Uždusęs ir suprakaitavęs Olegas, mažasis lobių ieškotojas, visai čiapajeviškai mojavo viršum galvos didžiuliu peiliu.
— Štai! Valkoje... gulėjo!.. Žiūrėkite!.. Kraujuotas!..
Peilis, žinoma, nebuvo kraujuotas. Ant gerai išgaląstų jo ašmenų jau raudonavo rūdžių dėmės, rankena buvo apkepusi skystu purvu ir dumblu. Varčiau rankose peilį ir tramdžiau sunkų širdies plakimą.
Ukolovas, žvilgtelėjęs į peilį, tvirtai pareiškė:
— Tai ne fabriko geležtė, tokius senis Ferapontovas daro.
— Kas?
— Yra toks pensininkas, vaikšto su tekėlu po restoranus, kavines, instrumentus galanda... O kartu prisiduria — daro pagal susitarimą visokius peilius...
Aštuonioliktas skyrius
Senis Ferąpontovas dirbo ,,Olimpo44 restorano ’kieme su savo tekėlu, įstabiu namudinės technikos turgaus dizaino kūriniu. Ant nedidelės platformos su ratais buvo įtaisytas elektros motoriukas, varantis volą su daugybe tekinimo <ir šlifavimo disikų, Pati platforma ir ant jos sumontuotas staklynas buvo įmantri plastmasinių ir anoduotų metalinių vamzdžių sąnara, ant kurios dar buvo pakabinti skimbčiojantys varpeliai ir mirksinčios elektros lempos. Ožė motoras, ant besisukančio akmens spygčiojo plienas, lėkė balti įkaitusių žiežirbų spiečiai. (
- S\ ūkas, tėvu m .dagiai pasisveikino su galąstoju Uko-
IU\
— Veikas, mui e-i,- gudria* *. ’sijuokė senis, iš padilbų žvilgtelėjęs į išstypėlį leitenantą.— Ko tau reikia? Kardą pagaląsti?
— Mums pagal uniformą kardai nepriklauso,— rimtai atsakė Ukolovas.
— Na kaipgis, buvau pamiršęs,— lengvai sutiko Feraponto-vas.— Tik prieš revoliuciją mūsų uriadnikas prie diržo „silkę" nešiojosi. Seni laikai...
— Seni,— patvirtinau ir aš.— O jums ir kardus teko aštrinti?
— O kaipgi? — nusistebėjo senis.— Žinoma! Viską galandau, visokius ginklus... Dabar pensiją moka už dvidešimt penkių metų stažą. Va, paskaičiuok: aš tris pilnus stažus atidirbau... Ir visus su metalu.
Oda aptrauktas diskas blizgino Ferapontovo laikomą peilį iki saulėto spindesio, glotnindama plieną, oda dusliai šnypštė...
— O juk tu, tėvuk, ne tiktai peilius galandi,— pasakė Ukolovas.— Tu juos ir darai?
— Darau,— linktelėjo senis ir, krustelėjęs ūsais, pažvelgė į mane: — Eikš čionai...
Aš priėjau, jis paėmė mano ranką, atsmaukė rankovę ir, laikydamas peilį d-viem pirštais kaip pavojingą skustuvą, greitai brūkštelėjo juo palei odą vos pakutenęs, paskui pūstelėjo — nulėkė plaukiukai, oda buvo visiškai švariai nuskusta!..
— Štai kaip peilis galandamas! — šyptelėjo patenkintas ir atsisuko į Ukolovą.— Tau, sūneli, mano pelis nereikalingas. Ir ne pagal kišenę. Mano strumentai tiktai specialistui, daromi ypatingai ir kainuoja brangiai...
— Kuo jie ypatingi? — paklausiau.
— Konstrukcija, grūdinimu, išgalandimu...— mielai paaiškino Ferapontovas.— Namuose, ūkyje, mano peilis kaip ir netinkamas, nes tai gamybos įrankis: jo vieta restorano virtuvėje, valgykloje arba mėsos parduotuvėje...
— O kodėl dar ir čia?—paklausė Ukolovas.
— Koks kopūstas, toks ir kotas! Namuose tu kilogramą mėsos ir kišeniniu peiliuku pasmulkinsi guliašui. O mano pelis sveria lygiai pusantro svaro — šešis šimtus gramų. Geležtės pentis — beveik pusės centimetro, o ašmenimis galima skustis. Smaigalys išlenktas pamažėle, nuolaidus, kad peilis lengviau eitų į mėsos minkštimą. Ką ir besakyti! Aš peiliukus dariau pačiam Ticho-nui Martemjanovičiui Juškovui, buvusiam caro virėjui, jis paskui Paryžiuje, kažkokioje parodoje tapo šiupininės ir kriušinio virimo pasaulio čempionu! Mano peilį iš tūkstančio kitų iškart atskirsi...
— Jūs norite pasakyti, kad savo peilį iš karto atpažinsite? — patikslinau.
