Blykštelėjusios, jau šiek tiek oranžinės mėlynės didžiulėmis dėmėmis margavo ant jo šonkaulių.
— Viešpatie, iš kur čia jums? — išsigandęs paklausiau.
—. Pats nežinau... Matyt, susitrenkiau...— paskubomis sumurmėjo Plachotinas.— Čia jau po to, kai man įkirto Stepanovas..
Ir nutilo... Aš pajutau, kaip mane apima džiaugsmingai piktas persekiotojo įsiaistrinimas, užmetęs aplink Plachotiną vilko kilpą, tyliai paklausiau:
— Taigi jis ųžvežė jums per moliūgą? Tiksliai parodykite, kur tasai jūsų moliūgas! Ant pečių? Ar ant šonkaulių?
Plachotinas sutrikęs patraukė pečiais, kaip žmogus, sau dar neatsakęs į tokį sunkų klausimą.
— Ar jūs galite man suprantamai paaiškinti, iš kur atsirado kraujosruvos ir nuobrozdos?
— Susimušiau,—vangiai atsakė Plachotinas.— Aš juk sakiau, kad menkai' teatsimenu, kaip paskui ten viskas baigėsi...
Aš atsisėdau už stalo ir greitai parašiau Plachotinui nukreipimą. Jis sėdėjo priešais mane kaip susikrimtęs ir susimąstęs galvočius, svarstantis, kur dingsta skylė, suvalgius riestainį.
— Štai, Plachotinai, jums nukreipimas į teismo medicininę ekspertizę,— pasakiau ir atkišau lapą.— Šiandien pat nueikite į šeštąją ligoninę ir gaukite gydytojų išvadas...
.— Liaukitės, draugas tardytojau, dėl tokių niekų trukdyti žmones! Man, kaip tam šuniui, viskas užgis per savaitę! Tik pamanykite, tokia čia ir bėda!..
— Aš kaip tik ir nenoriu, kad per savaitę viskas užgytų. Primygtinai prašau, Plachotinai, šiandien pat atlikti ekspertizę. Jūsų sveikata man brangi kaip ir jūsų atmintis. Ir jeigu jūs šiandien vakarop neatvešite j prokuratūrą gydytojų išvados, rytoj rytą aš pasiųsiu apylinkės įgaliotinį, jis nuves jus tenai už rankos. Ar jūs gerai supratote?
— Suprataul — niūriai kinktelėjo Plachotinas savo- biologinės selekcijos stebuklu. ;ч- -A ‘ji1* b c
Aš pasilenkiau, paėmiau nuo grindų baltą sagą ir padaviau jam:
— Va šitos nepamirškite. Paprašykit, gat draugai padės prisiūti... Juk jūs draugai?.. > ч ( >
Po nakties stiprus kalnų vėjas nuginė debesis, atidengęs neryžtingą rudens saulę, ir nuo Šiaurės ledynų- atnešė Skaidrią vaiskią žvarbą. Geltonos ir mėlynos spalvos tftiitfcijos „ZtgUIrafs*-važiavau su kriminalinės paieškos inspektorium įvykio vieton — į automobilistų poilsio aikštelę, kurioje kartą kilo skandalas, tris jo dalyvius nuvedęs į liūdniausias vietas: vieną į kapines, ant-rą — į ligoninę, trečią — į kalėjimą.
Leitenantas Ukolovas tylėjo, nes slapčiomis jautė nuoskaudą. Juk tada jis laiku atvyko įvykio vieton, sudarė kaip reta kruopščią ir kvalifikuotą schemą, pasirūpino reikalingbmis nuotraukomis visais būtinais rakursais ir parašė smulkų, išsamų raportą, patvirtintą raštiškais visų buvusios dramos dalyvių paaiškinimais. O dabar aš jį iškviečiau pakartotinai važiuoti įvykio vieton! Sitai jam atrodė kaip profesinio nepasitikėjimo pareiškimas.
Aš mėginau paaiškinti, kad neturiu jam jokių pretenzijų, kad man pačiam reikia įvykio vietoje išsiaiškinti viską su jo pagalba, tačiau Ukolovas tiktai linkčiojo ir kartojo su išdidžia įžeisto žmogaus šypsena:
— Taip, taip, aš suprantu jus... ,
Kai šalikelėje šmėkštelėjo ryškus skydas su užrašu „Šašlikinė— 5 kmM, aš jo paklausiau:
— Toji pati? " 1
Ukolovas patvirtindamas atsiduso.
Po kokių poros kilometrų, tuojau pat <už standartinio kelio ženklo „Maitinimo punktas11, iškilo naujas plakatas: storasnukis žmogus, išlindęs iš automobilio, kerta nuo iešmo mėsą. Ir raudonų raidžių užrašas: „Šašlikai — 3 km“. ‘i'jn
— Tu tik pažiūrėk, kaip jų reklamą šitVarkyta! — atkreipiau Ukolovo dėmesį.
