Jis sklandžiai kaip gondolininkas vairo irklu apvedė juo puslankį ir pradėjo taip pat sklandžiai plaukti pro mano klausimą:
— Kaip? Kaip? Paprastai! Mašina! Savo klaikia „kolombina44. Tais karučiais šimto metų ir dar metų! Jie parsivilko ją iš sąvartyno, trejus metus klijavo, ir še tau!..
Aš mielu noru nusiyriau jam priešais:
— Kas tie „jie“?
— Nagi jo broliukas, vaikėzas. Sako, labai galvotas vaikis, išmano mokslą kaip profesorius. Jų namuose tasai vaikėzas didelis ponas... Va jie tą „antilopę41 ir susiremontavo ant savo galvos... Be reikalo tas išsimokslinimas, kvailas mokytumas niekada j gera nenuves. Saša ir pritrenkė du žmones... Stepanovas, turiu galvoje...
— Supratau, kad jūs, Plachotinai, prieš mokytumą. O patsai kokio išsilavinimo? — nusprendžiau sužinoti.
— Aš? — nosis, patenkinta savo manevriniais sugebėjimais, sujudėjo kaip ant bangų iš malonumo. —Mano išsilavinimas kaip kareivio marškiniai, apatinis, pilkas!
— Vadinasi, jūs, Plachotinai, didžiuojatės savo neišsilavinimu,— tingiai paklausiau, įvesdamas jj į naują tuščio plepėjimo įviją, nes šventai tikiu: kalbantis su gražbyliautoju, tardytojui reikia tiktai kantrybės, plepys, atėjus laikui, pats viską pasakys — pernelyg didelis yra knietulys išlieti pasauliui nežinomą savo išmintį.— Aš manau, kad tai labai įdomus žmogiškojo pasipūtimo atvejis...
— Kuo čia dėtas pasipūtimas? Aš nesipuikuoju, nesipuikuoju! Tiktai, kai aplink save žiūri', tai ir matai! Supranti-i, kaip daug pasikeitė...
— Kas gi, pagal jus, pasikeitė? Tamsumas tapo šaunumu?
— Ne, brangus drauge tardytojau! Tačiau ir jūs, ir aš žinome, kad, esant socializmui, klausimas taip keliamas: tegul kiekvienas dirba pagal sugebėjimus, o gauna pagal savo darbą. Teisingai suprantu?
— Sakykim...
— Čia ir sakyti nėra ko, tikrai taiip. Staj ir išeina: jūs veikiausiai institutą baigėte, svarbiame valstybiniame poste sėdite, o aš, šoferiūkštis, krovinių vežiotojas, autobusiuko vairuotojas, o algelės per mėnesį, atleiskite, daugiau už jus gaunu!
— Ir kas?
— O tai, kad valstybė, liaudis, visuomenė, galima sakyti, mano darbą vertina ne mažiau kaip jūsų, jau nekalbant apie kokį inži-nieriūkštį...
Aš nuoširdžiai nusijuokiau:
— O kodėl visuomenė turėtų jūsų darbą vertinti mažiau kaip mano? Juk dirbate tai, kas reikia, ir jeigu jau Garbės lentoje kabote, vadinasi, dirbate gerai... Taigi visikas teisingai.
— Tas ir yra, kad dabar daugelis sumetė: greitai bus tiek daug mokytų išminčių su baltais marškinukais, su portfeliais, kad nebebus kas dirba rankomis. Va tada ir įvertins mus, buvusius kvailius...
— Kodėl kvailius? Argi žmogus prie staklių ar lauke — kvailys?
— Ogi šitaip saiko: kvailys nepraustaburnis, neišsilavinęs. Mano tėvukas sakydavo...
Jis jau ketino smulkiai iškloti tėvuko Plachotino nuomonę, bet aš nutraukiau:
— Taigi Stepanovas privažiavo su savo automobiliu... Ką jūs tada veikėte?
— Mes?
— Jūs! Jūs! Jūs, Plachotinai, ir jūsų bičiuliai!
— Aš? — dar kartą paklausė Plachotinas ir visas palinko mano pusėn, dar labiau tapęs panašus j savaeigį, skirtą kilnoti erdvėje įstabią savo nosį.— Aš stovėjau... Valgiau šašliką.... Kalbėjomės su vyrukais, juokavome... anekdotus rietėme...
— Ką pasakė prie jūsų priėjęs Stepanovas? — paklausiau aš, išlindau iš krėslo ir atsistojau priešais Plachotiną, stengdamasis pagauti jo žvilgsnį, tačiau mažos patiklios akutės, tarytum pensnė prikabintos ant milžiniškos nosies, atkakliai vengė jnanęs, lakstė, stebeilijo į kažką nepaprastai įdomų kampe.
— Kad aš nelabai prisimenu, ką jis tenai pasakė... Lyg užsirūkyti paprašė... Tik kažkaip šiurkščiai... Girdi, jūs, verteivos, rū-kalo duokit!..
— O kas įvyko po to?
