— Kuo gi?
— Jie išmokė jus sakyti, kad jūs, girdi, nebuvote įvykio vietoje', automobilių stovėjimo aikštelėje, kur įvyko muštynės...
Jinai protestuodama sujudėjo, nors jos akis jau niaukė baimės debesėlis. Ir aš neleidau jai kalbėti:
— Palūkėkit, Marina, palūkėkit, nepertraukite manęs! Paklausykite iki galo, neprišnekėkite to, kas nepataisoma, pasilikite kelią atsitraukti.
— Bet aš nieko nežinau...— baikščiai suvebleno Marina.
— Štai šito jie ir siekė, jie bijojo, kad jūs, nesusigaudydama kai kuriose vingrybėse, galite išplepėti man, ko nereikia. O šiaip — nebuvo jūsų įvykio vietoje ir kalbėti nėra apie ką! Bet jūs ten buvote ir jus ten matė...
— Ma-ane?! Matė?..
— Žinoma! Taigi jeigu aš rytoj išsikviesiu jus į prokuratūrą ir jūs nors puse žodžio man leptelėsite, kad jūsų ten nebuvo, aš iš karto priimsiu nutarimą patraukti jus baudžiamojon atsakomybėn už melagingus parodymus. Jūs supratote? Ne Suriką, ne Vinokurovą, ne Kapmanovą, o būtent jus! Aišku!
— Ko jūs visi norite iš manęs? — maldaujamai paklausė Marina, kuri dabar jau nebeatrodė aukštai sklandanti lakūnė, o pasidarė tikra visų nelaimingų ir įbaugintų merginų sesuo.
— Man nieko nereikia iš jūsų! Aš tiktai noriu, kad jūs atsakytumėte į vieną klausimą, kuris gana netiesiogiai liečia visą šią istoriją. Tačiau jeigu jūs sumanysite man pameluoti, tai rytoj šį pokalbį pratęsime pas mane...
— Bet juk aš nieko nežinau...— bejėgiškai skėstelėjo rankomis Marina.— Aš mielai, jeigu tiktai galiu...
— Galite, galite! Paaiškinkite man, už ką jūsų draugužiai mušė vairuotoją Plachotiną? Prisiminkite, jūs pati dar pasakėte, kad jam „taures statė41!
— Garbės žodis, aš nežinau smulkmenų! — jinai prispaudė rankas prie putlios krūtinės: — Garbės žodis! Aš puse ausies girdėjau, kad jis#neatvežė kažkokios mėsos ar ne ten nuvežė... O gal skolos už mėsą negrąžino, ar ką... Daugiau aš nieko nežinau! Garbės žodis!.. Prisiekiu kuo tik norite...
— Niekuo neprisiekinėkite, aš tikiu jumis.— pasakiau, pabaigiau gerti kavą, padėjau puodelį ir išėjau.
Prie prokuratūros durų sutikau Ukolovą.
— Aš laukiu jūsų nuo pietų! — pasakė jisai.
— Vadinasi, atnešei vertingą informaciją. Kitaip negi tu, užsiėmęs žmogus, gaištum dėl manęs tuščiadarbio tokį brangų laiką.
— Mes dar pažiūrėsime, kiek jinai vertinga,— pamalonindamas mane, nusišypsojo Ukolovaš.— KSNG skyrius siūlo rytoj įvykdyti operaciją... Jie turi žinių, tiesa, nepatikrintų, kad mėsa vagiama iš bazės...
— Gerai, kad ne tiesiai iš ganyklos! — pasakiau.
— Iš ganyklos nepavogsi, ten galvijai suskaičiuoti,— suniekino negudrų mano humorą Ukolovas.— Mūsų klientus reikia paimti tiktai su įkalčiais, nes jie iš bazės mėsą gabena pagal normalius, tikrus dokumentus. Bet visiems teisėtiems gavėjams neiškrauna po šimtą—du šimtus kilogramų ir tuoj pat likutį išmėto po visuomeninio maitinimo taškus...
— Suprantu! — linktelėjau.— įdomu, ar Achmetui pamėtės? Manęs nepabijos?
— O ko jiems bijoti jūsų? — nusistebėjo Ukolovas.— Juk jie — nukentėjusieji...
— Na vis dėlto... turi kiek būgštauti...
— Ką jūs, Borisai Vasiljevičiau, jie atprato bijoti, tvirtai tiki, kad „viskas suimta į rankas11! O moneta kasdien reikalinga, taigi veš, neabejokite... Beje, KSNG beveik tikras, kad mėsą „į šalį“ veš Plachotinas.
— Jeigu veš, tai logiška, juk neatsiskaitė su Vinokurovo kompanija, skolingas jiems. Tai ką mudviem daryti?
— Laukti iki rytdienos. Kai tiktai Plachotinas bazėje pasikraus sunkvežimį, vyrukai mums paskambins, ir mes važiuosime...
Dvidešimt ketvirtas skyrius
— Aš leidau jums vakar pasimatyti su sūnum Aleksandru, ar jūs buvote pas jį? — paklausiau.
