— Sakoma, kad vienas remontas prilygsta žemės drebėjimui ir porai gaisrų...
Tolstopalcevas nusijuokė:
— Kvaila skųstis remonto sudėtingumu, turint tokį draugą kaip aš...
— Tu juk pats sakei, kad šimtą metų nesimatėme!
— Bet juk pagaliau susitikome! — apsidžiaugė Senka ir staiga takštelėjo sau į galvą: — Klausyk, tau nedera gyventi daržinėje. Aš padarysiu tau remontą! O jeigu netikėtai užsieniečiai užeis!
Aš stengiausi kuo greičiau baigti šitą kalbą., kol jos neišgir-do senelė Valentina. Tuomet remonto problema užgriūtų mane kaip stichija. Skubiai paaiškinau Senkai:
— Pas mane užsieniečiai nevaikšto, taigi kol kas atidėkime šį klausimą, eime pavakarieniausim!
Užsidegęs savo planu, Tolstopalcevas čiupo portfelį ir ištraukė iš jo porą butelių konjako. Ant butelių buvo rudos paauksuotos etiketės su užrašu „Eniąeli“. Savo gyvenime kelis kartus esu gėręs tokio konjako, tačiau, žinoma, niekada jo nepirkau. Netgi nelabai tiksliai įsivaizduoju, kiek jis kainuoja, nors manau, kad jo kaina turi būti širdį gniaužianti. Dėl to, daug negalvodamas, paklausiau Senką:
— Klausyk, o tu pats perki tokį konjaką?
Jis nusijuokė:
— O ne, draugai padovanojo. Na, ne visai draugai, o šiaip, žmonės...
Abejodamas pažvelgiau į jį.
— Na gerai,—1 prisipažino Senka.— Dėkingi klientai...
Mano galva, šis konjakas gaminamas ne dėl to, kad jį žmonės
. pirktųši sau. Jis parduodamas brangioms dovanoms kaip kyšio brolelis. Ducrti pinigų — baugu, daiktų — nepatogu, o čia — paprasčiausia geranoriška dovana, dėkingumo geriems žmonėms simbolis.
Aš graudžiai susiraukiau.
— Juk tu, Senka, žinai, kad beveik negeriu. Nekoks aš tau kompanionas, visai prastas sugėrovas!
— Liaukis, Borisai, gėda! — dramatišku balsu pareiškė Tolstopalcevas.— Koks tu vyras, jeigu su senu draugu negali taurelės išlenkti!..
Valentina Stepanovna padengė stalą. Patogiai .raitomis įsitaisęs ant kėdės, Senka nusprendė negaišti laiko ir iškart stverti jautį už ragų:
— Tau būtinai reikia skubiai pradėti rimtą remontą!..
Aš šyptelėjau: 4
— Trims keturiems mėnesiams?
— Kodėl trims keturiems mėnesiams? Aš tau padarysiu remontą per tris dienas. Ir kokį remontą! — Jis sučepsėjo lūpomis kaip patenkintas menininkas, jaučiantis savo būsimo kūrinio vertę.— Suomiškos plytelės, jugoslaviška santechnika, lenkiškas unitazas, kriauklė —„tulpė", viskas — importas! Visa, kas geriausia pasaulyje, kad tu gyventum kaip žmogus, o ne kaip koks nors...— iš gilios paniekos ir mandagumo likučių jis nebesurado su kuo palyginti mūsų butą.
Aš rimtai paklausiau:
— Tikriausiai beveik veltui?
— Kodėl gi veltui? — dalykiškai susiraukė jis.—Siek tiek
kaštuos, bet visai normaliai.
— Aš manau, kad dar nepriaugau iki tokių puikių importinių
plytelių,— papurčiau galvą.— Man tai dar nepriklauso pagal tar
nybinę padėtį ir atlyginimą...
Senka piktai sumosavo rankomis:
— Apie ką tu? Jeigu teisingai sudarysime sąmatą — aš pats tau sudarysiu apgalvotą sąmatą! — visa tai bus pagal tavo pajamas. Ir be viso to, tu, nors ir įstatymo saugotojas, teisininkas, o pamiršai, kad Tarybų valdžia duoda remontui kreditą. Per metus išmokėsi kas mėnesį po kokius penkiolika rublių ir gyvensi kaip rojuje...
— O tu žinai, aš kažkodėl į rojų fiesikubu,— nuvyliau jį.— Ir taip ramiai pagyvensiu.
Tolstopalcevas sielvartingai palingavo galvą:
— Žmonos, gerbiamos moters, puikios gydytojos — ją visas miestas pažįsta — tik tu vienas nesigaili, nė kiek nesigaili! Vieną kartą gyvenime išvažiavo į komandiruotę — kodėl nepadaryti jai malonumo? Parskris, nieko negalvoja, nieko nežino, įeina — ir iš karto į rojų! Jinai tokią dovaną vertins visą gyvenimą. Suteik jai džiaugsmo, kol moteris kamuojasi komandiruotėje...
