-- Nieko jis neuždirba,— supyko Maratas.— Juk žinai: jis dar mokosi!
— Na matai! — pasakiau, kišdamas laidą į specialų dėžutės lizdą.— Kai jūs užaugsite, išsimokysite ir pradėsite patys užsidirbti, tada ir pirkite magnetofonus ir dovanokite vienas kitam gimtadienio proga. O dabar taip negerai: tu jam parkerį ir kardiologo aplanką, o jis tau tėvo nupirktą magnetofoną, Labai jau keistai atrodo...
Užklijavau viršelį klijuojamąja juosta ir padaviau dėžutę Ma-ratui:
— Bėk pas Olegą, grąžink magnetofoną ir pasakyk: girdi, mudu abu pasitarėme ir nusprer.dėme, kad tu kol kas dar neužsitar-navai tokios brangios dovanos... Supratai?
Kramtydamas lūpas, Maratas linktelėjo.
- Taip ir paaiškink: mes, girdi, su tėvu ne tokie...
Maratas paėmė dėžutę ir vangiai nužingsniavo į koridorių striukės, o akyse sustingo ašaros...
Dvidešimt antras skyrius
Koridoriuje sutikau Ukolovą. Išstypėlis leitenantas užjaučiamai pažvelgė į mane ir geranoriškai paklausė:
— Kokie bus nurodymai?
— Ne nurodymai, mano drauge, o prašymas. Aš nelabai koks grobstymo bylų specialistas. Todėl susisiekiau su jūsų kolegomis iš KSNG.
— Užduotis? — kaip visada trumpai pasidomėjo Ukolovas.
— Man atrodo, kad Stepanovas kažkaip įkliuvo, įsivėlė, o gal ir dalyvavo gerai organizuotame mėsos grobstymo ir realizavimo per visuomeninį maitinimą tinkle. Si .aplinkybė turbūt ir buvo visos tos užvažiavimo ant Drozdenkos ir Jegiazarovo istorijos spyruoklė
-- O jūs turite kokių nors įrodymų? Arba faktų?
— Ne, kol kas aš nieko neturiu. Tiktai spėliojimai ir nuojauta. Kaip tik dėl to į mūsų darbą ir įjungiau KSNG... Prašau jiems padėti. Ir nuolat palaikyti ryšį su manim...
— Bus padaryta! — trumpai ir įtaigiai pasižadėjo Ukolovas.
Vėl nemaloni procedūra eiti pro kalėjimo sargybą iki kabineto tardymo korpuse. Atsiveria durys, ir sargybinis raportuoja:
— Suimtasis Stepanovas pristatytas...
Aš atleidžiu sargybinį ir be jokių preliudijų pranešu tardomajam:
— Jeigu šiandien mudu nesusitarsime, aš pasitraukiu iš žaidimo...
— Kokia prasme? — nustebo Stepanovas.— Grąžinsite bylą senajam tardytojui?
— Kažkas panašaus...r— patvirtinau.— Man nusibodo lošti su tavim kvailį.
— Kodėl? Kuo čia dėtas kvailys?
— Dėl to, kad mano rankose geibsta byla, panaši į durnių ir sukčių ikebaną 2. Iš vienos pusės miane plėšo viršininkai, spaudžia viešoji nuomonė, baigiasi tardymo terminai, o iš kitos — tu man primeti savo sukurtus valetus...
— O ką jūs norėtumėte iš manęs išgirsti? — prisimerkė Stepanovas.
Užsirūkiau cigaretę ir per stalą numečiau jam pakelį:
— Tiesą! Tu man viską arba beveik viską meluoji! — pasakiau įniršęs.— Pačiame pirmame pasiaiškinime tu parašei teisybę
• ar kažką panašaus į ją, o paskui — supasavai, matyt, išsigandai tų įsiganiusilj sukčių... Ir šoki dabar pagal jų dūdelę!
— Na kurgi, žinoma! — išsiviepė Stepanovas ir giliai užsitraukė.— Išties aš turiu tikslą jiems pritarti!.. Žiūrėk, dar medalį už nužudymą duos...
— Nežinau, koks tavo tikslas. Bet logiškai galiu paaiškinti tik taip: arba tu su jais drauge vagi... arba jie apie tave kažką žino ir tu jų bijai!
Garbės žodis, tokio efekto aš nesitikėjau: jo veidas sutrūkčiojo, akys subaltakiavo. Įsispitrėjęs į mane, Stepanovas švilpiamai sušnibždėjo:
— Aš? Aš, aš!?. Vagiu su jais? Betgi tu, teisybės ieškotojau, visai išprotėjai!.. Aš, aš...— jis užspringo žodžiais, jo gerklę suspaudė neapykantos spazmos.— Aš garbingas žmogus... Kaip gyvas nė kapeikos svetimos nesu paėmęs...
— Meluoji! — išrėkiau ir sutrypiau kojomis.— Meluoji! Aš netikiu tavo garbingumu! Tu dabar, sėdėdamas čia, kalėjime, gini kažkokius savo, supranti, sa-a-vo interesus! Ak tu, „garbingasis"! O dengi užkietėjusius niekšus!..
