Vaikščiodamas po salę, Vinokurovas tarsi dainuote dainavo. Juk' jis pats sau dabar auditorija! Jam nereikia klausytojų! Puikus tipažas žmogaus, susižavėjusio savo paties pasakojimo išmoningumu ir grožiu!
— Kad to pasiekčiau, man reikia ištiso visuomeninio maitinimo punktų tinklo, kur] galėčiau kontroliuoti, apsirūpinti produktais ir atsakyti už patiekalų kokybę. Reikalinga brigadinė ranga, kompleksinė sistema — nuo avino pirkimo iki karštų čebu-rekų arba pyragėlių pardavimo...
Matyt, kad geriau įsivaizduotum uždarą ciklą, kad būtų įtikinamiau, Vinokurovas paėmė iš dubenio rausvą trikampį pyragėlį, aukštai pamėtėjo ir labai mikliai sugavo jį bekrintantį dantimis, baltais kaip sniegas ir tikriausiai aštriais...
Aš priėjau prie „armonikos11, kuri tuo metu šaižiai suspiegė — „Glorija Heinorz songs“, ir nuspaudžiau mygtuką „stop“. Ir nemaloniai kasdienišku balsu pasakiau:
— Labai gaila, Eduardai Nikolajevičiau, didžią jūsų puikios profesijos misiją daugelio žmonių supratimu žemina reguliarus atskirų niekšų sukčiavimas. Tai ką gi mums daryti?
— Joks didelis dalykas neįmanomas be nuostolių ir išlaidų. Ypač toksai „maistingas14. Nors aš neabejoju, kad tokias kiaulystes galima ir reikia išgyvendinti...
Aš paplojau:
— Ak, jeigu visi visuomeninio maitinimo darbuotojai turėtų tokį kilnų jūsų uždavinio supratimą ir tokį tvirtą įsitikinimą, kad pasiseks manasis...
Nekreipdamas dėmesio į kandžią mano šypseną, Vinokurovas tarė:
— Taiip, taip, taip! Ateis laikas — taip ir bus! Produktų gausumas ir skaniai gaminamas maistas likviduos visokių sukčiavimų ir machinacijų bazę.
— Ak, kaip aš to tikiuosi,— taikiai pasakiau.— Tačiau, be pilietinio pasitenkinimo, šiuo klausimu turiu ir savanaudiškų interesų, juk grobstymo likvidavimas visuomeniniame maitinime ir prekyboje labai palengvins mano gamybinį gyvenimą.
Vinokurovas apgailestaudamas skėstelėjo rankomis:
— Nieko nepadarysi, kol kas dar anksti apie tai šnekėti. Kaip pasakė vienas išminčius: „Visi žmonės gimsta pakaltinami, bet kai kuriems gyvenimo pabaigoje pavyksta išsiteisinti...44
Aš atkreipiau dėmesį į vieną įdomią aplinkybę: iš visko sprendžiant, visuomeniniame maitinime disciplina ir subordinacija geresnė negu kitose įstaigose. Šiaip ar taip, nė vienas iš Vinokurovo svitos, tos energingos labai mitrių ir apsukrių vaikinų šutvės, nė karto net neprasižiojo, kol gražbyliavo jų pranašas ir teoretikas. Greičiausiai visi jie atlieka antikos choro vaidmenį ir tik tam tikroje tragedijos vietoje iš visų jėgų užtrauks „hosana", šlovindami taip netikėtai užsimezgusią, tačiau bežiūrint vis stiprėjančią draugystę.
Kol kas Vinokurovas nedavė ženklo jų vaidmeniui spektaklyje, o man nuoširdžiai priminė:
— Bet ką čia mes su jumis vis apie darbus ir apie darbus! Metas ir prie stalo! Degtinė šyla, sampano gyvoji dvasia garuoja...
Jis atsisėdo stalo gale, parodęs man vietą priešais. O aš vėl įsitaisiau savo pamėgtame jaukiame minkštasuolyje.
— O mes, mano supratimu, kol kas dar nė nepakalbėjome apie smulkius mūsų reikalus. Vis apie globalines visuomeninio maitinimo problemas...
Vinokurovas karštai atsiliepė:
— Didesnių ir svarbesnių reikalų nėra! Ir apskritai, kaip atskirti didelius valstybinius reikalus ir savo asmeninius uždavinius? Štai aš dabar plūkiuosi visais lygiais — stengiuosi pramušti visuomeninį reikalą. Be atlyginimo siūlau savo paties galvą, rankas, energiją, tačiau kol kas niekas tuo nenori pasinaudoti.
Susidomėjau:
— Jeigu ne paslaptis, kas tai per reikalas?
— Noriu sukurti prekybinį-pramoninį kompleksą, susivienijimą, na, sąlyginai pavadintą „Gardus pyragėlis". Tai bus įmonė, pati pasirūpinanti produktų, kurie nėra deficitas: miltų, žuvies, daržovių. Aš noriu kepti dešimties rūšių pyragėlius su visais žinomais faršais ir įdarais ir per savo firminius punktus juos pardavinėti, kad bet kuriuo momentu, bet kurioje vietoje būtų galima nusipirkti dešimtį šviežiausių, traškančių, auksinių pyragėlių, ir kiekvieno kaina — penkiakapeiikis, na dešimt kapeikų. Vartotojai būtų laimingi, o mes gautume milijonus.
