— O aš ir neprivalau jums padėti,— piktai krestelėjo, galvą Stepanovas.— Pasakiau, kaip buvo iš tikrųjų, neturiu kuo jums padėti...
— Aha! Seniai girdžiu šitą giesmelę,— linktelėjau.— Jūs lo-šiate kortomis, Stepanovai? Pavyzdžiui, pakištinį durnių...
— Nelošiu... O kas?
— O tas, kad jūs man panašus į lošėją, kuriam sukiša kortas. Sėdinčiam iš dešinės kortų įkišti negalima, ir tam iš kairės — negalima, o šie iš visų pusių užverčia smulkme. Jūs pagalvokite, juk išties būtent apie jus yra pasakę velioniai satyrikai: „Skęstančiųjų gelbėjimas — jų pačių reikalas".
Stepanovas nesuspėjo atsakyti, nes atėjo Podrezas ir pranešė, kad mašina atvažiavo. Du milicininkai uždėjo Stepanovui antrankius — tokia ypač pavojingų nusikaltėlių pervežimo tvarka,— paėmė jį iš kalėjimo sargybinių, ir mes sėdome j „rafiką“. Kviestiniai jau laukė mūsų mašinoje.
— Mes j prokuratūrą? — Stepanovas nebeištvėrė nežinomybės.
— Ne, mes, važiuojame įvykio vieton, aš noriu, kad jūs pats inan apsakytumėte ir parodytumėte, kaip visikas buvo...
— Taigi aš vis tiek nieko naujo nepapasakosiu,— skausmingai šyptelėjo Stepanovas,
— Ką gali žinoti,— gūžtelėjau pečiais.— Gal ir nepapasakosite, o gal staiga įvykio vietoje užpuls jaudinantys prisiminimai, jūs man ir išklosite, įkas ir kaip.
— Vargu,— užtikrino mane Stepanovas ir prigludo prie lango. Atsivėrė sunkūs metalu kaustyti pušinių sijų kalėjimo vartai, ir už mašinos lango pradėjo plaukti miestas, kadaise toks įprastas, net, įkyrėjęs, o dabar toks gražus ir tolimas, toks pažįstamas, kad atmintyje gyva kiekviena nuošali gatvelė, ir beveik visiškai užmirštas už aukštų tamsiai raudonų plytų sienų.
— Norite rūkyti? — luktelėjęs pasiūliau. Milicininkai pasker-sakiavo į mane, bet nieko nepasakė, o Stepanovas paskubomis tarė:
— Taip, taip, labai ačiū... Su malonumu...
Bet tik iš pradžių jis užsitraukė su pasigardžiavimu, o paskui tartum užmiršo cigaretę, visą laiką kažką įtemptai galvojo. O aš jam netrukdžiau.
Kai pasirodė pirmas reklaminis skydas, pastatytas linksmojo šašlikininko Achmeto, paklausiau Stepanovo:
— Pernai jums už važiavimą „į šalį" pareikštas griežtas papeikimas ir neilgai trukus panaikintas. Kas ten įvyko pas jus?
— Važiavimas „į šalį",— šyptelėjo Stepanovas.— Juims šitai Mandrykinas sakė? Tuščias žmogus, kinkadrebys ir melagis... Gerai dar, kad nepiktas...
— Už ką tasai nepiktas kinkadrebys jums pareiškė ir panaikino papeikimą?
— Taigi aš ir sakau, dėl to, kad kinkadrebys! Kai nuplumpi-nau tada į rajkomą, jis iš karto sumetė, kad ir jam pačiam dėl to gali numauti kelnes... Juk autobazė davė ataskaitą, kad visas metalo laužas atiduotas...
— Koks metalo laužas? — nusistebėjau.
— Nagi mūsų bazė šefuoja mokyklą, kurioje mano broliukas mokosi. Berniokai šeštadienio talkoje surinko keletą tonų metalo laužo. Juk jie viskuo tiki! Pasakė jiems: svarbus visos liaudies reikalas, asmeninis jūsų indėlis, metalo laužas — vertinga žaliava, metalas — pramonės duona, ir taip, ir anaip. Na, berniokai, žinoma, laimingi — rajone daugiau už visus geležies . privi'lko. O mūsų bazė privalėjo išvežti visą tą laužą iš mokyklos. Praeina mėnuo, kitas, trečias, o mūsiškiai' niekas nė piršto nejudina. Mano broliukas iš manęs juokiasi: sako, eik, pasižiūrėk į savo pramonės duoną, visas mokyklos kiemas užverstas surūdijusiu šlamštu. Nuėjau pas Mandrykiną, sakau, gėda žiūrėti vaikinams j akis, apgausim juos su tom atliekom, paskui dar kartą pameluosime — jie niekuo rimtai daugiau nebetikės. O jis šaukia, net seilės tykšta: jeigu tu toksai auklėtojas, eik ir ištempk ant kupros tą jų laužą, o aš neturiu pinigų primokėti už kvailystesl
— O kodėl Mandrykinas turi primokėti už metalo laužą? — paklausiau.
