Ir šiandien paryčiukais būtų nemažai tų hektopaskalių prisirinkę, jeigu nebūtų jie ne per seniausiai pakeisti! Matyt, ne tiktai man, bet ir Satochinui buvo nepatogu skaičiuoti tuos nesuprantamus blogo oro vienetus — ir jis liepė juos pakeisti! Todėl dabar jo žmona, gražiai dėliodama putlias lūpas, siuntė man nušlifuotas, bendras frazes: „... nežymūs krituliai, nestiprus šiaurės rytų vėjas, temperatūra naktį plius 9—plius 11 laipsnių... dieną iki 16 laipsnių...44
Man teko bėdini rytiniai 9—11 laipsnių, nes atvažiavau į au-tobazę visai priešaušriu, kad rasčiau vairuotojus dar neišvažiavusius painiais savo maršrutais po visą miestą. Mano neperšlampamas apsiaustas godžiai gėrė ne tokius jau nežymius kritulius, o nestiprus šiaurės rytų vėjas tarsi keliu bakštino man j nugarą, kai aš Parkinsono ligos kaustomo žmogaus žingsniu skubėjau per galo krašto neturinčią dykynę nuo autobuso stotelės iki autoba-zės vartų.
Todėl neregėtu komfortu ir jaukumu mane apgobė bazės kontora, pridvisusi benzino, senos gumos ir metalo kvapų. Pokalbis su eksploatacijos viršininku Mandrykinu paliko nemalonų jausmą, tarsi rankos būtų suteptos mašinų alyva — viskas buvo slidu, riebu, lipnu ir nevalgoma.
— Stepanovas? Aleksandras? Iš pirmos kolonos? Prisimenu...— jis kalbėjo lėtai, susimąstęs, nepakeldamas j mane akių, vartydamas ant stalo raštus.
— Jis ne iš pirmos, o iš antros kolonos,— įterpiau.— Bet nesvarbu. Ką galite apie jį pasakyti?
— Sunku ką ir pasakyti,— konfidencialiai pratarė Mandryki-nas: — Nuobaudų neturi.
— O paskatinimų? — paklausiau, žiūrėdamas į mėsingą atmintyje neišliekančių, neryškių bruožų jo veidą.
— O už ką jį skatinti? — nusistebėjo Mandrykinas.
— Jums tikriausiai geriau žinoma, ar yra už ką Stepanovą skatinti ar bausti? — pasakiau aš ir pagalvojau, kad jo aukštyn sušukuoti blyškiai rusvi plaukai panašūs į negrabiai suklijuotą peruką: — Aš klausiu, ar Stepanovas geras darbuotojas?
— Spartuoliu, žinoma; jo nepavadinsi! —tvirtai pareiškė Mandrykinas, perdėdamas aplanke raštus iš viršaus į apačią, ir pridūrė: — Bet, rodos, nieko blogo nepastebėjau...
— O planą jis vykdo? — nejučiomis pradėjau netekti kantrybės.— Visuomeniniame gyvenime dalyvauja? Gal girtuokliauja?
— Taip, žinomai
— Kas, žinoma? Geria?
— Ne! Negeria. Tai yra gal ir geria, bet darbe nepastebėjiau...
— O kas „žinoma"?
— Ta prasme, kad planą vykdo...— jis vėl paėmė pluoštelį raštų, padėjo ant- krūvos ir, nudyręs mane blukių pilkai žalių akių žvilgsniu, pasakė:— Žinoma, kas be ko, ne visada...
Mandrykino galva atrodė netikra, tartum antropologo Gerasi-movo nulipdyta pagal rastą kaukolę. Ir samprotavo jis neryžtingai, labai atsargiai.
— Visuomeniniame gyvenime Stepanovas, gali sakyti, nedalyvauja... Jeigu ir pasisako susirinkime, tai vien tik demagogija ir plepalynė... Pigaus autoriteto vaikosi...
— Kuo tai pasireiškia?
— Na, paprastai šito nepaaiškinsi... Jis jau taip visada: tix vienas žengia j koją, o visa kuopa ne j koją...— ir smerkdamas palingavo savo nulipdyta galva.
— Ar galite pateikti 'konkretų pavyzdį? — aš atsistojau ir penėjau per kabinetą, kad neužmigčiau per tokį įdomų pokalbį.
— Na, konkrečiai pasakyti sunku...— skėstelėjo jis putlias šlakuotas rankas: — O taip apskritai visada...
Ir tvirtai užtikrino:
— Visur kur... Va dabar ateis vairuotojas Plachotinas, jie geriau vienas kitą pažįsta, vis jau savas žmogus, vairuotojas, gal jis ką pasakys...
