— Čia aišku. O kokių, sakai, dar yra būdų?
— Iš parduotuvių, Ten paprasčiau: nepakrovei dešimt sker-dienų ir atsiskaitei už jas grynais... po du rb už kg. Žinoma, parduotuvininkai irgi tuo nesidžiaugia, bet ką padarysi, su baze nepasiginčysi...
— Tai ir vadinasi „nugvelbti14? — susimąstęs pramurmėjau.— Aišku... aišku... Taigi jei teisingai tave supratau, tu atsisakei iš jų lovio žiaumoti kartu su drambliu? Taip?
— Niekas manęs nė neklausė! — mostelėjo ranka 'Stepanovas.— [krėtė beržinės košės, kyštelėjo panosėn špygą, ir būk sotus! Jie vyrukai bebaimiai! Nebaudžiamiems visai stabdžių trinkelės nusizulino, per žmones važiuoja kaip akmenuotu šunkeliu... Sugundė mane velnias!..
Ir nutilo. Pavaikščiojau po kabinetą, paskui paklausiau:
— Kuris su peiliu tave puolė? Achmetas? Jegiazarovas? Droz-denka?
— Daugiau nieko nepasakosiu, niekas manęs nepuolė! — papurtė galvą Stepanovas.
— Kodėl? Juk tu ir taip man daug svarbaus pasakei...
Jis šiurkščiai pertraukė:
— Va ir užteks!.. Daugiau nieko nepasakysiu... Įsišnekėjau todėl, kad širdis užvirė, nuo tūžmo apkarto... Viskas, daugiau nė žodžio...
— Kaip sau nori, tau pačiam reikės gyventi! — pasakiau nuvargęs.— Tarp kitko, kaip tu manai: dėl ko aš čia su tavim taip plėšausi? Ilgesniam laikui pasodinti tave svajoju? Gal manai, kad man medalį už tave duos?
— Nežinau! — piktai suriko jis.—Ir galvoti apie tai nenoriu! Gal jus paaukštins už šią bylą... ar jūsų ketvirčio planas ne visai įvykdytas...
Aš mačiau, kaip jis visas įsitempia, tikriausiai nori kuo pikčiau man įgelti.
— Tu be reikalo šitaip,— pasakiau ramiai.— Juk aš noriu tau padėti...
— Aha! Žinau! — Stepanovas piktai papurtė galvą.— Visi jūs norite man padėti! Graibstyte graibstomas pasidariau dėl tos pagalbos... Ar tiktai nenugydysite tokia meile iki grabo?
— Juk aš negydau tavęs! Gydytojas negali gydyti ligonio, kuris slepia nuo jo ligos simptomus:..
— O aš ne ligonis, aš sveikas ir nėra čiai ko manęs įkalbinėti...
— Aš nej'kalbinėju tavęs ir nežadu jokių nuolaidų, tik noriu paaiškinti; jeigu bus įrodyta, kad jie patys tave užpuolė, grasindami didžiuliu peiliu, teismas gali tavo veiksmuose įžvelgti būtiną savigyną... Tokiu atveju bandymas mašina ištrūkti iš jų negali būti laikomas tyčine žmogžudyste...
— Aš neieškau pasigailėjimo,— nepatikliai žiūrėdamas į mane, atkakliai pareiškė Stepanovas.— Pats kaltas, pats ir- atsakysiu...
— O kuo tu kaltas? Man įdomu sužinoti, kur tu matai savo kaltę?
— Savo kvailumą! — jis išsiėmė iš pakelio cigaretę, pastukseno filtru į stalą.— Dar armijoje, vairuotojų klasėje, seržantas instruktorius mus įspėdavo: važiuodami matykite visą kelio juostą, aplenkite užmuštus šunis ir kates...
Mudu ilgai tylėjome, kol aš paklausiau:
— Užmuštas šuo — tai Plachotinas?
, — Nesvarbu,— mostelėjo jis ranka, ir man pasirodė, kad šis stiprus vyrukas tuoj pravirks. Pasėdėjo nusisukęs nuo manęs į sieną ir dusliai paprašė: — Pasiųskite mane į kamerą...
— Gerai,— atsakiau.— Rytoj, Stepanovai, aš jums leidžiu pasimatyti su šeima. Pasikalbėkite su tėvais, pasitarkite su broliu, jis nekvailas vaikinas! Pagalvokite...
Dvidešimt trečias skyrius
Į „Centrinį1* restoraną aš atvažiavau apie septintą valandą. Žmonių dar buvo nedaug. Muzikantai tik sėdosi ant savo pakylos, mėgino spigius elektrinius instrumentus, ir ilgi džeržkiantys jų garsai tęsiamai ir lėtai geso pustuštėje salėje. Būtų buvę visai tylu, jeigu ne linksmi gerokai įkaušusios kompanijos protrūkiai tolimame salės kampe. Tenai pasigirsdavo girto kvatojimo papliūpos ir paikai džiaugsmingi šūksniai.
