Abdrazakovas patylėjo, pasimuistė1, krenkšdamas ir spengsėdamas, užsirūkė papirosą. Paskui užsikosėjo ir ilgai spjaudė į popierinį piltuvėlį juodus ir sunkius kaip katilinės anglįft skreplius, kol per dūmus ir kosulį mane pasiekė žodžiai:
Sklaidyti mitus — gana pavojingas užsiėmimas: mitai labai gyvį ir, jau suvokti, atskleisti ir išjuokti, jie staiga nejučiomis pradeda vadovauti mūsų poelgiams, valiai ir realybei. Aš visada šaipiausi iš paigrindinįo kinp, ir literatūros Nepaprasto Reikalo, kuris esą paglemžiąs visą tardytojo laiką, mintis ir jėgas ir šis visiškai apleidžiąs ir užmirštąs visus kitus savo reikalus.
Tačiau, kasmet ar kas ,dveji metap staiga „sutrikęs ir, su apmaudu pasijuntu jau seniai nutvertas, įtrauktas, ir sukte jįsuktas kaip tik į tąJ$io tyrimo sūkurį — mitas pasirodo esąs gyvenimas, kuris, neklausdamas mano sutikimo, savo nuožiūra tvarko visus mano veiksmus.
Žinoma, aš neužmiršau ir neužmečiau man užkrautų gerokos dešimties kitų bylų. Tačiau smegenys pradeda ieškoti larjflų — gudriai sumanytų, bet pagal galimybes teisėtų. Aš mielai, patenkinu prašymą skirti pakartotinę ekspertizę „statybos" byloje. Atidedu brakonierių bylą. Peštukus iš bendrabučio perduodu draugiškam teismui. Pristabdau procesą ryšium su užsitęsusiu kaltinamojo radikulitu pieno taros grobstymo byloje...
Kaip sako mano uošvė — ir taip toliau, ir taip toliau...
Noriu laimėti laiko, kad galėčiau atsidėti vien Nepaprastam Reikalui I
Dabar man reikia laiko, kad iki galo išpainiočiau Stepanovo ir restorano kovotojų raizgalą.
Reikia kitų rūpesčių nekvaršinamos galvos.
Dabar aš neturiu nei noro, nei laiko šaipytis iš Nepaprasto Reikalo, pasiglemžiančio visą tardytojo vaizduotę.
Gal gyvenime Nepaprastas,rfRcįil|C^tl,as visada toksai kasdieniškas?
Gali būti! Šiaip ar taip, dabar aš kiekvieną dieną tarsi į darbą važiuoju į automobilininkų poilsio aikštelę. Man atrodo, kad jau ir sapne arba užsimerkęs galėčiau ne blogiau už tikrą kartografą nubraižyti detaliausią tos vietos planą. Esu įsitikinęs, ■kad čia įvykusios dramos natūralus paprastumas ir žemiškai buitiška logika pernelyg įtikinami. Aš labai aiškiai jaučiu, kad tikė-
4-Г)
tinumo ola pora procentų daugiau, negu reikia, kad buvę įvykiai būtų laikomi tikrai tiesa. Apskritai aš nemanau, kad tiesa paprasta. Paprastas yra įtaigus melas, nes prasimanymas — tai menas, tai logiškai harmoningai pateikiami faktai, išplėšti iš kunkuliuojančio WūSų gyvenimo atsitiktinumų chaoso.
Todėl ir surinkau čia visą būrį pagalbininkų, kurie buvo aukščiau kol kas priimtos versijos melo, aukščiau neaiškių, intuityvių mano spėjimų, aukščiau mAticf abejonių ir nepasitikėjimo. Žinoma, aš juos pasikviečiatf,^kdd''pdreiVi'tų mano įtarimus, bet jeigu jiems pavyks surasti tai, ko aš ieškojau, jie kaip likimo pirštas taps tiesos liudininkais ir atradėjais.
Kol Ukolovas sėdėjo automobilyje su liudininke Osokina, aš paaiškinau Maratikui ir gerai dešimčiai jo draugų, atvykusių po mano vėliava ieškoti tiesos:
—;'Bemiukaiį-,(ta^' ko aš(tjūsų prašau, panašu į pasaką: eik tuojafl; kur — neffitku, atnešk tą, nežinau ką. Bet tai ne žaidimas, jūs jau suaugę vaikinai, visiems jau trylika suėjo... Gal nieko ir nerasime, tačiau žiūrėti reikia akylai —nuo jūsų paieškų priklauso žmogaus likimas...
— O į ką mums vis dėlto žiūrėti? Ko gi reikia ieškoti? — paklausė žvitraakis ir guvus Olegas.— Gal lobio?
— Ne, bičiuli, tikriausiai lobio tenai nėra. Aš tikrai žinau: lobių pakelės giraitėse ftiekas nemėto, juo slepia negyvenamose vietose. O jums reikia atkreipti dėmesį į visokius daiktus, kuriems ne vieta šioje giraitėje...
— Kaip tai? — nesuprato Maratas.