Jis kažkaip iškart sugniužo, suglebo ant kėdės ir apatiškai, su kartėliu pasakė:
* Ikebanas (jap.) — puokštė (vert. past.).
— Nagi nešaukite taiip! Kad bamba nesprogtų! Viską mat jūs žinote apie mane, visiką suprantate...
— Nesuprantu! Deja, daug ko nesuprantu. Tačiau jau nema-žai žinau! Žinau, kad tu sustojai, kai jie išsijuosę talžė Placho-tiną... Ir nemušei tu jo... per moliūgą! Žinau, kad jie tave puolė su peiliu! Ir tą peiilį radau! Ir nustačiau, kieno jis! Kodėl tu jiems pritari?..
— Peilį! — šūktelėjo Stepanovas ir prikando lūpą. Ir nutilo. Paskui nuvargusiu balsu pasakė: — Ką ten peilis?..— Jis dar užsirūkė cigaretę.— Jie ir be peilio ką tik nori papjaus. Jie baisesni už kriminalinius nusikaltėlius!.. Anksčiau vagį už varsto buvo galima atpažinti iš batų ir iš kirpčių... O šie j „adidas“ įsispraudė, „žiguliais41 važinėjasi, po premjeras...
— Tai ko tu man kliudai juos iškrapštyti iš tų kiautų? Tu juk teisybės mylėtojas, kovotojas už teisingumą, ko tu man neleidi jų prigriebti pagal įstatymą? — tyliai paklausiau.
— O kas iš to? — jis liūdnai šyptelėjo.— Mūsų įstatymai teisingi ir daugumas žmonių geri, o geriau už visus gyvena tie niekšai. Kažkaip atsitinka, kad tereikia nutverti vieną, ir jo pusėn stoja visi! Ir liudininkai yra, ir alibi įrodytas, ir įkalčių jokių, ir gynėjų visa armija! Net ir laimingą kontą užspaudę turi! Ne-paskandinsi tų niekšų! Ir visur jiems piniginga ranka atsiranda...
Aš užjaučiamai1 atsidusau ir jo tonu pridūriau:
— Tu dar vieną dalyką užmiršai: daugumas lyg ir dorų žmonių mato jų darbelius ir tik petukais gūžčioja — ką padarysi? Ir nusisuka susidrovėję arba pasibjaurėję. O rezultatas toks: aš noriu nuskandinti tą vagių kreiserį, o tu prisikabinai prie jo kaip pontonas ir neleidi, dantimis trauki į paviršių. Juk žinai, kad jie vagia?
— Žinoma, vagia! — paprastai atsakė Stepanovas.— Iš kur toksai prabangus jų gyvenimėlis būtų?
Aš pasiėmiau plunksną, prisitraukiau apklausos protokolą, bet Stepanovas skubiai tarė:
— Ne, ne! Jūs pasidėkite. savo plunksną... Aš nieko jums protokolui nepasakosiu... Kam man tai?.. Ir konkrečiai įrodyti dabar negaliu...
— O ką tu gali pasakyti ne protokolui?
— Na, ne pasakyti, o nors paklausti: kiek jūsų žmona perka mėsos?
— Tiksliai nežinau,— gūžtelėjau pečiais.— Manau, porą kilogramų...
— O ką jinai gamina iš tų kilogramų?
— Barščius arba kitokią sriubą, kepsnį, pyragėlius, kotletus... Ką reikia...
— Aha, ką reikia... Ir visa tai jūsų šeimai kaštuoja keturi rubliai. O dabar paskaičiuokite: jeigu ne iš poros kilogramų, o iš pusės tonos mėsos pagamintumėt savo asortimentą ir dar restorano kainomis — tai jau po šešis septynis rublius už kilogramą,— ir iškištumėt žmonių susibūrimo vietose! Ar galite apskaičiuoti, kiek kainuos penki tūkstančiai šašlikų po rubliuką už gabalą?!
— Apskaičiuoti galimą! — nusijuokiau aš.— Bet čia kaip anekdote apie dramblį: suvalgyti suvalyčiau, bet kas gi man duos pusę tonos mėsos?
— O jūs iš mėsos kombinato, iš bazės — nuo ligoninių, parduotuvių, sanatorijų, vaikų darželių — nugvelbkite pusę tonos, va ir išeis jums ir jūsų drambliui po tūkstantuką ant straubliuko...
— Ką reiškia „nugvelbkite14? Pavogti, ar ką?
— Ne visai taip... Yra visokių būdų! Kaip kur... poilsio namuose, pensionatuose... Galima atimti...
— Nesuprantu...
— Na, pavyzdžiui, poilsio namams iš fondų priklauso, sakykim, tona... Jiems ’bazėje sakoma: duosim devynis šimtus ir ne-zyskite. Tie žino: su baze pyktis neapsimoka, vien atliekas gausi, ir tas pačias paskutinėj eilėj. O jiems patiems viralo grienelės reikia... štai romesnieji ir ima mėsą — mažiau, tačiau geresnę ir laiku...