— Kas, kas? Ėmiau jį tildyti, į protą vesti, vis dėlto pažįstamas, kartu dirbam, /nepatogu prieš padorius žmones... O jis nei iš šio, nei iš to, kad tvos man per moliūgą! Tarpuakin!..
— Moliūgas — tai galva? — pasitikslinau.
— Na žinoma... taip vadina... Man net protas susidrumstė...
— Po Stepanovo smūgio jūs parkritote?
— Ne,— jis paskubomis sunerimęs žvilgtelėjo į mane.— Menkai teatsimenu smulkmenas... Bet, regis, išsilaikiau ant kojų, nors jis man tėškė kaip reikiant...,
— Ir ką? Po to jūsų draugai pradėjo mušti Stepanovą?
— Na, kaip čia jums pasakius... negali sakyti, kad taip jau ir mušti, paprasčiausiai ėmė vilkt šalin. Na, šveitė jam koja porą kartų į apatinę nugaros dalį...
— Prisiminkite, Plachotinai, kuris būtent šveitė jam koja į apatinę nugaros dalį,— norėjau, kad jis išklotų kuo daugiau smulkmenų, kad ir kokios mažareikšmės iš pirmo žvilgsnio jos atrodytų.
— Garbės žodis, draugas tarytojau, neprisimenu,— karštai užtikrino mane Plachotinas.— Juk jūs matėte Stepanovą? Va, įsivaizduokite, jeigu tasai jautis jums būtų šveitęs j tarpuakį, irgi nebūtumėte apsidžiaugęs...
Abu nutilome, aš niūriai žingsniavau po kabinetą, o Plachotinas giliai alsavo, žiūrėjo į mane tiesmukiškai patikliomis, doromis akimis. Pagalvojęs jis pasakė:
— Negaliu tvirtinti, bet, rodos, Stepanovui sudavė Vašia Droz-denika, velionis, tebūnie jam dangaus karalystė...— jis patylėjo ir pats savęs paklausė: — Gal dėl to jis ant jo užvažiavo?
— Galbūt,— iškart sutikau, atsisėdau ant kėdės priešais Pla-chotiną ir, padėjęs jam ant peties ranką, paprašiau: — Plachotinai, jūs apgalvokite savo atsakymus, nuo jų, galimas daiktas, priklauso Stepanovo likimas...
Plachotino veidas nušvito nuoširdžia kūdikio šypsena:
— O ko gi man galvoti, draugas tardytojau? Juk aš pasakoju, kaip buvo! Dievaži, prieš Stepanovą aš nieko neturiu ir td°g° jam nelinkiu. Bet jeigu jis toks kvailys, toks psichas, tegul dabar nors liežuviu išlaižo, ką prisidarė...
Už lango vis garsiau ir sunkiau kriokė sunkvežimiai, aš mačiau, kaip jie išriedėdavo iš skliautuoto garažo elingo, trumpu įsibėgėjimu nuburgzdavo vartų link, šaižiai sužviegdavo stabdžiais prie sargo būdelės, iš kabinos išnirdavo baltas kelialapio kvadratėlis, po to — forsuojantis kauksmas, tamsiai pilki išmetamojo vamzdžio dūmai ir — sunkios treilerių ir „liuksų** dėžės išnykdavo už posūkio.
Sugrįžau prie Plachotino ir paprastai paklausiau:
— Vadinasi, Stepanovas meluoja?
— Ką meluoja? — sukluso Plachotinas.
— O tai, kad draugai jus spardė kojomis, kol jūs gulėjote ant žemės.
—- Ką jūs, draugas tardytojau, tai juk sapalionė! Už ką jiems spardyti mane? Dėl ko? Juk mes draugai...
— Taip, aš tuo neabejoju,— nusijuokiau ir mandagiai, bet labai griežtai paprašiau: — Nagi, Plachotinai, nusirenkite...
— Kokia prasme? — pašoko nosis.
— Tiesiogine! Nusivilkite striukę, marškinius...
27. N. Oganesovas
417
"Plachotino nosis ėmė smarkiai raudonuoti, o kraujo antplūdis į šj galingą uoslės organą buvo toks didelis, kad jo veidas tuo pačiu tempu pradėjo blykšti, tapdamas bespalviu fonu purpuriniam sviediniui, šiuo metu panašiam į neprinokusj baklažaną.
— Kodėl? Aš negaliu... Aš... Tai ne pagal įstatymą!..
— Kodėl? — nusistebėjau aš.— Argi jūs gėdijatės manęs? Juk jūs ne mergina... Negaiškite... nusivilkite marškinius...
Plachotinas virpančiais pirštais segiojosi sagas, viena užkliuvo kilpoje, ir jis truktelėjęs ją išplėšė, kaip su timpa nusviedęs baltą plastmasinį skrituliuką tiesiai man po kojomis. Užsivertė marškinių padurkus, gėdydamasis pasisuko šonu, o aš kantriai įkalbinėjau:
— Ne, ne, Plachotinai, nugarą! Dešiniu šonu atsisukite į šviesą...