— O jūsų, Eduardai Nikolajevičiau, darbai svarbūs?"—naiviai paklausiau.
— Mano? — jis trumpai susimąstė, vikriu šupliu nulakino nuo plautų savo treniruotą kūną.— Deja, kol kas vidutiniai...
Ir labai nuoširdžiai nusijuokė:
— Badžiai karvei Dievas ragų neduoda... Kol kas neduoda... Ta prasme, kad kol kas mano ragiukai dar neužaugo... Žinoma, miesto mastu mūsų įmonė viena iš pagrindinių... Tačiau manęs provir' ijos mastai nepatenk:n;'. .. Nėra cu kuo varžvtis. o man reikia erdvės, galimvb:!:...
Ko ji;- imrel s:m
Vinokurovas paėmė mane už parankės:
— Prašom j gryną orą, jums, nepratusiam ilgai kaitintis, negalima... Štai oda paėjo marmuriniais lopais... Tokiam užsiėmimui reikia treniruotis. Dabar j baseiną, padarysim pušku pušku ir atsikvėpsim... Lengvas poilsis su gaivinamais gėrimais...
Nuo neaukštos atbrailos murktelėjome j apskritą žaliavande-nį baseiną, ir aštrus fizinės palaimos pajutimas kiekviena ląstele pranešė man, koks nuostabus gerumas nenormuota darbo diena, leidžianti etaloniniam darbuotojui su žvalgo ryžtingumu ir įkvėptu kolekcionieriaus pasišventimu viduryje dienos iš maloniai įkaitusio vanotuvės pragaro niurktelėti į gaivinamai vėsius rojaus purslus.
Kai išlindome iš vandens, Vinokurovas pasakė:
— Borisai Vasiljevičiau, leiskite man pabūti jūsų vadovu šiuose devyniuose palaimos ratuose... Dabar — trumpas poilsis...
Kažkuris iš jo „šešetuko" atvėrė duris, ir mes atsidūrėme patalpoje, panašioje j operetės iš viduramžių gyvenimo dekoracijas: granitinis židinys su kepamu avinu, aukštos raižytos kėdės, ąžuoliniai; sienų paneliai ir stalas...
Stalas! Jis pasirodė man tokio dydžio kaip teniso kortas, tik vietoj man nieko nesakančių lauko linijų buvo išdalytas lygiais butelių, dubenų ir valgymo įrankių špaleriais. Tokį stalą buvau matęs tiktai spalvotoje senos knygos apie sveiką ir skanų maistą iliustracijoje. Purpuriniai pomidorų sviediniai, grublėtas agurkų smaragdas, gauruotos suveltos pipirnės žaluma, violetinė rei-chano tamsa, ryškiai raudoni ir šafrano spalvos pipirų konusai, vazos aštrių korėjiškų prieskonių, išsišiepęs rausvai auksinis paršiukas, trikampiai samsos pyragėliai, garuojantis veršienos dubenys, eršketas su riešutais ir granatų grūdeliais, iš džiaugsmo pakėlusios kojytes rūkytos rusvos vištos, visų rūšių šaltos mėsos griežiniai...
Pliktelėjęs raudonskruostis vyriškis, maloniai šypsodamasis, tarsi patsai būtų nušokęs nuo šito stalo, puolė pasitikti ir susijaudinęs džiaugsmingai atraportavo:
— Eduardai Nikolajevičiau, jums ir jūsų svečiui stalas padengtas...
Vinokurovas ant jo riktelėjo, tarsi iš šratinio šautuvo pykštelėjo, o aš nekaltai paklausiau:
— Vadinasi, jūs laukėte manęs pietų?
— Svetingas šeimininkas visada laukia brangaus švečio ateinant pietų,— maloniai pranešė Vinokurovas ir pridūrė: — Jūs, Borisai Vasiljevičiau, užmirštate mano profesiją — aš apsigimęs restoi\ i iiiinkų palikuonis. Restorane „Zamok“ mano tėvas buvo vyriausiisis virėjas, senelis — bufetininkas, o prosenelis — smuklės tarnč s. Visi mes iš kartos į kartą dirbame restorane. Mes mylime ir išmanome šią profesiją. Tikras restoranininkas visada žiūri į žmogų kaip j būsimą svečią...
Vienas iš Vinokurovo šaunuolių padavė mudviem su šeimininku pašildytus frotinius chalatus. Parietęs kojas, aš atsisėdau į gilų ir jaukų minkštasuolį, o Eduardas Nikolajevičius, džiugiai svetingas, laikydamas mane kaip ir kiekvieną praeivį būsimu svečiu, lengvu šokio žingsniu perėjo salę, spustelėjo pirštu, įjungė sidabrihę magnetofoninės „armonikos41 dėžutę, ir viršum mūsų nuplaukė nykiai skambantis kažkokios paukščio išgąsdintos tropikų dainininkės balsas...
Vinokurovas pasiūlė:
— Prašau prie stalo, išgersim, po taurelę akva vite,— jis nusijuokė ir parodė į užsukamą eksportinės, degtinės butelį.
