— Rėkė keli žmonės? — pasitikslinau.
— Nė, rėkė lyg ir vienas žmogus, taip man pasirodė. Vyriškas balsas. Ir kažko aimanavo, kažko prašė...
— Jūs man sakėte, kad buvote užsiėmusi. Ar galima pasidomėti kuo? — paklausiau.
— Juik aš mokausi pedagoginiame institute, neakivaizdiniu būdu...— pasakė Valia, nustebusi dėl mano nežinojimo; iš jos tono galėjai suprasti, kad visi naktiniai sargai mokosi neakivaizdiniuose institutuose.
— Svajojate tapti mokytoja? — mandagiai pasakiau, norėdamas praplėsti bendravimo ratą.
— O ne, nesvajoju... Aš, tiesą sakant, nemėgstu mokyklos...
— Tai ko tada mokotės pedagoginiame? — nusistebėjau.
— Kaip ko? Dabar būtinai reikalingas aukštasis išsilavinimas, be jo — nė žingsrtio. Žinoma, aš norėjau įstoti į prekybos ekonomikos arba kailininkystės institutą, bet negi ten pakliūsi?
— O pakliūti į pedagoginį lengviau negu į prekybos ekonomikos?
Mergina įsispitrėjo į mane nesuprasdama, beveik niekinamai:
— Jūs rimtai? Ar juokaujate? Šiemet prekybos ekonomikoje stojo dvidešimt penki į vieną vietą!
Aš nustebęs paklausiau:
— Negi visi jauni žmonės staiga nusprendė tapti prekybos ekonomistais?
— Na, žinote, mes ne vaikai,— pasakė ji oriai, ir vaikiškas jos veidas dabar iš tikrųjų atrodė kaip suaugusios.— Kas prekyboje, tas gyvena! O mokytojas? Arba inžinierius? Gavo atlyginimą, ir nuo skambučio iki skambučio — ar ceche, ar mokykloje — kauksmas, triukšmas, nervų tampymas...
— O profesijos prestižas? — paklausiau, prisiminęs pokalbį su Karmanovu.
— Koks tenai prestižas!? Prestižas tada, kai gražiai apsirengi, išeini į žmones, turi geras pažintis.
Aš susimąstęs paklausiau:
— Valia, prašyčiau paaiškinti man, gal aš ką užmiršau. Va, kai mokiausi dešimtoje klasėje, mes norėjome tapti lakūnais, inžinieriais, na... diplomatais. Ir neprisimenu, kad nors vienas būtų norėjęs tapti vyriausiuoju virėju arba pardavėju...
„Valiavatlaidžiai mostelėjo ranka:
— Na žinoma, jūs dar prisiminsite, kaip prieštvaniniais laikais buvo! Apie ką jūs kalbate? — Jinai šelmiiškai, labai moteriškai pažvelgė man į akis.— [domu, -kiek jums metų? Ir kada jūs mokėtės mokykloje? Gal tada kitoks požiūris buvo... O dabar mergina didžiuojasi, jeigu jos vaikinas barmenas arba priėmėjas autoservise. Žinote, kokie autoritetingi tie vaikinai?
— Taip, tikriausiai ikąžkas pasikeitė,liūdnai konstaitavau.— Beje, tikriausiai kam nors^reikia prekiauti, taisyti „Žigulius11 arba valgydinti...
— Na žinoma, ir prekiauti reikia, ir vailgydinti reikia,— lengvai sutiko Valia ir vėl nusijuokė: — Pirmiausia save ir savo draugus. Va tie, kurie čia mušėsi, irgi, regis, iš prekybos! Aš tai vėliau supratau...
— (Taip, iš miaifcJflimo prekybos,— patvirtinau.— Taigi mes sustojome toje vietoje, kai jūs, išgirdusi riksmą, • išėjote į gatvę. Ir ką jūs pamatėte?
— Aš išgirdau, man pasirodė, kad itenai mušasi. Pro juos pravažiavo automobilis ir sustojo...
Jinai atsistojo ir, lengvai pastūmėjusi mane, išvedė iš kontrolinės būdelės j gatvę.
— Štai, žiūrėkite, iš čia matyti tiktai aikštelė ir žarijų krosnelė, o kelią iš abiejų pusių užstoja medžiai. Man pasirodė, kad automobilis iš miesto pasuko va tenai — dešinėn... Šiaip ar taip, kai aš pribėgau arčiau kelio, pamačiau, kad tas automobilis atbuliniu bėgiu pavažiavo atgal, sustojo šalia besimušančiųjų ir iš jo išlipo aukštas vyrukas...
— Ir ką tas vyrukas darė?
— Nežinau, jis tenai prišoko prie jų... O aš — kaip man reikia pagal instrukcijas — nubėgau atgal į kontrolinę ir pradėjau skambinti milicijai. Ir kol prisiskambinau, tenai smarkiai rėkė, keikėsi, paskui užkaukė mašina ir pasigirdo labai stiprus na... toksai... kurtus smūgis, aš net būdelėje girdėjau! Ir stabdžių žviegimas...
