— Draugas tardytojau, aš gi jums sakiau!.. Prisiekiu sąžine, garbe...— šoko piestu Plachotinas.
— Palaukite, — sustabdžiau šį nuoširdumo geizerį.— Aš jus, Plachotinai, jau esu įspėjęs dėl liudininko atsakomybės už melagingus parodymus. Tolesnė mūsų pažintis mane-vis labiau įtikina, kad jūs vienas iš tų liudininkų, kurie patys verti kaltinimo. Jūs man pasakojate, ką tik norite, bet anaiptol ne tiesą...
— Draugas tardytojau, aš galiu paliudyti viską, ką pasakysite! — ir Plachotinas drykstelėjo ant krūtinės marškinius, demonstruodamas nepaprastą moralinę kančią.
— Taigi, taigil Jūs pasiruošęs man papasakoti viską — ir apie Napoleono sudegintą Maskvą, ir apie sąmokslą Lietuvos pasienio smuklėje, kad tik nereikėtų minėti muštynių su Stepanovu automobilių aikštelėje...
— šoferio garbės žodis! Nebuvau jokioje smuklėje.— Pamanęs, kad pamečiau pėdsakus ir vietoj šašlikinės pakliuvau į smuklę Lietuvos pasienyje, Plachotinas vėl pajuto jėgų antplūdį.— Ko jūs dergliojate mane, draugas tardytojau!? Kur norite, patikrinkite, aš tenai nebuvau! Ir apie gaisrą nieko nežinau...
— Smuklėje buvote ne jūs, o Griša Otrepjevas. Ir apie Maskvos gaisrą užsiminiau dėl pavyzdžio,— nuraminau jį.— Bet man reikia, kad jūs sąžiningai papasakotumėt, kas įvyko rugsėjo dvidešimt aštuntosios naktį prie pakelės šašlikinės. Ar jūs galite tai padaryti?
— Aš ir taip visiką sąžiningai papasakojau, ką mačiau. Ir prisiminiau... Vis dėlto ir jums reikėtų į mano nuotuoką atsižvelgti, •man taip per smegeninę trinktelėjo, kad...
— ... net mėlynės ant šonkaulių išdygo? — pratęsiau.
— O kas žino? — plykstelėjo Plachotinas.— Gal aš, netekęs sąmonės, nugriuvau ant asfalto kaip pakirstas medelis ir susižalojau ant kokių bukų sunkių daiktų! Juk galėjo ir šitaip įvykti? Patsai pagalvokite, draugas tardytojau, prieš kaltindamas mane! Juk gyvenime taip galėjo atsitikti? Gyvenimas sudėtingas ir net labai klastingas...
— Įdėmiai paklausykite, pakirstasis medeli, ką jums pasakysiu. Dabar jūs taip įžūliai pasakėlę rezgate tvirtai įsitikinęs, kad mano žodžiai' apie atsakomybę dėl melagingų.parodymų-rt,tuščias bauginimas. Mat vienintelis žmogus, galįs paaiškinti, kas ten įvyko tarp jūsų, sėdi kalėjime ir dėl man nesuprantamų priežasčių tyli... Ir jūs tikitės, kad teisybė taip ir pasiliks drauge su juo kalėjime, jeigu jau jis užmišė žmogų. Tačiau anksčiau ar vėliau Stepanovas prabils ir aš vis tiek sužinosiu teisybę. Štai tada aš jums nepavydžiu! Kol kas galite*eiti, aš greitai vėl jus iššauksiu.
Į tardymo izoliatorių atvažiavau antroje dienos pusėje. Saulė jau sėdo į tirštą pilkšvai melsvų debesų košę, ir purpuriniai jos atšvaitai kaitria liepsna sodriai rausvino žmonių veidus. Majorui Podrezui, su kuriuo buvau susitaręs telefonu, atidaviau nutarimą į rankas ir pasirašiau didelėje buhalterinėje knygoje, kad imu išsivežti suimtąjį.
— Tu palūkėk čionai, pasivaikščiojimo kiemelyje, jį tuojau sargyba pristatys,— tarė Podrezas.— Ir mašiną čia tiesiai paduosime...
— Gerai,— linktelėjau aš ir paklausiau: — Na, ar daugiau ne-baudėte Stepanovo?
— Ne, nebaudėme,—papurtė'gatvą Podrezas, kadugio šakele šluostydamas žvilgančius savo batus.— Bet jis sunkus žmogus, nelengva jam bus kolonijoje, nemoka sugyventi su žmonėmis...
- — Taip? — aš atsisėdau ant medinio suolo, pasidėjau šalia portfelį.— Tai gal kliautininkas? ;
— Kaip tau pasakius?... Yra tokia padermė — savo akyse rąsto nemato. Negalim su juo susitvarkyti: viską kritikuoja, su viskuo nesutinka, viskas ne pagal jį. Jau kam kam kalbėti, o jam reikėtų tylėti: sėdi pagal du ypač sunkius straipsnius, bet ne — iš visų visko reikalauja. Ir iš administracijos, ir iš kalinių...
— O reikalauja to, kas nepriklauso?
