Atsistojom neilgos eilės gale, ir aš susidomėjęs ir su malonumu stebėjau, kaip Achmetas, juokaudamas su klientais, mauna ant virbalo naujus mėsos gabaliukus iš bako, sukioja spirgančius, iš butelio su skylėtu kamščiu šlaksto rusvėjančią mėsą vyno actu, ir jinai bematant įgauna spalvą, darosi sultinga. Achmetas visą laiką juokavo, kalbėjo, švaistėsi sąmojais, juokiantis jo veidas apsitraukdavo smulkių raukšlelių tinklu kaip pripučiamas guta-perčinis snukutis, ir iš arti staiga paaiškėdavo, kad Achmeto jaunystė— optinė apgaulė. Jis joks yąikinukas, jam jau gerokai per trisdešimt, o tos raukšlės — tai šlakelių piešinys antrapus kortos, nemažai ir nelengvai loŠusios per savo amžių.
Achmetas kalbėjosi su žmonėmis, stovinčiais prieš mus, davė jiems iškepusių šašlikų virbalus, paėmęs pinigus, dėjo į kartoninę saldainių „Voveraitė" dėžutę, o į mus tarsi visai nekreipė dėmesio, kol atėjo mūsų eilė stoti priešais jį, tada jis nušvito plačia šypsena, siauros akys sublizgo kaip antracitas.
— O, valdžia atėjo pasigardžiuoti Achmeto šašlikaisl Sveiki atvykę! Gero apetito! Būčiau žinojęs iš anksto, atskirą dastarcha-ną būčiau padengęs!..
Jis čiupo nuo dėžės pirmus du pakliuvusius šašlikų virbalus, dvi dideles riekes baltos duonos, padavė mums per staliuką. Matyt, visai atsitiktinai kiekvienas mums paduotas šašlikas buvo du kartus didesnis už tuos, kuriuos jau čiaumojo priešais mus stovėję žmonės...
Ukolovas niūriai pareiškė: •
— O mes taip būtume ir puolę prie tavo ^starchano!
— Viršininke, kuo gi blogas mano dastarchanas? — giedrai šypsojosi Achmetas.
— Visai geras, jeigu po to nepakliūsi į kapines! — su kareivišku paprastumu atkirto leitenantas.
— Ai ai ai, viršininke, užgauni mane! Kvailys chuliganas, girtuoklis užpuolė, žmonėms šventę sugadino, nelaimę atnešė, o tu mane gėdini už svetingumą!?
Ukolovas mostelėjo ranka, o aš pasiteiravau:
— Kiek kaštuoja šašlikas?
Tokią gausybę- raukšlelių, plonytėlaičių kaip siūlelis, baltų, visa apimančių, aš esu regėjęs tiktai ant suskilusio priekinio automobilio stiklo!
— Kas per kalbos? Argi negaliu pavaišinti mūsų draugo, leitenanto? Ir šnekėti sarmata! Valgykite į sveikatą, o bus gardu — va ir visas užmokestis man!..
Sukiodamas rankoje virbalą, varvantį riebalais ir skleidžiantį malonų kvapą, aš paklausiau:
— Jūs iš visų imate tokį užmokestį ar tik iš valdžios?
Achmetas nusikvatojo.
— O man tas pats — ar valdžia, ar paprastas praeivis, kad tik būtų geras žmogus! Aš čia ir stoviu gerų žmonių džiaugsmui...
— Esu laimingas, galėdamas susipažinti su tikru humanią-tu! — užikrinau jį.— Bet norėčiau sužinoti: kiek* jūs gaunate už -šašliką iš blogų žmonių?
— Pas mane blogi neužsuka! — akimirksniu atsakė Achmetas.— O šiaip žmonėms vienas virbalas šitos nuostabios mėsos — viso septyniasdešimt penkios kapeikos.
— Ir kiek tos nuostabios mėsos tenka pirkėjui už septyniasdešimt penkias kapeikas? — kamantinėjau Achmetą, su didžiausiu mazochisto mėgavimusi uostydamas savo šašliką.
— Šimtas gramų išeigos ir tona malonumo! — paskelbė Achmetas ir, šoktelėjęs prie dėžės, greitai apsuko keletą, virbalų, o
kitus apšlakstė iš butelio. Tikriausiai aš menkai išmanau šašliko, gamybos technologiją, bet man pasirodė, kad .mėsa dar neparaus-vėjusi ir toli gražu neiškepusi. Nusisukęs nuo manęs, Achmetas nusprendė sumažinti pokalbio tempą. v1 1
Ką gi, aš nemoku kepti šašlikų, tačiau pauzes/iužpHdyti — tai mano darbas. Čia ir aš — didmeistris! Viso pasaulio pauzių vedėjas!
Todėl priėjau prie dykinėjančių svarstyklių ir padėjau ant jų abu savo virbalus su šašliku. Strėlė neryžtingai pasvyravo ir sustingo prie dviejų šimtų šešiasdešimties gramų. Tikrai Achmetas nepašykštėjo man su Ukolovu šašliko mėsytės — juodas strėlės geluonis rodė jo dosnumą.
— Tai kiek iš mūsų? — paklausiau.