Tai buvo smarkus smūgis mano nesavanaudiškumui. Kad ne-pasiduočiau pagundai, dėl viso pikto paklausiau:
— Pasakyk, Senia, ar mūsų buitinis aptarnavimas jau pasiekė tokį lygį, kad bet kuris žmogus gali užeiti į tavo kontorą ir užsisakyti tokį puikų remontą?.
Tolstopalcevas atsakė rimtai:
— Ką reiškia „bet kuris“? Pas mus nėra bet kurių. Yra geri žmonės ir įprastinė eilė. Bet kuris geras žmogus neabejotinai gali pasidaryti remontą...
Aš nusijuokiau, nes jis žodis žodin pakartojo gerų žmonių aptarnavimo principą, kurį man buvo išdėstęs šašlikininkas Achmetas. Jau vien iš smalsumo pasidomėjau:
— O kas tai yra geras žmogus?
Senka pakėlė akutes aukštyn ir pasakė visiškai rimtai:
— Vienas labai protingas žmogus sako, kad nėra gerų ir blogų žmonių. Yra tik žmonės, kurie su mumis gerai elgiasi, ir yra žmonės, kurie su mumis blogai elgiasi. Aš žinau, kad tavo požiūris į mane yra geras, todėl noriu tau padaryti absoliučiai teisėtą, naudingą ir reikalingą darbą...
Si šneka, kaip Lila bus laiminga mūsų kiek apleisto buto remontu, mane nuteikė sentimentaliai, ir aš staiga pajutau, koks platus plyšys cementiniame mano principingumo monolite. Oi, oi, oi! Gėda! Tikriausiai nėra prasmės iš karto vyti Tolstopalcevą, tegul dar pašneka, gal ir pasakys ką įdomaus.
— Norėčiau pažiūrėti sąmatą... Tada būtų galima apie kai ką pasišnekėti...
Senka įpylė į taureles, konjako.
— Dabar visai kas kita, kai kalbi kaip protingas žmogus, o nesispyrioji kaip ožys prieš naujus vartus...
Paėmiau taurę, pašildžiau ją delnu ir, prieš susidauždamas su juo, paklausiau:
— O tas protingas žmogus, kuris tau išaiškino apie gerus žmones, ar ne Eduardas Nikolajevičius?
Tolstopalcevas, nė kiek nenustebęs ir nepasikeitęs iš veido, pasakė:
— Taip, Eduardas Nikolajevičius Vinokurovas. Ir noriu tau pasakyti, kad Vinokurovas — taip pat labai geras žmogus.
Aš suabejojau:
— Kažkodėl tavo bičiuliai Vinokurovas ir Karmanovas man nepasirodė jau tokie geri žmonės...
Senka išgėrė taurelę ir paprieštaravo:
— Menkai tu pažįsti žmones, Borisai! Nors ir dirbi tokį atsakingą darbą. Vinokurovas ir Karmaijovas — labai geri žmonės, ir dar kokie! Galima sakyti, jie ateities žmonės! Nuoširdūs, jautrūs ir, svarbiausia,— ko tu nesupranti,— labai gerbiami mieste! Be reikalo tu nesupranti, kaip jie gerbiami mieste. Labai gaila, kad juos blogai pažįsti...
Nusijuokiau ir .pasakiau:
— Gaila, bet juos iš tiesų menkokai pažįstu. Tačiau stengiuo-sj juos pažinti ir manau, kad man pavyks...
Tolstopalcevas mostelėjo man ranka.
— Tiek to, kol kas tai neturi reikšmės. Išgerkim už būsimą tavo remontą... Rytoj sėsiu prie sąmatos.
Susidaužiau su juo, pastačiau taurelę ant stalo ir pasakiau:
— Zinai, kol kas neverta. Kažkodėl nesinori prasidėti su tuo remontu. Tikiuosi, kad kitais metais gausiu naują butą.
Satochinas kalbėjo telefonu. Jis parodė man kėdę ir atsakė savo pašnekovui:
— Ne, aš negaliu su tuo sutikti... Neišaiškinamų nusikaltimų nebūna — yra nusikaltimų, kurių nepavyko išaiškinti...
Atsisėdęs ėmiau grabalioti kišenėse, ieškodamas cigarečių, bet Satochinas, įspėjęs mano ketinimus, rūsčiai parodė pirštu plakatą: „Viena surūkyta cigaretė...“ Aš lioviausi ieškojęs, o jis žvaliai pareiškė į ragelį:
— Matote, mūsų uždavinys iš paprastos situacijos padaryti nepaprastą išvadą. Veikti pagal mokyklinę logiką kiekvienas kvailys sugeba...
Ragelyje griaudėjo viršininko balsas, tačiau ne rūsčiai, o įtikinėdamas. Atsakinėdamas jam, Satochinas sukinėjo galvą — mankštino kaklo slankstelius, kad druskos nesikauptų stubure. Iš šalies atrodė, kad jis žaidžia su telefono rageliu kaip ekvilibristas su kamuoliu.