokratiškas, atlaidus ir linksimas.
Gražus šviesiaplaukis vaikinas, sprendžiant iš miklių ir lanksčių judesių, puikus masažistas, miaigydamas Eduardą Nikolaje-vičių, kalbėjo lyg kokią pirties maldą:
— Pirtis — tai stebuklus darantis procesas. Jis sugrąžina mums jėgas ir pašalina balastą... tiktai viskam savas reglamentas... Tuoj baigsim masažą ir gulsimės ant sufė... Pašildysime vi^us raumenis, raiščius ir kauliukus... Nevalia persikaitinti... Akmens temperatūra — ne daugiau kaip septyniasdešimt laips-
26. N. Oganesovas riių... Paskui eisim vanotuvėn... o ten jau vantelės... Atsistosim, vėl masažas, dabar jau taškinis... bokalas šalto šamipano... vėl sufė, paskui baseinas... Ir ką jūs manote? Niekada mūsų nepaliks jaunystė ir jėga L
401
Visi linksmai kikeno. O Vinokurovas šypsojosi.
Susivyniojęs į paklodę, aš gulėjau ant sufė, mėgavausi vienoda palaiminga šiluma ir snūduriuodamas stebėjau juos, visiškai įsitraukusius į Eduardo Nikolajevičiaus sveikatos gerinimo procesą. Kai Vinokurovas pakilo nuo gulto ir, svitos lydimas, patraukė vanotuvėn, aš nusprendžiau dalyvauti tame jėgų, sveikatos ir jaunystės atstatymo procese ir taip pat nėriau į įkaitusį pragarą. Guldydamas Vinokurovą ant plautų ir imdamas iš kibiro vantas, masažistas aiškino:
— Pertis reikia trimis vantomis — ąžuoline, beržine ir liepine. Ąžuolinė teikia tvirtumo odai, beržinė — elastingumo raumenims, liepinė — liaunumo gysloms...
Ir kaip «tikras specialistas, pakviestas unikaliai operacijai, jis atsainiai tarstelėjo per petį kažkuriam iš asistentų:
— Kliūstelėkite po truputį su kaušeliu.... Iš pradžių mėtų. Paskui eukalipto... Pabaigoj — alaus...
Iš varinio tam tikro dydžio kaušo šliukštelėjo ant įkaitusių akmenų pirmoji porcija vandens, sušnypštė, sušvykštė garai, ir masažistas šūktelėjo:
— Pilk, pilk, dažnai ir po truputį...
Krosnis dabar sušniokštė kaip pajudėjęs į kelią garvežys, ir vanotuvėje pasklido gaivus ir šaltas mėtų kvapas,— nepakeliamame karštyje pasidarė lengva kvėpuoti.
— 1-i-i-ach! — išpūtė masažistas ir greitai dviemi vantom kelis kartus pertraukė kniūpsčiomis gyliintį Vinokurovą. Vanotuvėje ūžtelėjo plieskiantis viesulas, tvojo mums į veidus, nutvilkė rąstų sienas, susivijo svilinančiu bizūnu, ir aikčiojimai nuo tokio visą perimančio malonumo prasiveržė lyg kokia daina!
Ir įsismagino švysčioti vantos ant raudono įkaitusio kūno, plakė, tekšėjo nesuvokiamai greitai ir ritmingai.
— Tach! Ta ta ta! Tach! Tach! Ta ta ta! Tach! Ta ta ta ta ta! Tach! Tach!..
Aš nė nepajutau, kaip pranyko, išsisklaidė mėtų kvapas ir va-notuvę užliejo neapsakomai skanus šviežios duonos aromatas — tai asistentai krosnį aptėškė atskiestu alumi, ir mus suaudrino stebuklingai gardus apynių ir salyklo kvapas.
— Ta ta ta! Tach! Ta ta ta ta ta!..
šviesiaplaukis m|asažistas susikaupusiu ir bejausmiu veidu, kaip asmeninis caro sargybinis, procedūrą baigė kažkokiu neįtikėtinu fortissimo, ir jo rankos bejėgiškai nukaro išilgai raumeningo lankstaus kūno. Maestro puikiai atliko solo numerį, jis buvo tikras nuvargusių žmogaus sąnarių mankštinimo virtuozas. Aš žiūrėjau j jį nuoširdžiai susižavėjęs: profesinis meistrišku-' mas visada žadina man pagarbą, kaip ir kiekvienam vėpsotojui, jeigu tiktai vėpsotojas turi tikslą pasimokyti.
Gerai, kad pasaulyje gyvena žmonės, gebantys mokyti!
