Versk šiaip ar taip, o išeina, kad klaidžioju tarp trijų pušų. O čia dar tas ryto lankytojas, kad jis kur prasmegtų. Ko jis atsidangino? Ko jis ieškojo Pajūrio gatvėje?
Mintys, viena už kitą niūresnės, varstė sudirgintą mano vaizduotę. O jeigu Kuznecovo mirtis susijusi su stambios, tvirtai susimazgiusios gaujos veikla? O jeigu ta gauja, sėkmės paakinta, ruošia kitą įžūlią akciją? Ką jie yra sumanę? Užpulti inkasatorių mašiną? Apiplėšti taupomąją kasą? Nusiaubti banką? Jokia, net visų fantastiškiausia prielaida man neatrodė nereali.
Širdis jaudinosi, nerimo, tarytum patys blogiausi nuogąstavimai jau būtų pasitvirtinę ir visa kaltė gulusi man ant, sąžinės, kadangi nesugebėjau laiku sulaikyti nusikaltėlių. Supratau, kad ne filosofuoti laikas, o veikti, kažko skubiai imtis. Be to? Ko?
Nemaloniausia buvo ne įkalčių stoka, o apnikęs mane bejėgiškumo jausmas. Buvau prie vadinamosios nevilties ribos, nors lig šiol tokią būseną laikiau nesąmone... Išeitis, žinoma, buvo. Reikėjo skambinti Simakovui: taip, girdi, ir taip, susirgau, prašau atleisti nuo užduoties, ir jis būtų atleidęs, radęs ką lengvesnio ir paprastesnio, bet argi tai išeitis? Dezertyras, kitaip manęs nepavadintum.
Pasičlupinėjau kaktą. Ji buvo karšta ir lipni nuo prakaito. Regis, vėl pakilo temperatūra. Gatvės erzelis susiliejo su vidiniu garsų fonu, ausyse nenutildamas skambėjo pažįstamas kreš-čendo, kurį grojo tie patys, vakarykščiai orkestrantai.
Kiek apsvaigęs, sustojau prie laiptų į požeminę perėją. Žvilgsnis netyčia užgriebė parduotuvės vitriną, ir aš nustėręs įsistebeilijau į dėmėtą stiklą.
Ten, kur nuo juodų apmušalų vitrinos stiklas atrodė lyg veidrodis, visu ūgiu stiebėsi monumentali Gerasiaus figūra!
Tiesą sakant, nieko netikėto čia nebuvo, net dešimtkart per dieną susitikus nederėjo stebėtis, bet kada atsigręžęs pasitikrinti, ar neapsirikau, nepamačiau nei Gerasiaus, nei jo žokėjaus kepu-rikės, man, prisipažinsiu, kūnas pagaugais nuėjo. Kažkokia mistika! Juk jis ką tik stovėjo čia pat, gretai
Vėl žvilgtelėjau į vitriną. Gerasius lyg niekur nieko stovėjo ten pat, tik spėjęs pakeisti pozą: dabar jis buvo nugara atsirėmęs į plataną, o rankas susikišęs į nušiurusių šortų kišenes.
Esu kalbėjęs apie savo santykius su muzika. Taigi, pamačius Gerasių, manyje, stelbdamas kitus garsus, staiga suskambo puikus mušamųjų solo. Nenustygstantis latvis Olachas Lacis su ūpu daužė stamantrią būgnų odą, tarškino šepetėliais varines lėkštes, pašėlusiai spartindamas širdies ritmą, o aš stovėjau it įbestas ir bijojau atitraukti žvilgsnį nuo drėblios vakarykščio kompaniono ir pašnekovo figūros.
Gerasius slapstėsi. Dabar tuo nė trupučio neabejojau. Apkūnus nerangus flegmatikas, jis panūdo mane sekti ir darė tai su jam būdingu negrabumu, nepagalvojęs, kad mudu žiūrime į vitriną vienodai stačiu kampu, todėl iš savo vietos puikiai matau dievišką jo atvaizdą.
Prielaida iš pradžių mane pralinksmino. Paskui nudžiugino. Kur nesidžiaugsi: jeigu seka, vadinasi, smarkiai parūpo mano asmuo. Tačiau kitą akimirką pats save sūdraudžiau: „Nesmarkauk! Galbūt jis slapstosi ne nuo tavęs, o, sakysim, nuo draugovininkų ar milicijos. Taip audringai, su nuotykiais gyvenant — nieko stebėtino".
Būtinai reikėjo patikrinti.
Neilgai svarstęs, nusileidau į požeminę perėją ir šaltu, aidžių koridoriumi perėjau į kitą bulvaro pusę. Netrukus apačioj pasirodė išvaizdi geltona kepurikė su panašiu j snapą priekakčiu.
Bet kas iš to? Galėjo sutapti mūsų maršrutai.
Palūkėjau, kol' Gerasius priartės, ir šmurkštelėjau pro svetingai atvertas pasažo duris. Nardydamas' tarp pirkėjų, per prekybos salę.smukau į gretimą gaitvę ir pasislėpiau už betono kolonos.
Pro skaidrias pasažo sienas gerai matėsi plokštelių sekcija. Ir durys, pro kurias buvau įėjęs parduotuvėn.