— Čia juk kaip — Antrinių žaliavų supirktuvė už sunkvežimį laužo moka dvidešimt keturis rublius, tuščid sunkvežimio varymas arba stovėjimas per dieną kaštuoja trisdešimt septynis. Toks pyktis mane suėmė! Daviau komandą broliui su vaikinais ateiti sekmadienį, sėdau į savo „gazoną" ir savavališkai išvąžiavau iš bazės. Dviem reisais ir pergabenome visą tą laužą. O grįžau į bazę, Mandrykinas aktą rašo, rėkia, išvysiu su vilko bilietu...
— Griežtuoju apsiribojo?
— Jlipdė papeikimuką,— linksmai, be pykčio nusijuokė Stepanovas.— Ir šitą teko panaikinti — išsigando...
„Rafikas" sustojo poilsio aikštelėje, netoli nuo žarijų krosnies. Aš gerai mačiau, kaip Achmetas numetė savo šašlikus ir apmirė žiūrėdamas, kaip mes iškilmingai lipame iš mašinos. Iš pradžių ant asfalto nušoko kviestiniai, paskui aš, po manęs milicininkas, nušoko Stepanovas, po .to neskubėdamas išlipo antras milicininkas ir rakteliu atrakino antrankius ant areštuotojo riešų. Stepanovas trynė nutirpusias plaštakas, dairėsi į visas puses, pakėlęs žvilgsnį, pasižiūrėjo į nustėrusį Achmetą, niekinamai prisimerkė, nusispjovė ir nusisuko.
— Prašyčiau, Stepanovai, iš naujo papasakoti, kaip vyko visa ta istorija. Tiktai iš pat pradžių. Ir pasakodamas rodykite, kur stovėjo žmonės, automobilis ir visi kiti įvykio dalyviai...
— Na, kaip... aš važiavau plentu pro šalį...
— Parodykite, iš katros pusės jūs važiavote!
— Štai iš šitos, iš miesto. Žiūriu, prie žarijų krosnelės stovi žmonės... Aš sumažinau greitį, nusipaudžiau stabdžius ir nuvairavau prie jų arčiau, sustojau, išlipau ir paprašiau užsirūkyti. Na, žodis po žodžio, prasidėjo skandalas, paskui muštynės, na ir visa kita...
433
28. N. Oganesovas
— Patikslinkite, kas „visa kita"? — atsistojau priešais Stepanovą ir pažvelgiau jam į akis. Sį kartą jos neblizgėjo įprastu įniršiu.
Visa kita? Muštynės įvyko va čia, kur mes dabar stovim. Aš ištrūkau; vis dėlto jų buvo keletas, nubėgau prie automobilio, šokau prie Vairo, norėjau nuvažiuoti, o tiedu — Drozdenka ir Jegiazarovas—puolė po kapotu, aš juos ir užkliudžiau... Stengiausi nusukti, tik negalėjau, tai į griovį — va tenai — ir nuvažiavau...
— Viskas?
— Viskas.
— Netiesa,— nukirtau.
O Stepanovas be ankstesnio užsispyrimo vangiai paklausė;
— Kodėl netiesa?
— Nežinau, kodėl sakote netiesą,— tariau apmaudžiai.— Kai jūs tflan pasakojote apie metalo laužą, apie papeikimą, apie Mandrykiną — visa tai buvo tiesa. O dabar — melas...
— Tai kurgi čia melas? — šūktelėjo Stepanovas, tačiau jo balse jau nebuvo pasitikėjimo.
— Visur! Eime, Stepanovai, aš jums parodysiu, kaip buvo iš tikrųjų. Bent jau kaip viskas prasidėjo,— paėmiau jį už parankės ir nusivedžiau krosnelės link.
Pagal mano sumanytą scenarijų veiksme turėjo dalyvauti dar vienas nebylus jiudininkas — Achmetas. Tikriausiai jis neišdrįs įsiterpti į mano pasakojimą.
Mes priėjome visai prie pat jo, tada aš pasakiau:
— Jūs važiavote pro čia apie vienuoliktą valandą, važiavote gana greitai, ir tikriausiai neketinote sustoti prie šios krosnelės. Tačiau žibintų šviesoje pamatėte ne šiaip vaikinų grupę, o gerai įžiūrėjote, kad jie spardo gulintį ant žemės žmogų...— Čia aš parodžiau Achmetą, tarsi sustingusį tarp gausybės savo raukšlelių. Sašlikininkas ryžtingai žengė mūsų pusėn, jau prasižiojo protestuoti, tačiau aš griežtai ir įsakmiai pagrasinau jam pirštu — nedrįsk trukdyti!
Stepanovas, viską sverdamas, žiūrėjo į mane.
— Aš manau, kad jūs net pažinote, jog mušamasis yra Pla-chotinas, tačiau, kol jūs tai suvokėte, kol dideliu greičiu važiuodamas sustabdėte, va nuo šios vietos, kur jie lupo Plachotiną, jūs nuvažiavote bent šimtą aštuoniolika metrų ir tiktai tada sugrįžote...