Aš prisiminiau, kad šiandien trečiadienis, ir mano nuotaika dar pablogėjo. Trečiadieniais Satochinas nevalgo: kartą per savaitę jis badauja visą parą, tuomet pagal jo teoriją iš organizmo pašalinamas visas* susikaupęs balastas. Gal idėja teisinga, bet mane liūdina, kad trečiadieniais visa nemateriali to balasto dalis neišvengiamai išverčiama ant manęs...
Satochinas tarė labai mandagiai, bet nekantriai:
— Taip, taip, žinoma, galima sveikinti, bet tai neprofesionalu... Mano tardytojas ir mėgina visiškai tiksliai nustatyti... Mes negalime to laikyti autotransporto įvykiu — Stepanovas sąmoningai pasinaudojo automobiliu kaip ginklu, kaip nusikaltimo instrumentu... Taip, be abejo, aš škaitausi su viešąja nuomone, tuo labiau kad tuo klausimu man jau skambino kokie septyni žmonės... Būtinai... Paskambinsiu... Linkiu jums viso geriausio...
Prokuroras padėjo ragelį ant šakutės, sunkiai atsiduso ir man pareiškė:
— Greičiau baigtumi tą bylą, visai jau gyventi per ją nebegalima... Nukentėjusieji ir liudininkai neturi ypatingų pretenzijų Stepanovui, tik norėtų, kad liautųsi jiems nervus tampyti...
— Žuvęs Drozdenka taip pat to prašė? — pasidomėjau.
— Taip,— su pikta pašaipa atsakė Satochinas.— Jo našlė, pripažintą nukentėjusiąją, taip pat to prašo...
' — Labai jaudinanti visuotinio prašymo scena, tiesiog biblinis siužetas...
— Žinoma, sprendžiant iš jų gynimosi priemonių, jie mažai panašūs j tuos beginklius kristukus,— pasakė Satochinas, atsistojo iš užstalės, priėjo prie lango ir atidarė orlaidę. Už jo nugaros, tiesiai po plakatu apie rūkymo žalą, stovėjo pintas šiukšlių krepšys. Ant sietinio jo dugno gulėjo sumaigytas tuščias ,,.rmlboro“ pakelis.— Respublikos VAI paskelbė saugaus eismo mėnesį, o toksai skandalingas įvykis užkliuvo prokuratūroje. Visi skambina, visi klausinėja! Ką jiems atsakyti? — apmaudžiai pridūrė jis.
— Jūs ką tik išsamiai paaiškinote, kad toji istorija neturi ryšio su kelių transporto įvykiais. Kaip traukinių vagio negalima patraukti atsakomybėn už važiavimą be bilieto keleiviniame vagone...
— Gerai, kad tu viską man paaiškinai! — piktai burbtelėjo Satochinas.— To nenaudėlio Vinokurovo ryšiai platūs — spaudžia iš visų pusių. Švelniai, mandagiai, taktiškai klausinėja: kas ten pas jus dedasi? Vieną nužudė, antrą sužalojo, o juos vis kamuoja— klausinėja, kamantinėja, kvočia...
— Mes nieko nekamuojame. Aš klausinėju dėl to, kad tiriu...
Įsisprendęs rankomis į šonus, Satochinas atsistojo priešais
mane:
— Vienas labai neblogas dailininkas sakė, kad mene svarbūs ne tiek ieškojimai, kiek atradimai. Ar tau neatrodo, kad tai mus liečia tiesiogiai?
— Tikriausiai,— ramiai sutikau.— Vakar pas mane buvo atėjęs vaikystės bičiulis, mokyklos draugas. Labai simpatiškas ir mielas sukčius...
— Ir ką? — rūsčiai susiraukė Satochinas.
— O tą, kad ir jis šnekėjo apie nelaimingus nukentėjusius žmones, labai gerus žmones, gerbiamus visame mieste, kuriuos aš kamuoju klausinėdamas, kamantinėdamas...
Aš pastebėjau, kaip Satochinas instinktyviai žvilgtelėjo į šiukšlių krepšį, kuriame išdavikiškai raudonavo tuščias sumaigytas pakelis, ir pridūriau:
— Taip pat rūkė „malboro“...
Satochinas sumišęs burbtelėjo:
— Tai kaip koks firminis jų ženklas...
Tada aš pabaigiau savo mintį:
— Mano uošvė, labai protinga senutė, visų tų nukentėjusiųjų elgesį greičiausiai aipfbūdintų taip: gesink kibirkštį prieš gaisrą, o nelaimę stumk prieš laiką...
— Tai yra?—kilstelėjo antakį Satochinas.
— Jų gynybos intensyvumas kol kas neatitinka mano atakos, jie persistengė. Ir aš esu įsitikinęs, kad už Stepanovo užvažiavimo „Pobeda“ slypi kažkoks kitas rimtas nusikaltimas, kuriam išaiškinti ir prašau sankcionuoti papildomo laiko...
Nusivylęs Satochinas sumojavo rankomis.