Neištvėręs paklausiau:
— Ar jums niekada neteko pirtyje ant grindų gaudyti nukritusio muilo gabaliuko? Teko? Tai kaip pokalbis su jumis! Aš jums duodu konkrečius paprastus klausimus ir negaliu gauti nė vieno aiškaus atsakymo!
— O ką? Aš pasiruošęs! — ir. pradėjo dvigubai greičiau maišyti ant stalo raštus.
Užsirūkiau cigaretę, priėjau prie lango, atvėriau orlaidę, ir į kabinetą tiesiog pro mėlyną cigaretės dūmelį įsiveržė sunkus aikštelėje šildomų dizelių kriokimas.
— Jūs man pareiškėte, kad Stepanovas neturi nuobaudų. O pa-imltoje asmeninėje Stepanovo byloje yra griežtas papeikimas su įspėjimu atleisti iš darbo. Taip?
Eksploatacijos viršininkas kaip užminkyta tešla pradėjo pūstis:
— Bet juk paskui atšaukta?
— Teisingai. Įdomu sužinoti, kodėl papeikimas duotas, kodėl po mėnesio atšauktas?! — surikau, norėdamas bent pakeltu tonu šiek tiek jį išjudinti.
— O kaip su juo pasielgti? Vairuotojas nuvažiavo „į šalį“! Be kelionės lapo, be leidimo visai dienai išrūko, pusantro šimto kilometrų privarė! Tai dokumentais patvirtinta!
— Supratau. Už tai papeikimas. O kodėl atšauktas?
— Todėl, kad pas mus bylininkai visada laimi! Užtąsys po visokias komisijas, po rajkomus! O mums juk darbas! Planas! Atsarginių dalių trūksta. Degalų ir tepalų ekonomijos režimas. Velniai jo nematė! Vaikščiojo mėnesį, skundėsi, mums čia ramybės nėra — visokioms komisijoms duok atsakymą. Na ir nutarėme, tegul pasiunta, atšaukėme papeikimą. Kas man? Bene labiau už kitus reikia? ir išsikvėpęs atsilošė į kietą atkaltę, trindamas nuožulnų kiaušą, aptakiai kylantį nuo pakaušio ir per neaukštą kaktą virstantį vos žymia nosies bulvike be jokios viršunosės.
— Ar pas jus galima išvažiuoti iš bazės be kelionės lapo? — dėl viso pikto pasidomėjau.
— Apskritai, žinoma, negalima. Tačiau visų nesužiūrėsi: vienas su dispečeriu susitaria, kitas pingėlių duoda sargui...
Durys prasivėrė, ir kyštelėjo nosis. Stora, ilga, pačiu galu kiek kryptelėjusi į kairę, kur aš stovėjau... Paskui nosis įtraukė paskui save į kabinetą tvirtai sudėtą, gerai susraigtuotą, mitrų žmogų. Geranoriškas atviras veidas viepėsi linksma, storalūpe šypsena, liudijančia, kaip darniai dera nosis ir viskas kitas anatominis aparatas, kuris, visiškai akivaizdžiai, sukurtas gyvybiniams nosies poreikiams tenkinti.
— Sveiki, mane dispečerė susirado, liepė ateiti...
— Va tardytojas iš prokuratūros domisi tavimi, Plachotinai,— pasakė Mandrykinąs.— Prisivirėte su savo draugeliu Stepanovu košės, pasiraitysite dabar!..
— Aš? Aš? Aš prisiviriau? —vi i aar kreipdamasis į savo viršininką, suriko Plachotinas, bet jo nosis jau atsisuko į mane.— Su draugeliu? Su Stepanovu? Ko jūs maišote rūgštimą su prės-kiene.
Ir nuvirinti jo lūpų griežinėliai išbluko, kampai atkrito kaip kaukių antikos tragedijose.
— Nuo kada jau mes draugeliai pasidarėme? Šiaip ar taip, antri metai iš Garbės lentos neišlendu! O tokių draugelių kaip Stepanovas bazėje kaip kinų — visą milijardą turiu!
Mandrykinas atsistojo iš užstalės, parodė man krėslą:
— Jūs čia įsitaisykite, kalbėkitės, kiek tiktai reikia, o aš eisiu: reikalų iki kaklo...
Ir brūkštelėjo putlia šlakuota ranka per drėbiu kaklą — girdi, štai kiek tų neatidėliotinų reikalų! Aš mačiau, kaip jis trokšta kuo greičiau dingti iš mano akiračio — tai buvo kuklus ir visai suprantamas noras.
— Klausykite, Plachotinai, paaiškinkite man, kaip įvykio vietoje atsirado Stepanovas? — paklausiau, stebėdamas, kaip juda jo nosies galiukas, man dabar tapęs jo dėmesio indikatoriumi.