Tėvas tylomis linktelėjo, o motina paskubomis atsakė:
— Taip, labai ačiū, daugiau kaip valandą matėmės su Sa-šenka...
Mes sėdėjome dideliame tvirto erdvaus jų namo kambaryje. Kai aš atėjau, Stepanova pakvietė:
— Eime j gerąjį galą...
„Gerasis galas14 buvo apstatytas šiuolaikiniais poliruotais baldais, neturinčiais individualių žymių, todėl pagal juos niekada nepasakysi, ar čia gyvena docentas, ar kolūkietis... Pokalbis nesimezgė, tėvas tylėjo kaip akmuo, o motina, judri ir dar jaunyva moteris, aimanavo, verkė, skundėsi, kad nesuvaldomi sūnų charakteriai.
— $ašos būdas sunkus,— pasakojo jinai.— Juk jis visų spragų kaištis, o taip negalima gyventi su žmonėmis. Jie nemėgsta, kai jiems ką įkyriai panosėn kiša... Ir su Vadiku negalima susitvarkyti... Juk mudu su tėvu visą gyvenimą plū'kėmės, jiems gero užgyvenom, o Vadikas po kiekvieno žodžio vis „miesčioniška44, „žema44... Užvakar sako man: „Jūsų sąmonė smulkiaburžuazinė!44 Ir pasakyk tu man šitaip?..
Netikėtai prabilo tėvas:
— Mudu- su motina visą gyvenimą1 lenkiame nugaras, ir mes — buržujai! O kaip pykši ant jo? Iš visų pusių tik ir girdi: „jūsiškis — talentas, jaunas genijus...44
— Žinoma, dabar jis visa viltis! — pagarbiai ištarė motina.— Va matematikos mokytoja iš mokyklos, Belą Semionovna, taip ir pasakė: jūsų sūnus — genijus...
— Labai gali būti,— patvirtinau aš.— O brolių santykiai geri?
— Oi, ką jus! — nustebo Stepanova, o tėvas linktelėjo.— Mūsų tėvas važiavo į Sibirą uždarbiauti, į Špicbergeną užsiverbavo, tai Saša buvo Vadikui ir brolis, ir tėvas, ir auklėtojasl Kokią įtaką jam anksčiau turėjo! Vyresnis septyneriais metais! Tiesa, grįžęs iš armijos, mokytis nepanorėjo. Ir visada sakė: mūsų Vadikas dar taps dideliu profesoriumi...
— Jūs pasakėte „anksčiau turėjo44. O dabar neturi?
— Ne, tikriausiai aš ne taip pasakiau, žinoma, turi! Bet Vadikas jau beveik suaugęs, vis daugiau su mokytais žmonėmis, va ir pats turi savo nuomonę, jie dažnai ginčijasi su Saša, nesutinka...
— Dėl ko ginčijasi? Dėl ko nesutinka?
— Tai kad mudu su tėvu nesikišame, jie jauni, šiuolaikiniai. Nežinau gerai, bet Vadikas dažnai sako, kad Saša neteisingai gyvena...
Prieangyje sukaukšėjo greiti žingsniai, j kambarį įėjo Vadikas.
— Mama, duok greičiau valgyti, aš bėgu!..— pamaitė mane ir apmirė. Paskui nedrąsiai žengė prie manęs, padavė ranką.
— Sveikas, Vadi'kai... Šit užsukau pas jus, norėjau pasitarti...
Stepanova pašoko, subruzdo.
— Tuojau, sūneli, tuojau kiaušinėlių pakepsiu. Sūrio, kavos su pienu nori? O tu, tėvai, kelkis, eik perjunk dujų balioną...
Jie išėjo iš „gerojo galo“. Tada ramiai ir geranoriškai pasiteiravau:
— Gyvenimas kaip ir visų: leki, skubi?
— Taip, nieko nepadarysi... Vadovas man pasiūlė labai įdomią temą: Jango—Miilso laukas... Būtų galima pritaikyti allgebrinę geometriją... Didelės perspektyvos! Tik vis to laiko trūksta...
— Vadikai, aš noriu tau duoti klausimą, iš pirmo žvilgsnio absurdišką: kur taip skubiniesi?
— Dabar? Ar apskritai? — nustebęs pažvelgė į mane Vadikas.
— Apskritai. Na... gyvenime.
Jis šyptelėjo, o jo šypsenoje galima buvo justi vos pastebima atlaidi ironija. Ir aš supratau, dėl ko jie ginčydavosi su broliu dar iki Sašai pakliūnant į kalėjimą.
— Aš manau, kad kūrybingami žmogui skirta gana mažai laiko. Ir kas pavėlavo jaunystėje, tam nėra ko griebtis senatvėje. Tarp kitko, kunigaikštis Aleksandras Nevskis ant Ciudo ežero turėjo dvidešimt trejus metus. Didysis matematikas Evaristas Ga-lua išvedė savo įstabiąją lygties „Galua grupę“, kai jam buvo aštuoniolika. O Lermontovas dvidešimt šešerių jau numirė...