Stepanovas piktai pasidomėjo:
— O 'kaip jūs atmatavote tuos šimtą aštuoniolika metrų?
— Rulete,—nuraminau jį.— Ar matote tuos, mgdžitts šalikelėje? Jie yra už šimto aštuoniolikos metrų nuo šios vietos. Pensionato sargė absoliučiai tiksliai atsimena, kad jūsų „Pobeda** muštynių vietoje pasirodė ne iš karto, o iš dešinės pusės* kaip tik iš anapus medžių įvažiavo jūsų automobilis, be ytoji-jis jau grįžo į čia, nes važiavo atbulas! Jūs supratote mane?
Ir, neleisdamas Stepanovui atsakyti prie Achmeto, aš vėl paėmiau jį už parankės ir nuvedžiau į šalį nuo krosnelės, palikęs šašlikininkui nelinksmą informaciją, kad vieningas jų choras, sutartinai traukiantis vieną versiją apie įvykį, pradėjo detonuoti ir „gaudyti gaidukus1*.
Stepanovas tylėjo, jo skruostuose vangiai judėjo gumburai. Priėjome prie „rafiko**, ir aš jam pasakiau:
— Galvokit, Saša, galvokit... Aš jau supratau, kad jūs surištas su savo liudininkais kažkokia didžiai rtdpr&tinga, n#ltfgi,ška grandine, labai stipria. Byla ne tokia jau paprasta, kaip iš pradžių atrodė. *Man jau beveik aiški istorijos pradžia. Tačiau kas čia įvyko prieš tai, kai jūs užmušėte vieną iš jų, o kitą sužalojote, aš galiu sužinoti tiktai iš jūsų...
Stepanovas patrypinėjo, paskui užsispyręs bakstelėjo galva orą, grikštelėjo dantimis ir atkišo riešus jo laukiančiam/!milici-ninkui. Mano pusėn tarstelėjo:
— Neturiu ką pasakoti...
Kaip visada vakarieniavome virtuvėje. Uošvė, Maratikas ir aš. Valentina Stepanovna nesėkmingai bandė įtraukti mane į pokalbį, aš mąsčiau apie savo reikalus ir tingiai knebinėjau makaronus, o Maratikas energingai žiaumojo, nė nežiūrėdamas į lėkštę, nes visas dėmesys buvo sutelktas į televizijos laidą „Akivaizdu, nors neįtikėtina**. Ten kažkas pasakojama apie stichijos galybę.
Maratas atsisuko nuo mirgančio'ekrano ir pasakė man:
— Kaip manai, tėte, ar pasaulinis tyą,nas buvo?
— Nežinau, tikriausiai buvo...
— O aš manau, kad tikrai buvo. Tačiau tai ne religijos mitas, o gamtos kataklizmas: ledai žemėje ištirpo, ir prasidėjo tvanas. Taigi visos tos šnekos apie žmonių nubdėmes visai nieko nevertos. Tu irgi taip manai?
— Ai»faple! tai nė negalvoju,—nusijuokiau.—Man kiekvieną dieną tvanas. Nors visos maino bylos kaip tiktai dėl žmonių nuodėmių ir; smulkių nusidėjimų...
~ Srtžūlmaėote,— pasakė Valentina Stepanovna.—Tai, ką jūs tiktai dabar nutuokiate, seni žmonės jau ir užmiršti pradėjo...
Abu susidomėję pasisukome į ją:
— Išgirdo Neteisybė,, kad Dievas už nusidėjimus užleis tvaną ant žmonių giminės, tr nusprendė vogčiomis įsigauti į laivą, kurį statėsi dievotas žmogus. 6 jis ir'sako jai: „Tegul ir nešvarus padaras bus, bet tiktai kad pora. Rask sau skirtąjį...“
Senelė Valentina šiuos įvykius dėstė taip, tarsi pati būtų juose dalyvavusi.
— ...Niekas nenorėjo vesti Neteisybės, tada jinai susiieškojo Blogį ir pasiūlė susijungti. ,;0 kam tu man?44—nusijuokė Blo-gts. ,KDi-mudu sttdąipysim) sutartį,— įrodinėjo Neteisybė,— viskas, ką aš gausiu, priklausys tau ir mūsų vaikams41. Taip ir susitarė. Nuo to laiko viskas, kas Neteisybės įgyta, priklauso 'Blogiui ir jų vaikams — Prakeiksmui ir Pražūčiai...
Susikrimtusi nuo savo liūdno pasakojimo, uošvė sunkiai atsiduso, tačiau Maratas nusijuokė, apsikabino ją per pečius.
— Senele Valentina, žinai, kaip šitai vadinasi? Senelės pasakos!... • ’
Valentina Stepanovna nepiktai jį atstūmė, o aš pasakiau:
— Be reikalo juokiesi, sūneli! Senelė papasakojo tau teisybę. Tai moksliškai įrodytas faktas...
