— Kas įvyko po to?
— Menkai teatsimenu... Mano ausyse skambėjo tasai baisus smūgis, girdėjau, kaip sutraškėjo kaulai!.. Jūs supraskite, Saša nenorėjo jų partrenkti! Nenorėjo! Jis negalėjo to norėti! Patikėkite, to jam visiškai nereikėjo, jis tik norėjo nuvažiuoti! Juk pagal bet kokią logiką — žmogiškąją, teisinę, matematinę — būtinai reikėjo nuvažiuoti, ir to visiškai pakako! Mes neturime nieko bendra su tais nusikaltėliais...
— Aš jūsų klausiu: kas įvyko po to užvažiavimo?
— Saša mėgino pasukti automobilį ir pateko į griovį, motoras užgeso... Bet'visi kažkur išsilakstė... Aš išlipau iš automobilio ir... susivėmiau... Paskui atvažiavo milicija... „Greitoji pagalba"... Ilgai aiškinosi... Saša pasakė man:'„Nebijok, broliuk, viskas susitvarkys..." Jį pasodino į milicijos mašiną ir nuvežė... O į mūsų automobilį įsėdo autoinspektorius, ir mes nuvažiavome į skyrių...
— O kodėl milicijoje nepaėmė iš tavęs pasiaiškinimo?
— Nežinau. Tikriausiai ne aš jiems rūpėjau... Ten buvo tokia maišalynė... Visą naktį taip ir prasėdėjau automobilyję, kol paryčiais atvažiavo tėvas...
— O tu nežinai, ar tavo brolis buvo anksčiau su tais žmonėmis pažįstamas? — viltingai paklausiau.
Vaikinukas papurtė galvą:
— Negaliu to pasakyti... Tenai buvo vienas jo pažįstamas vairuotojas, aš tai supratau iš pasikalbėjimo... O apie kitus... fleži-nau...
— Na .gerai. Štai tau mano telefonas, jeigu dar ką nors prisiminsi, paskambink...
Jis jau norėjo eiti, bet aš įkandin paklausiau:
— Vadikai, o ar galima nestandartinės analizės metodus taikyti moralinėms arba juridinėms problemoms?
Jis atsisuko į mane, šnairai dėbtelėjo.
— Nežinau. Tiksliuosiuose moksluose nėra mr/ralinių problemų. Yra noras stebėti ir analizuoti faktus...
Rytą į mano kabinetą užsuko Satochinas. Mano prokuroras nedažnai lepina mane savo vizitais, ir jo atėjimas visada susijęs su kokiu nors svarbiu reikalu. Dėl nereikšmingų kasdieninių dalykų jis kviečiasi mane pas save.
Suraukęs nosį, Satochinas ranka išsklaidė dūmus ir nepatenkintas pasakė: n,.'
— Kaip tu ir laikaisi tokioje atmosferoje?
— Bjaurėdamasis...
— Matyt iš visko! — smerkdamas palingavo galvą Satochinas.— Klausyk, ką pasakysiu: sendami žmonės įgyja daugybę blogų įpročių ir atvirkščiai — užmiršta geruosius. Tu šito nepastebėjai? .
— Kaip aš galiu to nepastebėti? — taikiai sutikau.— Visas mano gyvenimas — nuolatinė šios, be abejonės, teisingos tezės iliustracija. Tiesa, aš raminuosi nepatikrinta idėja, kad šie nuostoliai, artėjant senatvei, kompensuojami su metais ateinančia išmintimi...
— Aha! Kaipgi! — nusikvatojo prokuroras.— Tu šitai pasakok kam nors kitam. Aš žinau, kad metams bėgant mūsų kvailumas paprasčiausiai didėja su sklerozės kalkėjimu... Dabar, kol mes jauni, turime būti geros formos!..
Tai buvo tiktai duoklė mandagumui — iš mūsų abiejų Satochinas jaunu laikė, žinoma, tiktai save. Jis apskritai amžių vertina diferencijuotai. Mane jis laiko sukriošusiu senuku su vienintele perspektyva — pensija. Bet.'jeigu rytoj įvyktų stebuklas ir mane nei iš šio, nei iš to paskirtų srities prokuroru, Satochinas savo amžiaus kategorijų lentelėje iš karto perkeltų mane į jaunų atletų grupę. Kažką pagalvojęs, jis nusijuokė ir linksmai tarė:
— Ir apskritai žmogaus išmintingumo.klausimas gana neaiškus. Šiandien išmintingas, rytoj — paistalius. O ar galima tikrai pasakyti, kas tai yra išmintingumas? Tu žinai? Tiksliai?
*— Tiksliai nežįnau. Tačiau manau, kad nutuokiu...
— Būk malonus, pasakyk ir man.
— Man atrodo, ikad išmintingumas yra sugebėjimas pažinti gėrio ir blogio ribą.
— Liaukis! Kas ir kada gali tą ribą apskaičiuoti!—numojo j mane ranka Satochinas.— Išmintingas tas, kuris žino tai, ką reiki*- žinoti, o ne daug ką. Filosofuoji sau iš tinginio, kai gimnastikos neturi noro daryti...