Kiek nuliūdęs Achmetas trūktelėjo pečiais, ir šis, vos pastebimas judesys turėjo pademonstruoti jo paniekos mano smulkmeniškumui dydį. oi:!v - ,
— Keturi šašlykai — trys rubliai, duona — keturios kapeikos...— pasakė jisai, aiškiai apgailestaudamas, kad žmogiškoji padermė dar nepasiruošusi šiuolaikiniam bendravimo lygiui.
— Jeigu teisingai jus supratau, šašliko atleidžiamoji kaina už kilogramą — septyni rubliai penkiasdešimt kapeikų? — pasitikslinau.
Achmetas nepatenkintas linktelėjo ir neraginamas ištraukė važtaraštj, supratęs, kad vis tiek jo pareikalausiu.
Raukšlelės nuo jo veido jau nebenyko, jis nesižarstė sąmojumi, o laukdamas tylėjo.
Aš atskaičiavau pinigus ir vėl paklausiau:
— Kiek šašlikų jūs parduodate per dieną?
— Diena dienai nelygi,— šaltai ir neapibrėžtai atsakė Achmetas.
— Na, o tiksliau? Juk jūs, Sadykovai, suprantate, kad aš patikrinsiu dokumentus buhalterijoje...
— Aš tiksliai ir atsakau: kartais keturiasdešimt kilogramų, kartais šimtą,— ir jis vėl puolė prie žarijų krosnelės.
— Vadinasi, nuo keturių šimtų iki tūkstančio šašlikų,— reikšmingai susumavo Ukolovas.— Neskaičiuojant visokių fokusų...
j aikštelę įsuko ekskursijos autobusas. Sugrįžęs prie mūsų, Achmetas liūdnai pasakė:
— Saitą šašliką galima atiduoti šunims...
— Mes kaip tik ir išalkome kaip šunysjrr-nuraminau jį.— O ko gi jūs, Sadykovai, taip pritilote, nusiminėte?
— 'O ką plepėti? Žodis — kaip žvirblis, nepagausi — nuskris...
Iš autobuso jau bėgo prie žarijų krosnelės minia alkanų ekskursantų.
— Be reikalo gąsdinote mus, Sadykovai, ir atvėsęs šašlikas gardus. Ateikite rytoj šešioliktą valandą pas mane į prokuratūrą, pabandysime kartu pagaminti šašliką iš keleto išskridusių žvirblių...
Dvyliktas skyrius
Priešais aikštelę, Skirtą vairuotojams pailsėti, pro dar nenu-kritusių lapų tankynę baltavo šiuolaikinis trijų aukštų pastatas. Vienas iš tų tipinių stiklo ir betono statinių, kurio visą fasadą ištisai dengia lodžijos, pagal jas jau iš pirmo žvilgsnio gali nustatyti, kad čia — masinio poilsio įstaiga.
Aš perėjau kelią ir ant kontrolinės būdelės šalia sunkių metalinių vartų perskaičiau iškabą: „Mežgorjės" pensionatas". Ant durų buvo prismeigtas sąsiuvinio lapelis su skelbimu: „Pensionatui reikalingi sargai". Įėjau į mūrinę sarginę, skirtą tik kontroliuoti, kaip poilsiautojai laikosi režimo, ir už turėklų ant krėsliuko išvydau raudonskruostę mergužėlę.
— Man reikia budinčios sargės Valentinos Afanasjevnos...
— Aš kaip tik ta pati,— nusišypsojo jinai, ir jos skruostuose atsirado dvi ryškios juokingos duobutės.— Tikriausiai jūs prokuratūros tardytojas, kuris vakar skambino?
— Tikrai taip,— užtikrinau.— Valia, jūs budėjote naktį iš rugsėjo dvidešimt aštuntosios į dvidešimt devintąją?
— Taaaip,— nutęsė mergina.— Aš gerai įsiminiau tą budėjimą...
Ant jos sušiauštos galvutės man labai juokingai atrodė kepurė su žaliu lanku — tradicinė apsaugos darbuotojų uniforma. Kažkaip neįprasta buvo matyti budinčios sargės pareigas einančią tokią merginą, kuri daug natūraliaū būtų atrodžiusi studentų auditorijoje arba siuvimo ceche.
— Kuo jums įsiminė tas budėjimas? — paklausiau ir atsisėdau ant laisvos kėdės.
— Na ką jus! — pliaukštelėjo jinai rankomis, ir jos auksaspalvės akutės skaisčiame veidelyje pasidarė apvalios kaip penkia-kapeikiai.— Tokių košmarų prisižiūrėjau, kad nieduok dieve...
— O jūs matėte viską iš pat pradžių?
— Beveik. Beveik iš pat pradžių. Buvo tylu, poilsiautojai visi buvo sugrįžę, o pas mus nuo dvidešimt trečios valandos gulimo laikas. Aš čia buvau užsiėmusi. Per radiją transliavo sportą,— jinai parodė kampe stovintį radijo imtuvą.— Ir staiga išgirdau kažkokius riksmus. O iš kontrolinės, iš šviesos į tamsą — nors pirštu j akį durk, nieko nematyti, ten tiktai žarijų krosnelė žėravo. Aš ir išbėgau į gatvę...