— „Mes"— kas tie mes? — tariau esant reikalinga patikslinti.
Vinokurovas šyptelėjęs paskersavo į mane:
— Mes — tai valstybė. O valstybė — tai mes. Tiktai klausimas kol kas nejuda.
— O kodėl nejuda?
. — Deja, ne visi suinteresuoti tokiu reikalu. Gerai, girdi, ir taip, be pyragėlių! Tenka įrodinėti, kas ir taip visiškai aišku. • -Gana netikėtu klausimu nutraukiau Vinokurovo komercinės fantazijos srautą:
— Eduardai Nikolajevičiau, malonėkite pasakyti, .ar jūs gerai pažįstate Stepanovą?
Vinokurovas nustebęs kilstelėjo antakius:
— Stepanovą? Kokį? A-a-a, tą žudiką? Kaip čia jums pasakius... taip, iš tiesų, mačiau jį porą kartų... Ir kokių aš galiu turėti- reikalų su juo? Rimtai kalbėtis neteko nė karto, nors jis ir aptarnavo mano įmonę...
Prisėdau ant žemo suoliuko prie židinio, pažvelgiau į šokčiojančią, žaižaruojančią liepsną:
— Mane domina jūsų nuomonė,— pasakiau jam.— Gyvenime patyrusio žmogaus, su tam tikru visuomeniniu horizontu ir suprantančio problemų visumą. Kaip jūs manote, Stepanovas geras žmogus ar blogas?
Vinokurovas atlaidžiai nusijuokė:
— Aš apskritai nesuprantu tokios kategorijos — geri žmonės, blogi žmonės... Mano supratimu, nėra blogų ir gerų žmonių. Yra žmonės, kurie mano atžvilgiu yra arba geri, arba blogi. O dėl Stepanovo, tai, sprendžiant iš to, ką jis pridarė, matyt, visai nekoks žmogus.
— Aišku,— pasitenkinau jo paaiškinimu.
O Vinokurovas tuo tarpu gestais, mimika, nežymiais judesiais vairavo nuolat apie jį zujančius patarnautojus.
— Borisai Vasiljevičiau, na, kas gi čia dabar? — paprašė jis graudžiu balsu.— Greičiau, greičiau, greičiau prie stalo! Mes tuojau pat surengsime jums „kaskadinio maitinimo1* seansą.
— O čia kas dar?
— O! Kaskadinis. maitinimas — tai gastronominis rojūs! Tai meninio lygio maitinimas! Pradedam šaltais užkandžiais, žolėmis, žalumynais, žuvimi. Paskui mums paduoda funčozą — avieną su daržovėmis ir rafinuoto skonio ryžių lakštinių. Vėliau mums atkeliauja kaurdakas — šviežiausių žarnokų ragu. Paskui valgom manty — koldūnų ir chinkalio pusbrolius. Po viso to mumš ant dubens gailiu balseliu riktelės ėrienos šašlikas ir pagarsins, kad ateina visų patiekalų karalius — tikras plovas...
Kaip pasmerktas, aš nuleidau galvą:
— Ir visa tai turi suvalgyti vienas žmogus?
— Ir dar kaip! Čia ir slypi visa kaskadinio maitinimo idėja, tai yra palaipsniui skonėjimosi gamos stiprinimas kiekvienu iš eilės paduodamu patiekalu...
Pakilau ir negarsiai paklausiau:
— Ar jums kaskadinio maitinimo pirtyje idėją patelefonavo Karmanovas?
Vinokurovas {dėmiai pažiūrėjo į mane ir pasakė:
— Ką gi, įspėjote, kaip jus pažinau. Taip, mūsų draugas Karmanovas paprašė manęs paakstinti jus už visus jūsų rūpesčius ir pastangas. Geriausias būdas natūra parodyti mūsų produkciją! Taigi kardus į rankas ir—pirmyn!..
Susivyniojau į paklodę ir pasakiau:
— Nuolankiai dėkoju, Eduardai Nikolajevičiau, tačiau, deja, negaliu pasinaudoti jūsų kvietimu. Matote, būdamas naujokas pirčių maudyklių procedūrose, įsiminiau rekomendaciją iš radijo laidos „Sveikata41: „Niekada negalima pirtyje maudytis arba kaitintis su pilnu skrandžiu...44 Leiskite dabar jus palikti, tikiuosi, kad susitiksime dar kartą...
Dešimtas skyrius
Tikrai rudeniškas oras turi būti sukurptas iš pilkos žemų debesų vatos, išdygsniuotas smulkiu lietumi ir pamuštas aštriu vėju, tada toks niūrus gamtos drabužis pradedamas matuoti hekto-paskaliais. Tačiau kažkaip neįtikinamai skambėdavo tie „hekto-paskaliai44, kai Satochino žmona televizijos ekrane mums pasakodavo nuostabiais pavasario ir vasaros vakarais* koks bus oras rytoj. O šituo šlapmečiu ir pageliu oru hektopasikaliai pasidarė natūralus gyvenimo netvarkos elementas, ir kadangi nė vienas mano pažįstamas negalėjo tų nelemtiį hektopaskalių paversti normaliais, suprantamais matais, tai męs juos pradėjome laikyti paprasčiausiais blogo oro indeksais.