Penkioliktas skyrius
... — Taip, čia aš, Vadikas Stepanovas,— atsakė jis kiek išsigandęs, nors būtų galėjęs ir neprisistatyti — taip buvo panašus į vyresnįjį brolį. Tiktai gerokai jaunesnis ir liaunesnis — visais atžvilgiais!
Aš specialiai nekviečiau jo įiprokuratūrą, o nuvažiavau į universitetą ir susitikau po paskaitų mechanikos-matematikos fakultete. Susėdome skverelyje ant suolo, ir Vadikas, kalbėdamasis su manim, skersomis stebėjo, kaip jo draugai žaidžia gigantišką žaidimą —„dramblį44.
— Vadikai, iš tiesus tave priėmė į universitetą be konkurso?
— Kvailystė! — nusišypsojo jisai.— Paprasčiausiai tasai konkursas buvo labai lengvas. Man. Juk aš šiais metais laimėjau respublikinėje matematikų olimpiadoje...
— Dekanate man buvo pasakyta, kad tu jau turi publikuotą mokslinį darbą...
— Taip, leidinyje „Vestni'k“,— linktelėjo Vadikas ir paraudo ar iš pasitenkinimo, ar suglumęs.— Aš pradėjau :<ktoėtis nestandartinės analizės metodų taikymu solitonų teorijoje.
— Oi, oi! — pasakiau išsigandęs.— Aš ir tokių žodžių negirdėjau! > > /)'■■ į) R'
Vadikas žiūrėjo į studentus/ šokyojĮ«DČius per „dramblį41. Išsiblaškęs ir kiek atlaidžiai, kaip -ir visada, kai specialistai kalbasi su nenusimanančiais žmonėmis, jis paaiškino:
— Tik skamba taip nesuprantamai. Visa esmė ta, kad nestandartine analize nagrinėjami be galo maži dydžiai ne kaip kintamieji, o kaip konstantos. Suprantate?
— Ne, Vadikai, nesuprantu. Takiau, kaip ..teisininkas, aš taip pat linkęs tirti net be galo mažus dydžius kaįpboekintančius. Ar tu supranti?
— Ne-e-labai,r—sutrikęs atsakė Vadikas ir vėl paraudo. Jo oda buvo labai plona, perregima, ir jis lengvai rausdavo.
— Tu jau turi septyniolika? — paklausiau.
— Po pusės metų sukaks, brolis mane anksčiau užrašė į mokyklą...
Aš pagalvojau, kad, tiesą sakant, jis nedaug ką vyresnis už mano Maratiką, ir toji mintis staiga man pažadino tėviškos atsakomybės jausmą.
— Vadikai, tu jau suaugęs ir inteligentiškas jaunuolis...
Jis papurtė galvą ir su liūdna pašaipa pasakė:
— Profesorius Gabričevskis sako, kad žmogus tampa inteligentu po trijų universitetų: pirmasis turi būti tavo paties, o ant
rasis ir trečiasis — tėvo ir senelio...
— Tu gailiesi, kad tavo tėvas ir senelis nebaigė universitetų?—nuoširdžiai susidomėjęs paklausiau.
— Žinoma, gailiuosil — jis nustebęs pažiūrėjo į mane.—Mano tėvai mažaraščiai, septynmetės nebaigę, taip ir gyvena — be savo vištų, namelio, sodo, konsenviayirųo mašinėlės, daugiau nieku nesidomi. Visa, ką žinau apie gyvenimą, išgirdau iš brolio, iš Sašos. Nors ir jis pats baigęs tik dešinjtmetę ir autobataliono seržantų mokyklą... O dabar iš viso jo gyvfertimas virto periodine trupmena, kurios vardiklis neturi pabaigos...
— Todėl ir atėjau pas tave,—rimtai papakiau.—Man atrodo, kad trupmena, kurioje jis po brūkšniu, pasidarė labai sudėtinga. Ją reikia padaryti paprastesnę, suprastinti. Aš noriu, kad tu pagalvotum, prisimintum ir padėtum man. Žinoma, ir broliui.
— Bet kuo gi galėčiau padėti? Aš mielai dėl jo ką padaryčiau. Juk beveik nieko nemačiau,— jis vėl paraudo, iš susijaudinimo jo lūpos ėmė vos pastebimai virpėti.— Tai užplūdo kaip koks košmaras... Mudu važiavome namo, buvo vėlu, aš užsnūdau... Prabudau — automobilis stovi, tamsu, riksmai, kažkokie žmonės šmėkščioja, muštynės... Pamačiau, kaip Saša bėga prie automobilio... Atidarė duris... šoko prie vairo, motoras ūžia... Saška tuojau pat metėsi iš vietos, jis tikriausiai nė nemanė ko nors užmušti, norėjo išsprukti iš tų muštynių... ir čia dviese puolė tiesiai po kapotu... Ir baisiausias smūgis!..
Vadikas stipriai užsimerkė, aš mačiau, kaip jam vėl pasidarė nepakeliamai baisu, akys pritvinko ašarų, jis sunkiai nurijo gumulą.