— Jūs manote, kad ne Stepanovas piartrenkė Drozdenką ir Jegiazarovą? — negarsiai paklausė Satochinas.
— Ne, aš taip nemanau. GrėfČiėusiai taip ir buvo. Tačiau iš bylos visiškai neaišku, kas įvyko prieš muštynes ir automobilio užvažiavimą ant nukentėjusiųjų. O tai ypač svarbu! Ir tais liudininkais aš netikiu!
— Kuo gi jie taip jums nepatiko?
— Nežinau. Man sunku paaiškinti. Jie Hfisi tokie žavingi, kad norisi išmokti užsienio kalbos ir kalbėtis su jais tiktai užsienietiškai...
Iš visų jėgų valdydamasis, Satochinas iškošė pro dantis:
— Sprendžiant pagal jūsų vedamo tardymo tempus, jūs, matyt, turite daug laisvo laiko. Galite ir mokytis užsienio kalbos...
r—Neatsisakysiu pasinaudoti jūsų patarimu. Gal tada man pavyks suprdsti, kodėl jie visą laiką meluoja...
— O ką jie meluoja? — įveikęs save, susidomėjo Satochinas.
— Ką tiktai norite! Tačiau man atrodo, kad svarbiausias jų melas — tai versija, pagal kurią muštynės ir užvažiavimas automobilių aikštėje neuirėjo jokios priešistorės...
Satochinas nesuspėjo atsakyti, nes kažkas pasibeldė į duris, ir įėjo leitenantas Ukolovas. Iš anapus jo nugaros išniro nejaunas, kresnas žmogus raudonu ir kiek papilkėjusiu veidu, visiškai kaip vakarykštis „zelcas“. Jis greitai pasitrynė akinius, apsidairė ir, neleisdamas Ukolovui pasakyti nė žodžio, žengė prie manęs ištiesęs ranką, trumpą ir stangrią kaiip milicininko lazdelė.
— Sveiki, drauge,— jis žvilgtelėjo j Satochiną ir jam taip pat davė palaikyti mažą šiurkštų kaip medis delną: — Ir jūs, drauge, taip pat sveiki...
Jis, aišku, palaikė viršininku mane, sėdintį už stalo, o ne kukliai iš šono stovintį Satochiną. Ir vertinimo pagal amžių kriterijai, matyt, jo buvo kitokie negu mano prokuroro.
— Mano pavardė Abdrazakovas. Saidas Abdrazakovas, labai malonu susipažinti su jumis, labai patenkintas, kad leitenantas susiieškojo mane. Juk aš gyvenau pensionato trys šimtai septintame kambaryje ir, gali sakyti, buvau vykusio skandalo liudininkas. Pas jus galima rūkyti? — jis jau išsiėmė „Belomoro" pakelį, degtukus ir krūvelę nežinia kam reikalingų lapelių.
— Taip, taip, prašom rūkyti,— pasakiau aš piktdžiugiškai, prisimindamas Satochino plakatą apie nesuskaičiuojamas valandas, kurias praleidžiame kelyje. Prokuroras liūdnai pasižiūrėjo į mus bjaurėdamasis, numojo ranka ir žengė durų link. Prie durų stabtelėjo ir šaltai pasakė.
— Kas trečią dieną praneškite man, kaip stumiasi byla...
Abdrazakovas pasukiojo savo mitrią galvą ir paklausė.
— Gal aš suklydau, gal viisą teisybę: atskleisti reikia išėjusiam draugui?..
— Ne, ne, viskas > gerai,— nuraminau jį, sodindamas ant kėdės.— Visą teisybę jūs atskleisite iš pradžių man, o jau paskui mes ją išklosime išėjusiam draugui...
Abdrazakovas užsirūkė Savo belomorą ir iš karto kimiai užsikosėjo, ėmė sprengsėti, iš akių ištryško ašaros, o pilkšvai raudonas veidas pasidarė ištisai pilkšvai rudas. Kosėdamas jis paėmė iš krūvelės viršutinį lapelį ir mikliai susuko iš jo piltuvėlį, o atsikvėpęs supylė į jį pelenus.
— Štai peleninė, imkite,— pasiūliau aš.
— Jokiu būdu! Pagrindinė rūkalų žala ne nikotinas, o tabako nuodagos, kuriomis kvėpuojame surūkę cigaretę arba papirosų! O nuorūka, suvyniota į popierių, praktiškai nekenksminga mūsų oro apykaitai...
— Labai įdomi teorija,— numykiau.
— Užtikrinu jus! Aš esu vyresnysis komplektavimo inžinierius ir netikiu plikomis, nepatikrintomis teorijomis.— Jis vėl užsikosėjo, sušvankštė, įkišo nuorūką į piltuvėlį, paskui tą mūsų oro apykaitos filtrą sumaigė kumštyje ir numetė į šiukšlių krepšį.
Ir tuoj pat išsitraukė iš pakelio kitą papirosą. Aš supratau, kad jeigu nesustabdysiu jo, tai mes niekad neprisikasime iki žadėto teisybės atskleidimo...