Jis iš tiesų tryško jauna jėga. Apsidairęs, ar mes iš tikrųjų vieni, pasakė: .
— Štai kaip reikia!..
Atsirėmęs delnais į du rašomuosius stalus, įsitempė, kojos lengvai atsiplėšė nuo parketo ir ėmė kilti, o jis pats tiesėsi lyg guminis, kol pagaliau sustingo ant rankų galva žemyn. Ištiesė kojas ir, nors jo veidas nuo įtampos smarkiai paraudo, mirktelėjo man ir lengvai, minkštai! nušfttyo ant grindų. Ir vėl kaip sąmokslininkas mirktelėjo: "
— Aišku?..
Aišku, bet nepasiekiama. Kaip į vežimą pakinkytam ašvieniui, spoksančiam j lenktynes. Mane kamlavo dar vienas grynai praktiškas gailestis. Aš gailėjausi, kad Satochino žmona, dailutė televizijos diktorė, perskaičiusi oro prognozę, nenori visiems parodyti savo gražuolio vyro, dabar stovinčio ant rankų. Esu giliai įsitikinęs, kad visi potencialūs nusikaltėliai, gyvenantys arba dirbantys mūsų rajone, po tokios laidos visiems laikams atsisakytų net minties pažeisti įstatymą, nes net menkiausia viltis appiauti tokį prokurorą atrodytų absurdiška.
— Ar bylos dar ne visiškai prislėgė? — paklausė jis kiek užjausdamas.
— Nieko, švankščiam ir traukiam...
— Ar tu prisimeni, kad baigiasi Stepanovo bylos terminas? Nužudymas ir sunkus sužalojimas! Jis juk seniai sėdi?
— Taip, prisimenu,— užsitraukiau cigaretės taip, kaip įkvepiama oro prieš šuolį į vandenį, ir abejingai pasakiau: — Aš jūsų prašysiu atidėti šios bylos terminą!
— Ką-ą? — be galo nusi$t,ęjb,ęjo Satochinas.— Atidėti! Juk ten viskas aišku kaip ant delno!
—. Ne visai taip!papurčiau galvą.— Atvirkščiai, ten dar daug kas neišaiškinta...
— Tai ko tu neišaiškini? Juk laikas bėga! Visas miestas šneka apie tą istoriją! Mudu negalime ignoruoti viešosios nuomonės! Man jau skambino..— Satochinas neaiškiai mostelėjo aukštyn, tai, matyt, reiškė, kad jo abonentas kažkur aukštai. Gal Satochinas telefonu sujungtas su pačiu Viešpačiu Dievu?'
— Kaip tiktai ir aiškinau, kas toje istorijoje neaišku. Esu įsitikinęs, kad tenai, iš kur jums skambino,— aš taip pat parodžiau ranka į viršų,— irgi nori, kad išaiškinčiau teisybę, o ne vien tik nuraminčiau viešąją nuomonę paskubomis padarytu pranešimu, jog nubaustas abejotinas kaltininkas... "' ‘
— Kaip tai „abejotinas kaltininkas"? — nustėro Satochinas.— Prisipažinęs žudikas — abejotinas kaltininkas?
— 2udikas, žinoma, kaltas,— pasistengiau nuraminti Satochi-ną,— bet va dėl jo prisipažinimo labai abejoju...
— Kodėl? Kas atsitiko? Gal jis pakeitė parodymus? Anksčiau juk viską prisipažindavo!
— Jis nepakeitė parodymų. Ir toliau viskuo prisipažįsta...
— Tai ko tu dar nori?
— Tiesos. Ir prisipažinimo nelaikau įrodymų karaliene. Buvo tokie laikai, kai tardymas, manipuliuodamas prisipažinimu kaip vėzdu, nuvedė visus labai toli... r '
Satochinas pabalo ir iš pykčio prikando apatinę lūpą:
— Sitai sakote man? Kaip jūs drįstate? Kas čia pėr kalbos? Ar aš verčiu jus. pažeisti įstatymą?! Ar aš spiriu jus išgauti kal-tinafnojo prisipažinimą? Tardymas visą laiką rėmėsi visų parodymais, jūs girdite, visų bylos dalyvių parodymais, ir žudiko prisipažinimu! Jis ir dabar prisipažįsta jums! Tai gal jūs mušate jį? Arba kankinate badu?..
— Ne. Aš jo nei mušu, nei kankinu...
— Jeigu apie tai sužinočiau... tą pačią dieną jus išvyčiau!.. Teismui atiduočiau!.. Ir jūs man sakote...
— Aš sakau jums, kad netikiu jo prisipažinimu! Netikiu ir nukentėjėliais! — užrikau aš, ir Satochinas nutilo, taip jam" šitai buvo nelaukta.
Stojo ilga tyla, mudu abu alsavome, tarytum būtume stovėję ant rankų, o paskui jau kalbėjome santūriai, prislopintais balsais, kaip ir dera kalbėti žmonėmis, stovintiems galva žemyn.