29. N. Oganesovas
449
, — Ką tu, juokiesi?! — lyg ir supyko senis, bet paskui nusišypsojo.— Negi tu nepažinsi popieriuko, parašyto savo ranka? O-mano peilio—mano braižas, kaip ir nuosava žymė...
Aš atsegiau portfelį ir ištraukiau giraitėje prie automobilių aikštelės rastą peilį.
— Jūs neatpažintumėte šio peilio?
Senis paėmė jį į rankas, meiliai paglostė pentį:
— Padariau jį užpernai... Iš vagono lingių — nėra už jas geresnio plieno: stangrus, lankstus...— Jis pasižiūrėjo prieš šviesą į 'rūdis, palingavo galvą, nepritariamai šyptelėjo.— Tai paršas, matai, kaip gerą daiktą sudarkė!..
— Kas?! — iškvėpiau aš.
— Kas, kas! Valerka Karmanovas, virėjas...— senis pasūpavo peilį ir pridūrė: — su juo nors dešimt pūdų mėsos supjausty-tum, ranka nepavargtų...
Kol aš dėjau peilį į portfelį, Ferapontovas vėl paleido savo įtaisą, murmėdamas pro ūsus:
— O mažam darinėjimo peiliui visų geriausiai tinka ištiesintas guolis...
Vakare netoli savo namų aš sutikau Senką Tolstopalcevą. Jis plačiai šypsojosi. Blyškus jo veidas mirgėjo nuo taksi reklamos atšvaitų.
— Šimtą metų nesimatėme! — apsidžiaugė jisai.— Anksčiau, žiūrėk, kaip retai susitikdavom, o dabar — vos ne kasdien!
— Na, tarkim ne kasdien, pusė rudens jau prabėgo...
— Klausyk, Borisai, tu čia gyveni, ar ką? — paklausė jisai.
— Taip, štai mano laiptinė,— parodžiau.
— Puikiausia proga dviem draugam išlenkti taurelę! — tvirtai pareiškė Senka.— Tiek metų nepasitaikė progos drauge pasėdėti...
Atvirai sakant, neturėjau ypatingo noro sėdėti su Tolstopal-cevu ir atsiduoti jaunystės prisiminimams. Be to, žiūrėdamas į sunkų jo portfelį, ne visai tikėjau, kad šitas mūsų susitikimas būtų toks jau visiškai atsitiktinis. Tačiau man tvirtai įsišakniję svetingumo įstatymai pasirodė esą stipresni.
— Užeik, paplepėsime! — pasakiau.
Mes kopėme laiptais, ir aš bijojau, kad uošvė užkurs man baisią pirtį! Rytoj Maratiko gimimo diena, ir jinai tikriausiai verda pietus, tvarko butą ir užsiėmusi visais tais ūkiniais rei'ka-lais, kuriais moterys pačios apsikrauna ypatingų švenčių dienomis. Atidariau duris, įėjome j prieškambarį, ir, mano nuostabai, mus džiaugsmingai pasitiko Valentina Stepanovna:
— O-o-o, sūneli,— jinai pažvelgė į Senką,—iš veidelio tu labai mažai pasikeitęs! Koks buvai nevidonas, toks ir likai!
Tolstopailcevas nusikvatojo, nekreipdamas dėmesio į mano sumišimą dėl' tokio originalaus pasveikinimo ir tokio ypač nuoširdaus reagavimo. Apkabindamas seną moterį, jisai pasakė:
— Valentina Stepanovna, na koksai aš nevidonas? Jaunystės išdaigos jau praeityje! Aš garbingas tarnautojas, pirmaujantis buitinio aptarnavimo darbuotojas. Nors jeigu sąžiningai prisipažinčiau, esu įsitikinęs: geriau būti mikliu nevidonu negu skurdžiu garbingu žmogeliu...
Aš pakabinau apsiaustus, o Senka kaip savas pareiškė:
— Na greičiau, greičiau, rodyk, girkis savo rūmais! — ir nusitempė mane už rankos į kambarius.
Jis žiūrinėjo, kaip apstatytas mūsų butas, visai kuklūs mūsų apartamentai, nepritariamai lingavo galvą, užjausdamas čepsėjo liežuviu.
— Ne, neplačiai, neturtingai gyveni, carinės prabangos nematyti,— kalbėjo jisai, tarsi kiek žavėdamasis ir nuoširdžiai niekindamas, kai apžiūrinėjo biblioteką, mano slapto pasididžiavimo objektą: — Net knygos, ir tos senos...— Nejaugi negali užsiprenumeruoti, dabar kiekvieną kartą vis nauji rinkiniai... Ne-e-e, toksai nusipelnęs draugas, toksai garbingas žmogus turi gyventi daug įspūdingiau ir puošniau...
Aš numykiau. Manęs nesuerzi.no atviras jo akiplėšiškumas.
— Gyvenu pagal pajamas, kaip rašoma charakteristikose,— pasakiau. Į tai. Senka šūktelėjo, karštai pasipiktinęs:
— O negi aš siūlau tau imti kyšius? Negi patariu piktnaudžiauti? Ar aš tau priešas? Bet butą galėjai įsirengti geriau!..