Pastovėjau valandėlę tarpdury ir pamačiau su padėklu skubančią padavėją Mariną. Jinai pasuko prie kompanijos kampe, ir sėdintieji prie stalo sutiko naują porciją butelių pasigėrėjimo kauksmu. Aš palaukiau, kol ji visiką sudėjo, ir pasitikau ją grįžtančią į bufetą:
— Laba diena, Marina! Aš pas jus į svečius!..
Jinai valandėlę žiūrėjo į mane, paskui, matyt, prisiminė negrabų draudimo agentą ligoninės palatoje pas savo gražuolį Suriką Jegiazarovą ir nusijuokė:
— Maloniai prašom! Štai mano staliukas, sėskitės! Ką gersite, valgysite?
— Puodelį kavos!
— Tik vieną puodelį kavos? — nusistebėjo jinai.
— Galima porą. Jeigu tarp nustatyta...
— Kaip norite. Aš tik nustebau — dėl puodelio kavos eiti į restoraną?
— Aš ne dėl kavos. Dėl jūsų! Jūs patikote man...— pasakiau visiškai rimtai ir patogiai atsisėdau į krėslą. Jinai koketiškai pagrasė pirštu:
— O ką pasakys jūsų žmona?!
— Nieko nepasakys, ji nesužinos. Jinai komandiruotėje...
— Ak jau tie vyrai! — pakraipė galvą Marina ir nuskubėjo kavos.
Vienas iš lėbaujančiųjų kampe, įraudęs putliasnukis gremėzdas, pašoko iš užstalės ir spiegiamu ožio balsu užtraukė lyrinį romansą:
— Pinigėliai! Kaip jus myliu, mano pinigėliai!..
Ir iš karto trenkė orkestras, po garsų lavina palaidojęs nuoširdžiai jausmingą jo himną. Džiazas. Instrumentinis ansamblis ar kaip ten jis dabar vadinasi. Atėjo Marina su mano našlaitė-liška kava ir maloniai paklausė:
— Daugiau nieko neužsisakysite?
— Ne, neužsisakysiu. Tik išsakysiu jums savo jauslius...
— Tada mums reikia tam pasiieškoti kito laiko ir kitos vietos! Ry)toj aš nedirbu...— šyptelėjo Marina.
— Matote, Marina, mūsų pasirinkimas ribotas,— pertraukiau ją.— Mes galime pasikalbėti tik dviejose vietose: jūsų darbe arba mano cThrbe. Aš nusprendžiau, kad jums bus maloniau jr ramiau kalbėtis jūsų pusėje. Vargu ar pasikalbėjimas prokuratūroje būtų nuoširdesnis...
— O kas yra? — išsigando jinai.
— Jūs atsisėskite, nes man taip nepatogu kalbėtis, juk jūs — dama...
— Mums negalima sėstis prie staliukų,— patempė ji lūpas.
— Jūs be reikalo nerimaujate, jūsų valdžia, pamačiusi jus prie mano staliuko, bus labai patenkinta. Sėskitės, sėskitės...
Jinai nerangiai atsisėdo, jos judesiai jau .nebeteko to gracingo jauno padaro lankstumo, kai prieš porą minučių ji bėgo per salę.
— Marina, ar jūs nepagalvojote, kodėl per visą tą laiką nė karto jūsų nepasikviečiau?
— O kodėl jūs turėtumėt kviestis mane? Man nėra ką veikti pas jus!
— Galbūt,— tarstelėjau.— Bet aš esu iš tų vyriškių, kuriems pasimatymo negali atsakyti nė viena dama. Tikriausiai todėl, kad kviečiuosi jas šaukimais. Ir pats nusprendžiu: ar joms yra kas veikti pas mane, ar nėra...
— Tai kodėl neiškvietėte?..
— O todėl, kad, kaip jau sakiau, jūs man patikote. Jeigu būčiau iššaukęs pas save, jums būtų iš karto prasidėję dideli nemalonumai...
— Kokie čia dar nemalonumai? — piktai paklausė jinai.
— Na, aš nežinau, ar galima nemalonumais laikyti patraukimą baudžiamojon atsakomybėn? O gal tai niekai? Taip sakant, gyvenimo smulkmenos?
— Mane? Baudžiamojon atsakomybėn? — nuoširdžiai apstulbo jinai.
465
30. N. Oganesovas
_— Taip, jus.— Gurkštelėjau kavos ir patvirtindamas linktelėjau.— Nors ir juokinga, jus vieną. Be Stepanovo, kuris jau sėdi kalėjime...
— Kodėl?
— Todėl, kad jūsų mylimasis Surikas, pravarde Garbingasis, tasai pats, kuriam teisingumas — amatas, ir kiti jo draugužiai — ne tiktai žiaurūs, bet ir lengvabūdžiai jaunuoliai. Per juos ir atsidūrėte gana pavojingoje padėtyje.