— Palaukite, draugas Abdrazakovai! Jūs žadėjote man iškloti tikras muštynių aplinkybes,— pasukau tiesiai, kaip atkaklus saugas į greitai atlekiantį puolėją.
— Žinoma, žinoma! Viską, kaip buvo...
— Jūs matėte muštynes nuo pat pradžios?
— Ne, žinoma, ne! Kambaryje aš klausiausi per radiją sporto naujienų, vadinasi, buvo pradžia dvyliktos. Ir staiga išgirdau iš lauko, nuo plento, kažkokius šauksmus, o paskui veriamą moters spiegimą...
Taip, vadinasi, Abdrazakovo „visa teisybė11 turi didelę spragą. Jinai —be pradžios.
— Aš grynai refleksiškai pašokau ir išbėgau į lodžiją... Ir viską pamačiau...
— Viską? — abejodamas pažvelgiau į storus jo akinių stiklus.
— Praktiškai viską, ką buvo galima įžiūrėti toje tamsoje. Tiesa, aš didelis toliaregis, iš arti mėtau gerokai prasčiau...
Abdrazakovas siekė savo pakelio, bet aš laiku pastūmėjau jį toliau ant stalo.
— Ką jūs įžiūrėjote tolumoje?
— Kaip jis pasiruošė jį nudėti... Tai buvo baisus vaizdas,— Abdrazakovas pradėjo sukti naują piltuvėlį.
— Tai yra jūs norite pasakyti, kad matėte, kaip Stepanovas įsėdo į automobilį ir nuvažiavo į minią,— aš atsisėdau arčiau Abdrazakovo.
— Jokiu būdu! — nusistebėjo jisai.— Aš nežinau, kuris iš jų Stepanovas, neturiu garbės būti su juo pažįstamas. Bet aš mačiau, kaip krūva mušeikų pabiro ir iš jos ant plento iššoko aukštas vyrukas. Toji kelio atkarpa buvo; gerai apšviesta netoliese stovėjusios „Pobedos“ žibintų... Kadaise pats turėjau tokią...
— Ir ką darė tasai vyrukas, iššokęs ant plento? Leidosi bėgti, sėdo j automobilį?
— Ne, jis atsistojo tokia agresyvia laukiama poza...— Ab-drazakovas pašoko nuo kėdės ir, išskėtęs rankas ir kojas kaip atakuojantis krabas, labai juokingai pavaizdavo kovinio sambo stovėseną.— Tada vienas mušeikų patraukė tiesiai į jį, atkišęs ilgą peilį;.. ! ' !j * ;Ki-Iе
— Ką, ką, ką? — apstulbo Ukolovas.— Kokį peilį? Jūs nieko nepainioj ate?
— O kodėl aš turėčiau painioti? — įsižeidė Abdrazakovas.— Aš nesjruošiu intriguoti, pasakoju jums tai, ką mačiau štai šitomis akimis. Jis atkišo peilį į jį...
— Prašau hh/an'^atleisti^'lsiterpiau aš.—Jūs iš tikrųjų pasakojate labai WdVbius dalykus. Todėl mes turim būti tikri absoliučiu jų tikslumu. Ar jūs galite tikrai patvirtinti, kad, nors buvo tamsu, gerai įžiūrėjote peilį?
— Taigi aš jau sakiau jums, kad toji vieta buvo apšviesta žibintų kaip teatre! Peilis blizgėjo, atleiskite, kaip Sparafučilės...
Atleiskite, aš neprisimenu, kaip blizgėjo Sparafučilės, nelaimingojo Rigoleto žiauraus samdinio peilis. Tačiau Abdrazakovo liudijimas manė pritrenkė. Per visą šį laiką peilis minimas pirmą kartąt.
— Taigi vienas mušeikų atkišo, peilį...— grąžinau Abdrazako-vą į siužetą.— Kas vyko paskui?
— Paskui? — susimąstė Abdrazakovas, ir raudoname jo veide šmėstelėjo sutrikimo šešėlis.— Aš surikau. „Aišata, kelkis, kel-kisl Skambink į miliciją, ant plento peiliais pjaustosil“
— O kas toji Aišata? — pasmalsavau.
— Mano žmona, jinai jau gulėjo lovoje... Aš atsisukau į kambarį, šaukiu jai, o jinai man sako: „Tegul jie ir į gabalus susi-raižo, padorūs žmonės naktimis su peiliais nevaikščioja keliu". Neprotinga tu moteris, pasakiau aš jai ir puoliau prie telefono. Kol surinkau numerį, užitfrfk^pradėjau vėl rinkti ir tada išgirdau gatvėje motoro gausmą ir smūgį, visai tokį, kai užvažiuoji su automobiliu. . "
— O kodėl jūs vėliau, kai atvažiavo milicija, neišėjot į gatvę? — nepatenkintas paklausė Ukolovas.— Kodėl nepapasakojote, ką matėte? ’il!