— Na, į daiktus, kuriuos galėjo kas netyčia pamesti... Arba specialiai numesti... Paieškų rajonas nuo šito medžio iki ano posūkio. Išsiskleiskite grandine, distancija — vienas nuo kito trys metrai. Neskubėkite, atidžiai žiūrėkite po kojomis. Nueikite iki galo, pasukite atgal ir vėl kaip šukomis iššukuokite giraitę... Kiekvieną žolelę...
Aš atidariau automobilio dureles ir paprašiau Osokinos:
— Jekaterina Vasiljevna*^dar kartą parodykite, kaip viskas įvyko.
Nors ir storoka, Osokina lengvai stryktelėjo iš ankštos „Zi-gulių“ dėžutės.
— Viską kaip ant delno mačiau,— pasakė jinai, nebejauna juodaplaukė ir kiek-^jiražilusi, labai greita, lūpos taip dosniai nuteptos ryškiais dažais, kad net priekiniai dantys nusidažę... ir aš nejučia vis žvairakiavau į tuos neregėtus morkos atspalvio dantis.— Iš mano du šimtai šeštojo numerio matyti tik toji žarijų krosnelė, prie kurios jie susimušė...
— Jūs sakėte, kad muštynių pradžios nematėte,— pertraukiau ją.
— Nemačiau, nemačiau,— papurtė jinai keršą,.savo šukuoseną.— Aš jau gulėjau lovoje, kai pasigirdo visi tie riksmai ir klyksmai. Kol pašokau, chalatėlį užsimečiau, į lodžiją išbėgau, jie jau čia, ant plento, grumdosi. Vienas stovi atokiau — toksai aukštas, rankas atkišęs, girdi, tik prieik, pabandyk, o likusieji kartu, visa kupeta knibžda. Kumščiais mojuoja. Staiga vienas iš jų iššoko į priekį, o rankoje lyg lazda, lyg peilis, negaliu jums tiksliai pasakyti. Siaubas mane suėmė! Juk matau, jauni, pikti, kvaili, tuoj nelaimė įvyks. Juk mirtis ne metų, o žmonių ieško...
— O ką darė tas, kuris stovėjo atskirai, atokiau? — atitraukiau ją nuo bendrų samprotavimų apie likimo, permainingumą.
— Jis taip vikriai, visai kaip ožys, šoktelėjo. į priekį, matyt, norėjo koja išmušti peilį, bet nepataikė... Apsisuko ir pasileido bėgti keliu!..
— Į automobilį?
— Ne. Jis nubėgo į kitą pusę, štai ten, j giraitę, kur dabar mažiai nuėjo.
— Jūs tikrai tuo įsitikinusi?
— O kaipgi kitaip, mano brangusis drauge? Jei būtų bėgęs
prie automobilio, iš savo balkono jį tiek ir tebūčiau mačiusi. Juk aikštelę užstoja medžiai! O čia mano akyse tasai, kuris su peiliuku prie jo ėjo, ėmė jį vytis! Ir iš visko buvo matyti, kad jis nori
kirsti peiliuku anam į nugarą, tarp menčių...
— O kas įvyko paskui?
— Tamsoje jie visi susimaišė, juk tų vaikinų tenai daug buvo. Tik greitai motoras užkaukė, ir automfobilis kad rėšis į juos!
Į pačią tirštumą! Du taip ir nulėkė abipus kelio!..
— O vaikinas, kurį puolė su peiliu, grįžo prie automobilio?
— Nežinau,— patraukė pečiais Osokina.— Kai jis nubėgo, daugiau jo nemačiau... Gal jis juos aplenkė ir šalikele sugrįžo prie automobilio? Tačiau šito nemačiau ir nemeluosiu. Aš tik taip manau...
— Ačiū, Jekaterina Vasiljevna. Dabar automobilis nuveš jus į miestą, o rytoj dešimtą paprašysiu užeiti į prokuratūrą, man reikės jūsų parodymus įrašyti į protokolą..:
Mudu su Ukolovu likome laukti vaikų, Ilgai tylėjęs, jis paklausė:
— O kodėl jūs įsitikinęs, kad jie ką nors ras?
— Tuo visai nesu įsitikinęs. Aš tik viliuosi...— atsisėdau ant pakelės stulpelio ir užsirūkiau. Ėjo į pabaigą dar viena diena.
— Nesuprantu,— pakraipė galvą Ukolovas.— Kodėl būtent čia?
— Gal ir ne čia,— šyptelėjau aš.— Galimas daiktas, ir jokio peilio nebuvo. Liudininkai dažnai tariasi matę tai, kas tikrovėje nė neegzistavo. Tačiau aš manau, jeigu peilis buvo, jie numetė iį čia. Muštynės, automobilio užvažiavimas, vienas užmuštas, kitas sužalotas, atvažiavo milicija — kam jiems tą peilį neštis?
Juk pelis keičia visą situaciją. Ne-e, jeigu pelis buvo, jie tikrai jį čia tamsoje ir išmetė...
Šūkaudamas ir klykaudamas, mūsų link bėgo vaikų tuntas.