Mudu priėjome plentą, ir jinai parodė ranka:
— Kai aš vėl čia atbėgau, jie jau nesimušė, o du tysojo ant kelio. Vienas buvo nusviestas nuo plento, o antrasis gulėjo va čia, ant kelio, jau nebegyvas;..
— Valia, labai prašaū, susikaupkite ir absoliučiai tiksliai prisiminkite: ar muštynės prasidėjo prieš automobiliui sugrįžtant prie žarijų krosnelės? Ar po? Tai labai svarbu!
m
— Aš tiksliai ir prisimenu! — tvirtai pasakė, mergina,— nes išėjau, išgirdusi riksmą, o tuo momentu, kai automobilis aitgal pavažiavo, jie jau mušėsi tenai visi... Tasai vaikinas, vairuotojas, šoko j muštynes...
— Ar matėte, kaip vairuotojas automobiliu pAfrtrenkė tuos du?
— Na kaip aš galėjau matyti, juk iš būdelės skambinau į miliciją...
— Ką gi, ačiū jums, Valečka. Jūs padėjote man. Jeigu reikės, dar paskambinsiu. Linkiu jums sėkmės...
Lūkuriuodamas Ukolovo, vaikštinėjau po įvažiavimo aikštelę priešais vartus ir apžiūrinėjau pensionato pastatą, beveik pasislėpusį už medžių. Su ilgom lodžijom jis buvo panašus į motorlaivį, prisišvartavusį prie Jaltos krantinės. Rodės, tuoj ūktelės sirena, ir pensionatas lėtai pajudės iš vietos ir nuplauks nuo šitų kainų, nuo rudens, nuo kasdienybės — į šventę... Ant jo cementinių bortų nuplauks ir keletas žmonių iš trijų numerių — iš antrojo ir trečiojo aukštų. Ne! Vis dėlto tardytojo darbo žemiškumas, liūdna jo proza turi ir privalumų: pensionatai iš miškų ir parkų nenuplaukia į jūrą. Stovi vietoje. Ir tai teikia vilčių sužinoti, kas juose gyveno, ką jie girdėjo ir ką matė.
Atėjo Ukolovas, ir iš jo veido buvo matyti, kad jis primiršo nuoskaudą.
— Leitenante,— pasakiau,— norėčiau į jus kreiptis. Malonėkite susisiekti su pensionato administracija ir absoliučiai tiksliai išsiaiškinkite, kurie iš poilsiautojų rugsėjo dvidešimt aštuntą gyveno štai šiuose trijuose numeriuose — vienas antrame aukšte ir du trečiame... Pavardės, adresai ir panašiai...
— Gerai,— stebėtinai lengvai sutiko leitenantas.— Tik kodėl būtent šiuose trijuose?
— O dėl to, kad priešais šiuos /tris kambarius tarp medžių yra properša ir iš jų balkonų galima pakankamai gerai matyti visą autobusų stovėjimo aikštelę drauge su žarijų krosnele...
Tryliktas skyrius !
Prokuratūroje priešais mano kabinetą ant kėdės sėdėjo Pla-chotinas. Pamatęs mane, pašoko, atkišo į priekį savo nosį kaip vairą, ir jo išvaizda pasidarė baikščiai savarankiška, kaip tos Kiplingo katės, kuri vaikščiojo pati sau viena.
— Va* draugas tardytojau, lūkuriuoju jūsų gal jau keturiasdešimt minučių,— pareiškė jis man, ir jo balse tarsi pajutau priekaištą.— O darbas stovi, nelaukia, motina maitintoja. Juk man, kaip pripažintam pirmūnui, iš Garbės lentos neišlendančiam, reikia pavyzdį rodyti kitiems, mažiau sąmoningiems... Kad žinotų į ką lygiuotis...
— Gerai, Plachotinai,- ateityje lygiuosiuos į jus,— nuraminau jį.— Aš ir prisiminti.,negaliu, kada mane kabino į Garbės lentą! Jūs atsinešėte medicininės'ekspertizės išvadas?
Jis padavė man užklijuotą voką, susisielojęs palingavo savo straubliu:
— Šimts perkūnų, kiek gaišaties dėl menkos įduobos...
Mes suėjome į kabinetą, ir aš nesėsdamas atplėšiau voką, ištraukiau blanką ir greitai perbėgau akimis.
— [duobtas ne automobilio sparnas ar durys, o šonas ir nugara,— tariau jam.—štai matote, ką rašo ekspertas: „... kūno sužalojimas septinto—dvylikto šonkaulio srityje padarytas sunkiu buku daiktu...“ O apie moliūgą ekspertas nieko nerašo. Taigi kokiu sunkiu daiktu jus lupo per šonkaulius? Vėzdu? Kojomis?