Marptiko gimimo dieną aš nesiskubinau namo, rodos, ir darbų nesusikaupė, o vis tiek susivėlinau. Žinojau, kad jis pasikvietė j svečius savo berniukus, ir nenorėjau jų varžyti. Tegul linksminasi patys, jiems ir be manęs pakaks Vailenitinos Step ano vnos vadovavimo ir kalbų.
Todėl, kai paspaudžiau skambutį, už durų aidėjo juokas, šūksniai ir dabartinė karinga muzika. Spragtelėjo užraktas,, o į veidą ūžtelėjo darnus vaikų šauksmas:
— Svei-ki-na-me!
Jau apsivilkę berniukai stovėjo prieškambaryje; jie ruošėsi išeiti. Aš apkabinau Maratiiką ir padaviau jam suvyniotą vengrišką futbolo kamuolį. Jis numetė popierių, iškėlė viršum galvos juodai ir baltai išmargintą kamuolį su auksine etikete „Artes“, ir berniukai suūžė iš susižavėjimo.
Mitrus Olegas vikriai prišoko prie manęs:
— Dėde Borisai, ar jau pagavote žudiką?
— Kokį žudiką?
— Na tą, kuris peilį numetė! Peilį, kurį mes suradome...
— Ne, sūneli,— nuvyliau jį,— kol kas nepagavau... Bet aš labai stengiuosi ir manau, kad surasiu... Tada ir papasakosiu viską iš eilės, kaip buvo,...
Nusivilkau apsiaustą ir nuėjau į virtuvę. Įraudusi uošvė ištraukė iš orkaitės mėsą. Aš pabučiavau ją, pasveikinau su anūku — žinoma, ne pačiu geriausiu kieme, bet vis dėlto pakenčiamu. Valentina Stepanovna nusijuokė:
— Gerai jau gerai... Šiandien jisai pats geriausias... Skambino iš Maskvos Lila, sakė, dar vėliau paskambins...
Aš girdėjau, kaip trinktelėjo uždaromos durys, paskui lengvus sūnaus žingsnius ir greitai artėjančią muziką — į virtuvę skriste įskrido laimingas Maratas su mažučiu magnetofonu rankose.
— Pažiūrėk, tėtuk, čia „panasonikas“, japoniškas tranzistorius su baterijomis...
— Nepaprastai puikus! — pasigėrėjau aš.— O iš kur?
— Olegas atnešė...
— Pagroti, ar ką?
— Ne, jis man padovanojo gimimo dieną!
Padėjau šakutes ir nus/tebęs įsmeigiau atkiš į Maratą:
— Ką? Magnetofoną padovanojo? Kas?
— Na aš tau sakau: Olegas Karmanovas!..
Staiga pasijutau taip, tartum kas būtų šaltu delnu suėmęs man širdį ir tylutėliai suspaudęs.
— Olego pavardė Karmanovas? — paklausiau negarsiai, kad nesuri'kčiau iš pykčio ir pažeminimo.
— Na taip! Tu juk jį daug kartų matei pas mane...— Ma-ratas pastebėjo, kad aš kažkaip kitaip reagavau, tačiau savo vaikišku protu negalėjo suvokti, kas vyksta, ir iš jo apskrito veiduko greitai nyko laimės spindesys.
— Aš tikrai jį mačiau, bet. nežinojau pavardės,— atsakiau, stengdamasis kalbėti ramiai.—O kur dirba jo tėvas? Tu jį pažįsti?
— Pažįstu. Jį visi vadina dėde Valera... Man atrodo, jis kažkoks viršininkas... Bet linksmas... Pas juos kabo fotografija, jis anksčiau buvo boksininkas...
Noras valgyti vi'sai praėjo. Atstūmiau lėkštę ir švelniai paklausiau Maratą:
— Sūneli, tu buvai pas Olegą per jo gimimo dieną?
— Taip, buvau. Jo gimimo dieną birželį...
— Ką tu jam padovanojai?
— Parkerį ir gražų aplanką—mama davė. Ten dar buvo užrašas: ,,Respublikinio kardiologų suvažiavimo dalyviui44.
— Tada, Maratikai, paaiškink, kodėl Olegas atneša tau tokią brangią dovaną? — paklausiau, stengdamasis neišgąsdinti.— Ar tu žinai, kiek 'kainuoja japoniškas ma'gnetofonas?
— Tėti, bet jie daug turtingesni už mus! — nuoširdžiai šūktelėjo Maratas.
Įveikiau save, nusijuokiau, paėmiau iš Marato rankų magnetofoną ir nuėjau į kambarį. Ant stalo gulėjo prašmatni kasetinio magnetofono dėžutė, jos apsauginiai putplasčio kampai, kažkokie priedai ir laidai. Neskubėdamas rūpestingai įdėjau magnetofoną į jo guolį ir pasakiau sūnui:
— Maratikai, jeigu nori, pasiklausk senelės Valentinos, jinai tikriausiai patvirtins tau, kad maždaug per paskutinį tūkstantį metų žmonės turi tvirtą paprotį: padorus žmogus priima tiktai tokias dovanas, kurtas pats gali padaryti. Uždirbti ir padovanoti... Kiek tavo draugas uždirba per mėnesį?