Saldžiai suglebęs Vinokurovas apsivertė ant dešinio šono, jo stuomuo buvo omaro spalvos. Apskritai aš omaro ne tiktai nevalgiau, bet ir nemačiau, tačiau sprendžiant iš to, ką esu perskaitęs knygose, šitas delikatesinis vandenyno tarakonas ant stalo turi būti kaip tik tokios elegantiškos prabangios purpurinės spalvos. O kad pats Eduardas Nikolajevičius—delikatesiškai poniškas, aš jau nė trupučio neabejojau. Jį būtų galima rodyti už pinigus — puikiausias klestėjimo ir žmonių sielų valdymo simbolisl
Jis parėmė delnu skruostą, ir visa raumeninga atsipalaidavusi šitame termos gulinčio prokonsulo poza rodė maloningą atlaidumą mums — antraeiliams vėpsotojams iš apatinių plautų. Apžvelgė vanotuvę, akimirką stabtelėjo ties manimi ir staiga, geraširdiškai šypsodamasis, pasakė:
— Borisai Vasiljevičiau, ko gi jūs čionai į viršų neužlipate?..
Prisipažinsiu, iš pradžių aš apstulbau. Kad pirtyje lengvai
pažinau Vinokurovą, buvo visai natūralu — pakankamai prisižiūrėjau į fotografijas jo kabinete. Betgi aš pats niekad nesifoto-grafavau estrados žvaigždžių ir ledo ritulio čempionų draugijoje! Ir nelabai prisiminiau, kad mes būtume kada nors anksčiau susitikę...
Vinokurovas plačiai nusišypsojo:
— Borisai Vasiljevičiau, nesistebėkite, mes, deja, anksčiau išties nebuvome pažįstami. Bet juk gyvename mažame miestelyje, čia, žiūrėk, žmogus miega — o gandas jau eina...
— Na, ne toks jau tipažas mūsų miestelis,— tariau, laukdamas, kas bus toliau.
— O jau tuo jūs manęs neįtikinsite! — mostelėjo ranka Vinokurovas ir vėl džiaugsmingai nusijuokė.— Gyvenamoji vietovė, kurioje mažiau kaip milijonas valgytojų — ne miestas, o tiktai mūrinis kaimas!..
— Jūsų statistika man neįprasta,— pasakiau ir, susisupęs į karštą paklodę, atsisėdau vienu plautu aukščiau.
— Suprantama,— gūžtelėjo pečiais Vinokurovas.— Kiekvienas svarbiais reikalais užsiėmęs žmogus turi savo matą. Tiktai tinginiai, kvailiai ir demagogai darbe laikosi universalių standartų, nes nežino padėties arba nenori jos žinoti...
— Labai jau suapvalinote,— ryžausi paprieštarauti.— Man atrodo, kad tokie standartai kaip darbštumas, garbė, talentas kol kas niekam ir niekur nesukliudė...
Vinokurovas staiga panardino galvą j rėčkutę su lediniu mėtų vandeniu, pasigardžiuodamas garsiai suprunkštė ir griežtai nukirto:
— Tai žodžiai vargšams, tai šūkiai! Dideliam darbui reikia absoliučiai pažinti dalyką, reikia žvalgo ryžtingumo, laikrodininko skrupulingumo ir [kvėpto kolekcionieriaus pasišventimo. Štai koks etaloninis didelio vadovo dalykinių savybių rinkinys...
— Aišku,— linktelėjau aš, nusišluosčiau srovėmis bėgantį per veidą prakaitą ir pagalvojau, kad po tokia šito restoraninio pranašo lenta su šventais rašmenimis mielai pasirašytų prokuroras Satochinas.
Asmeniškai aš ‘turėjau dar kai kokių samprotavimų dėl vadovo savybių, tačiau man juos pareikšti būtų buvę gan keista, tuo labiau visoje numatomoje perspektyvoje niekas nė nesirengė padaryti manęs net ir nedideliu viršininku... Mano gyvenimo amplua — sąžiningas vykdytojas. Galima raminti save, kad taii taip pat svarbi žmogaus funkcija, kad be tokių žmonių visi etaloniniai vadovai, atitrūkę nuo realaus gyvenimo, pakibtų virš žemės. Tačiau šitokia paguoda — ne tokia jau įtikinama, nes apie ją žinau tiktai aš. Šautų dabar man j galvą kvaila mintis pasidalyti tokiomis idėjomis su Satochinu, sumanyčiau pasakyti jam, kad be manęs jis tarsi be rankų ir kabo, vargšelis, tarp dangaus ir žemės kaip vadovaujamoji levitacijos auka,— Satochinui pilvas sprogtų iš juoko!