— Negi gyvenime taip ir atskirsi milimetras j milimetrą, kas priklausonir'kiišėgalima? Šiandien per pietus prižiūrėtojo kontrolieriaus akivaizdoje pareiškė buzininkui: jei dar kartą sriubą ne po lygiai pilstysi, aš tau visą katilą ant galvos užvošiu... Tasai, žinoma, skundžiasi, kaip ten samtyje patikrinsi: kam srėbalo tirščiau, o kam skysčiau... !2 *>'’ ; /и l
— Ta-a-aip,— karčiai atsidusau.— Užjaučiu vargšą buzininką. Beje, o tau nešovė galvon patikrinti, gal buzininkas iš tiesų kam nors vien tirščius semia?
— Na ką tu, Borisai, liaukis! Mes to žiūrim, žinai, kaip?..
Aš nespėjau sužinoti, kaip Podrezas žiūri buzininkų sąžinin-gumoviųes du sargybiniai atvedė Stepanovą.
— Sveiki, Stepanovai! Kol dar nėra mašinos, pavaikštinėkime čia, paplepėkime truputį...
— Pavaikštinėkime,— šyptelėjo Stepanovas.— Dabar mano pasivaikščiojimai gryname ore normuoti, , nežinau, kaip jūsų...
— Deja, mano taip pat. Tiesa, -dėl kitos priežasties, bet rezultatas toks pat,— atsakiau taikiai ir atkišau jam pakelį cigarečių.
Akimirką jis dvejojo, . paskui nugalėjo neįveikiamas noras gurkštelėti mėlyno, aromatingo, kiek svaiginančio dūmo — išsiėmė cigaretę ir nelaukdamas, kol gelsvai melsvas žiebtuvėlio liepsnelės liežuvėlis lyžtels popieriaus, cilindriuką, pradėjo godžiai papsėti. Išpūtė ilgą alyvų spalvos sruogelę ir abejingai pasakė:
— Žinoma, rezultatas toks pat. Kaip badaujančiųjų: vienas badauja, kad ėst neturi ko, kitas — dėl dietos, taukai mat širdį dusiną...
— Gal ir taip,— sutikau aš.— Tiktai pavyzdį parinkote nelabai tikslų. Pasivaikščioti man nėra kada ir dėl jūsų kaltės...
— Kodėl gi? — dėbtelėjo į mane Stepanovas.
— Todėl, kad aš, gavęs jūsų bylą, perskaičiau ir dėl jos paprastumo, įvykio aiškumo ir kaltinamojo StepanovO' visiško prisipažinimo gana neapdairiai pasižadėjau nevilkinti tardymo ir greičiau perduoti teismui, ;iĘet turiu keistą įprotį, galima sakyti, visiškai nemadingą įpratimą — visada tesėti žodį...
— Ir ką? — piktai, suklusęs, paklausė Stepanovas.— Dar ne viską prisipažinau? Tardymui dar ką nors reikia man užkarti?
— Taip,— ramiai atsakiau aš, tyliai, neprimygtinai.— Jūs, Stepanovai, ne viską prisipažinote... Toli gražu ne viską...
— O ką man reikėjo prisipažinti? — įsirėmęs rankas j šonus, įnirtingai paklausė Stepanovas.— Ko dar norėtumėte iš manęs? Jūs sakykite, aš pasirašysiu... Nors aš ir žmogžudys, bet sukalbamas! Tiktai sakykite, ko dar reikia?
— Ko reikia? — pakartojau klausimą, atsikėliau nuo suolo, perėjau per pasivaikščiojimo kiemelį, numečiau į urną nuorūką, sugrįžau — visa tai dariau neskubėdamas, leisdamas jam perdegti.— O aš pats nežinau, ko reikia.
— Tai ko jūs norite? — sušnypštė Stepanovas.
— Norėčiau, Saša, kad papasakotumėte man tiesą. Visa bėda, kad aš, pabaigęs pirmąjį apklausos ratą jūsų byloje, kaip ir anksčiau nieko nežinau. Tiktai žinau, kad jūs nesakote teisybės...
Stepanovas atsisėdo ant suolo, susimąstęs milžiniškame delne sumaigė užgesintą nuorūką ir pasidomėjo:
— [domu sužinoti, kodėl jūs taip manote? Kodėl -nusprendėte, kad aš meluoju?
— Dėl to, kad apklausiau beveik visus liudininkus. Pagal jų
parodymus ir jūsų prisipažinimą,- kurie skiriasi tiktai smulkmeno
mis, aš ir turiu parašyti kaltinamąją išvadą...
— Na ir rašykite į sveikatą!
— Negaliu,— slogiai atsidusau.— Juk suderintas ir darnus jūsų choras baigsis jums ilgais kalėjimo metais. O visi tie liudininkai, su kuriais jūs taip sutartinai giedate, visi iki vieno kažką meluoja...
— O ko jiems meluoti? — sugniužęs paklausė Stepanovas.
— Nežinau. Juk aš iš karto jums pasakiau: nežinau, bet esu tikras, kad jie meluoja. Tuo esu įsitikinęs ir jau kai ką įrodžiau. Tačiau aš nežinau, ką slepia jų melagystė. O jūs nenorite man padėti...