Gerasius nedelsė. Stumdydamas, žmones galingu savo stotu, lyg pakrauta barža lėtai plaukė salės centro link. Sustojęs pasistiepė ir per galvas ilgu žvilgsniu apžvelgė patalpas. Po to jo judesiai pasidarė neįtikėtinai lengvi, netgi, pasakyčiau, grakštūs. Šiaip ar taip, bėgdamas jis neužkliudė nė vieno pirkėjo, nenuvertė prekystalio, kuo, turint galvoj jo svorį, negalima buvo nesižavėti. Įsitikinęs, kad pirmame aukšte manęs nėra, Gerasius pasileido kone sprinterio greičiu. Puolė prie laiptų, vedančių į antrojo aukšto galeriją, dingo tarp žmonių, po minutės atsirado apačioje ir, nerimastingai žvalgydamasis, nulapsėjo durų link.
Sis skubrus reidas galutinai mane įtikino: Gerasius medžiojo mane, daugiau sekti nebuvo ko.
Nežinau, kas labiau mane nudžiugino: Olacho improvizacija, gūžynės ar sunkiai iš mirties taško pajudėję įvykiai. Veikiausiai vis dėlto pastarieji — nuovargį, niūrią nuotaiką lyg ranka atėmė.
Sumečiau, kaip elgtis toliau, ir, akiminką pasvyravęs, nusprendžiau trauktis į žaidimą, nors man ir tektų nepavydėtinas sekamojo vaidmuo.
Manau, kad mano sekėjas buvo irgi tik eilinis vykdytojas. Svarbiausias čia buvo kažkas trečias, kurio valia, matyt, ir prade? tas visas spektaklis. Jis skirstė vaidmenis ir dabar iš pašalies stebėjo, kaip vaidinsiu savąjį. Ką gi, pasistengsiu jo neapvilti. ..Dingęs1* nieko nebūčiau laimėjęs, užtat, dėdamasis, nepastebįs seklio, galėjau, laimei nusišypsojus, įspėti slaptus priešininko kėslus. Todėl reikėjo kuo greičiau grįžti į sceną, kur manęs laukė nekantraujantis partneris.
Palikęs slėptuvę, pasukau atgal, norėdamas įsitikinti sena, bet nepaneigiama tiesa — kas ieško, tas visados randa.
Laiškas išėjo ilgas.
Nakties pokalbio su mama paveiktas, negailėjau smulkmenų. Rašiau apie jūrą, saulę ir palmes, rojaus sąlygas, kuriomis dabar gyvenu.
Posaldį vaizdą tikrumo dėlei teko pasūdyti vienu kitu sunkios milicijos kasdienybės mažmožiu. Puslapį paaukojau žinioms apie pietų krašto virtuvę, mitybą ir geležinę sveikatą, laboms dienoms daugams ir kaimynams. Mama turėjo likti patenkinta. Mažiausiai mane domino Gerasius, kurio stotas kiaurą pusvalandį dūlavo prie pašto durų. Tegu plūkiasi, nei mano siųstas, nei man sielotis.
Užklijavau voką, užrašiau adresą ir iš lėto patraukiau pašto dėžutės link. Prie durų užtikau didžiulį stendą su sveikinimo atvirukų pavyzdžiais, bet gailestis sulaikė mane nuo ilgos tos gausios ekspozicijos apžiūros.
Toliau viskas vyko pagal tradicinę schamą: aš „slapsčiausi**, o Gerasius atkakliai manęs ieškojo.
Jis suko ir stabčiojo ten, kur sukau ir stabčiojau aš, vienu metu lėtino ir spartino žingsnį. Pakeliui į „Stereo** kino teatrą jis lipo man ant kulnų. Prie kirpyklos, kur užėjau nusiskusti, kantriai lūkuriavo kiauras dvidešimt minučių. Lygiai kaip ir prie kiosko, kur gardžiuodamasis ragavau iš eilės visus ten pilstomus vandenis ir sultis.
Bet manęs laukė staigmena.
Už kokio kvartalo nuo Pajūrio gatvės mano palydovas staiga dingo. Pajutau tai iš karto — labai jau ryški jo esatis buvo pastarąsias dvi valandas — ir čia pat ėmiau ieškoti mažiau ar daugiau sekti tinkamos slėptuvės. Veltui. Jo nebuvo nei už reklamų stulpo, nei už kelkrašty įstrigusio furgono, nei už ledų pardavė-jo# būdelės. •
Gremėzdas, žardis Gerasius lyg skradžiai žemės prasmego.
Priblokštas nežinojau, ko imtis. Tai neatrodė esąs atsitiktinumas. Kitaip kokio velnio jis būtų tąsęsis paskui mane per visą miestą, kuriam galui gaišęs tiek laiko? Gal kartais netyčia išsi-daviau: jis pastebėjo ir dėjo j kojas?
Norėdamas įsitikinti, padalinau mūsų kelią į atskiras atkarpas ir mintimis dar kartą kiekviena jų perėjau. Ne, prikibti lyg ir nėra prie ko. Priežastis, vadinasi, kita.
Pamačiau jį prie požeminės angos. Teisingai. Bet juk jis galėjo sekti mane nuo pat namų, nuo tos minutės, kai išėjau skambinti Tofikui? Galėjo, žinoma. Tikriausiai taip ir buvo. O kada dingo? O dingo jis tą akimirką, kai pasukau atgal. Nei anksčiau, nei vėliau. Irgi aišku. Bet tada...