— Aš negeriu degtinės, net jeigu jinai ir „vite44,— pasakiau ir apsidairiau, ieškodamas cigaretės; mano daiktai', buvo likę bendroje drabužinėje, aš juk nesiruošiau tapti tokiu aukštu svečiu.
— Išsikaitinus ir po baseino taurelė degtinės — visų svarbiausia, atstato jėgas kaip gyvasis vanduo,— užtikrino Vinokurovas ir kilstelėjo antakį aptarnaujančiųjų pusėn.
Ir, tarsi lydekai įsakius, iš didelės kartoninės dėžės iššoko „malboro44 blokas, trekštelėjęs įtrūko įvalkas, vikrūs masažisto pirštai ištraukė pakelį, nuo jo nušoko celofanas, plyšo folga, mitrus spragtelėjimas pirštu į pakelio apačią — ir kaip tik viena cigaretė lyg šovinys iš apkabos iššoko į viršų.
Iš kairės ant spintelės atsirado peleninė, dešinėje paslaugiai spragtelėjo žiebtuvėlis — ir pirmas, užvis saldžiausias dūmas. O kai iki soties atsigėriau melsvų valkšnių aromatingų dūmų, tvirtai pasakiau:
— Dėkoju, kol kas palūkėsiu,— prie stalo aš nesėdau, patogiai atsiguliau ant savo gilaus odinio minkštasuolio.— Taigi, kaip ten su svarbiausiu darbu? Juk neatsakėte man, ko jūs norėtumėte...
— O-o-o! — skėstelėjo rankomis Vinokurovas, vaikščiodamas po salę ir muzikos ritmu darydamas gimnastikos pratimus.— Aš daug ko norėčiau. Norėčiau valgydinti visą miestą. Toks jau mano pašaukimas — maitinti žmones...
Su ilgaskverniu chalatu, pakeltomis rankomis ir balsu, kupinu įsitikinimo ir aistros, jis buvo panašus į tribūną, žadantį gerovę žmonėms.
— Mano įsitikinimu, yra trys visada amžinos profesijos: žmones gydyti, žmones mokyti ir žmones maitinti. Visos kitos pagimdytos laiko ir žmogiškosios tuštybės.
Susidomėjęs paklausiau:
— Ir kaip jums sekasi įgyvendinti šį amžiną pašaukimą?
Vinokurovas keletą kartų žemai pritūpė, ir iškeltos rankos nusileido, nes teko sielvartingai jas skėstelėti:
— Deja, įgyvendinant svajonę kol kas yra sutrikimų, nors aš turiu didelių sumanymų, planų ir tikiuosi, kad ateityje visos instancijos mane supras ir palaikys...
— Kas per sunkumai? — paklausiau.— Kodėl jūsų nesupranta?*
— Nesupranta bendros idėjos koncepcijos. Dėl detalių neprieštaraujama, tačiau labai sunku išaiškinti esminę socialinę jos prasmę...
Pavargęs jis griuvo į krėslą ir susikrimtęs pakinknojo galvą, apgailestaudamas, kad kai kieno surembėjimas kliudo jam realizuoti socialinę kulinarinę svajonę. Jo kartėlis buvo toks nuoširdus, kad ir aš susisielojau dėl tos bedugnės tarp restoranininko Vinokurovo filosofinio polėkio ir biurokratinio administracinių instancijų ribotumo.
Užgesinau peleninėje nuorūką ir pateikiau jau pribrendusį klausimą:
— O kokia socialinė jūsų koncepcijos esmė?..
Vinokurovas puolė atakon, kaip desantininkas į prasiveržimą:
— Mano giliu įsitikinimu, reikia sugriauti absurdiškus prietarus, esą visuomeninis maitinimas — tai galimybė darbo metu prastokoje valgykloje prisikimšti pilvą arba šventės dieną- restorane pasigerti kaip avigalviui. Visuomeninis maitinimas — tai sistema, kuri privalo įsiskverbti į visus kiekvieno žmogaus gyvenimo elementus, epizodus ir aplinkybes... Tai valgio pristatymas į namus, kad palengvinus šeimininkių buitį...
Aš įsivaizdavau, kaip azu, maltinukai ir gatavi kotletai persekioja mane ne tiktai darbe, bet ir namuose, kaip viętoj mano uošvės Valentinos Stepanovnos išvirtų pietų mes visi einame į valgyklą, ir mane apėmė siaubas. Atsikėliau nuo minkštasuolio ir maldaudamas paprašiau:
— O gal pradėkime idėją įgyvendinti nuo valgyklų, kavinių ir šašlikinių?
Vinokurovas atlaidžiai mostelėjo ranka:
— Žinoma! Pirmiausia nebrangus ir skanus dirbančiųjų maitinimas. Paskui „bistro" tipo įmonių kompleksas, kur maitinama greitai ir įvairiai. Pagaliau tai galimybė surengti puikią draugišką vakarienę, banketą arba vaišes, kurios tau pagal kišenę...