Įveikdamas nuoskaudą, leitenantas pasakė:
— Vieta judri. Ir jie judrūs žmonės... Skydus už savo monetą pakabino. Jiems tris kartus nurodyta nuimti reklamą, o Achmetka vis išsisuka...
— Kuo 'gi: kliudo šita reklama? — nusistebėjau.
— Neleidžiama! — pabrėždamas atsakė Ukolovas.— Yra patvirtinti standartiniai ženklai, nėra čia ko tokia teplione vairuotojų dėmesio atitraukti.... < j ,
— Kodėl gi atitraukti? -" užtariau nepažįstamą Achmetką,. figūruojantį byloje kaip liudininkas A. Sadykovas.— Apie vartotojus galvoja, žmonėmis rūpinasi...
— Aha, rūpinasi...— skeptiškai palingavo galvą Ukolovas ir linktelėjo į pakelę.— Tikriausiai jūs neužsisakėte skydo: „Iki prokuratūros — 500 metrų11?
— Man klientų-ir taip pakanka,— visiškai nuoširdžiai atsakiau. i'ii ■’
Už nugaros pranyko gastronominis pano — dubuo su rusvomis ir auksaspalvėmis mėsos eilėmis, papuoštomis žalėsiais ir pomidorais. Plentas darė nutrūktgalvišką viražą, ir mes sustojome aikštelėje — automobilių „karavankiemyje11, autokelių dykumos maisto produktų'oazėje.
Matyt, pakliuvome į valgytojų pamainą: kol lindome iš savo „Žigulių11, iš aikštelės pajudėjo du turistiniai autobusai, ir pro didžiulius veidrodinius jų langus buvo matyti patenkinti keleiviai, šluostantys riebaluotas nuo šašlikų lūpas. Tolėliau buvo įsikūrę sunkiąsvoriai tolimųjų reisų sunkvežimiai; jų vairuotojai, komfortiškai įsitaisę ant paminų, pasigardžiuodami valgė keptą mėsą. Čia pat prisiglaudę stovėjo keletas privačių automobilių.
— Matyt, jiems su klientūra irgi neblogai,— tariau aš, pasukdamas prie žarijų krosnelės'.
* — Ką jūs! — nusijuokė Ukolovas, vis nepamesdamas įžeistos didybės.— Dabar jiems apmirimo sezonas, kasdienybė, blogas oras. O gerą dieną, dar per šventes, jų šašlikai išskrenda kaip putpelės...
Sašlikininkas Achmetas Sadykovas triūsė prie žarijų krosnelės. Ir nepatyrusią akimi buvo matyti, kad šis žmogus savo vietoje. Senais laikais, kai1 aš dar buvau studentas, 'mane nustebino žodis „prestidižitatorius11— tai yra fokusininkas, dirbantis rankų greičiu. Achmetas čia demonstravo kulinarinį-komercinį fokusą su mėsa, tai yra stebuklą, paverčiantį iš pažiūros nešvarokos pilkai rudos avienos gumtilus, nepatraukliai aplipdytus baltais svogūnais ir žolių draiskalais, kvapniomis lygutėlėmis nuostabaus skonio šašliko kekėmis.
Achmetas, aukštas ir lankstus kaip šmaikštis kokių dvidešimt metų vaikinas nuostabiai mitriais ir tiksliai atseikėtas judesiais, lakstė prie apdorojimo stalo, gilaus bako su paruoštu šašliku, paskui prie mažyčio prekystalio, ant kurio visiškai nieko neveikdamos stovėjo svarstyklės, o po to prie karšto savo greitos gamybos cecho — žarijų krosnelės, siauros, trijų metrų ilgio metalinės dėžės, kupinos žerplėjančių žarijų.
Dėžė per visą ilgj buvo apdėliota nesuskaičiuojamomis čirškančio šašliko virbalų eilėmis iri atrodė panaši j gigantišką mėsos ksilofoną, kuriuo virtuozas Achmetas Sadykovas skleidė ne garsus, o nuostabius kvapus. Iliuzija buivo visiškai tikra: garsai sukelia ašaras, kvapai — seiles.
—- Gal suvalgykim kokią porą šašlikų,— pasiūliau leitenantui. Tačiau nekaltas mano noras kažkodėl jj dar labiau įžeidė.
— Jeigu norite,— nenoromis .atsakė jis.—Beje, įsigeidus šašlikų, nebūtinai pakartotinai važiuoti įvykio vieton. Ir mieste yra šašlikinių...
— Ehė, nesakykite... Čia šašlikas dėl ypatingo marinato ar dėl gryno oro daug kam atrodo gardesnis...
Ukolovas pagaliau čiupo už gerklės asmeninę nuoskaudą ir, kad triumfuotų objektyvumas, patvirtino:
r— Tiesą sakant, šitas sukčius čirškina labai gerus šašlikus. Pas jį ir mėsa visada šviežia, ir marinatas puikus... Nė nežinau, ką jis tenai deda. Kiekvienas gabaliukas kaip zefiras, minkštu-tėlis...