Patylėjome, aš klausiausi, kaip virtuvėje Stepanova tarškina keptuvę ir virdulį; „gerojo gailo“ kampe sunkiai tiksėjo laikrodis... Netikėtai paklausiau:
— Tu myli savo brolį?
— Žinoma! — skubiai atsakė Vadikas, ir vos pastebimas sutrikimo šešėlis šmėstelėjo jo veidu.— Juk jis mano brolis...
— Taip, jis tavo brolis. Ir būtų gerai, kad dažniau šitai prisimintum...
— O aš ir nepamirštu! — dusliai pasakė Vadikas, ir jo veidą užliejo įprastinis raudonis.
— Aš netikiu tavimi! Ir netikiu, kad pramiegojai visą tą įvykį automobilių aikštelėje.
Žiūrėdamas į šalį, Vadikas sumurmėjo:
— Bet... kodėl?..
— Dabar sprendžiamas tavo brolio likimas,— pasakiau šaltai.— Pagalvok apie tai...
— Per apklausą aš pasakiau jums viską...—jo balsas staiga sustiprėjo, pasidarė šiurkštus. — Viską, įkas būtina ir ko pakanka... Mama, ar duosi man kada nors pavalgyti?
Dvidešimt penktas skyrius
Tiesiai iš Stepanovu namų nuvažiavau į kalėjimą.
Nežinau, kas, kaip ir kodėl atitraukia paskutinę sklendę minties bėgimo kelyje, tačiau staiga atrandi tiesą, nuogutėlę, silpną, neapsiplunksnavusią. Bet jau gyvą. Akivaizdžią. Ir pradedi stebėtis savo paties bukumu: kaįp tau anksčiau šitai neatėjo j galvą? Juk buvo tiesiai prieš akis, buvo taip aišku!
Aleksandras Stepanovas buvo atvestas į tardymo kabinetą, ir aš vos sulaukiau, kada išeis sargybinis. Iš visų jėgų tramdydamas vidinį drebulį, pasakiau:
— Viskas! Daugiau nebeįtikinėsiu tavęs, kad privalai sakyti teisybę...
— Na ir ačiū dievui! Greičiau eisiu į teismą...— jis užsirūkė cigaretę ir tarytum abejingai, tačiau kiek sarkastiškai paklausė: — O teisybės daugiau nebereikia?
— Iš tavęs - nebereikia. Galų gale ir aš pats supratau. Kaip sakoma, geriau vėliau...
— Ir ką jūs supratote? — su prasiveržusiu jauduliu paklausė
jis.
— Viską! Arba beveik viską. Man uošvė išaiškino...
— Uošvė? — pakėlė antakius Stepanovas.
— Na taip! Kai mano vaikėzas buvo mažesnis, jinai sekdavo jam pasaką. Alegorinę! Seimininko ožkutė išbėgo į pievelę priešais namus ir nuėdė jaunutę žolę. Šeimininko šuo pamatė nuėstą žolę, supyko už padarytą žalą ir sudraskė kvailą ožką. šeimininko lazda supyko, kad šuo sudraskė šeimininko turtą, puolė šunį ir užmušė. Ugnis židinyje dar labiau supyko — plykstelėjo ir sudegino lazdą. Vanduo rėčkoje ugnį už pasikarščiavimą panoro nubausti— šliūkštelėjo ir užgesino židinį. Atėjo jautis ir, supykęs ant vandens, išgėrė jį visą Na kaip, ar įdomi pasakėlė?
— Kol kas dar sunku pasakyti...
— Tada klausykis toliau Atėjo šeimininko kaimynas, užsirūstino ir papjovė jautį. O mirties angelas, įtūžęs ant kaimyno už savivaliavimą, nutrenkė ji žaibu. Ir atėjo jie visi pas Dievą.
O tasai nubaudė juos visus ir paaiškino: kiekvienas iš jūsų, darydamas savo teismą, buvote teisus, bet tiktai niekas jums nedavė teisės teisti... Tau aišku?..
— Ne visai... O ką aš teisiau? Vinokurovą? Karmanovą?
— Ne, Stepanovai, tu teisei įstatymą. Tu nepasitikėjai nei įstatymu, nei manimi, nusprendei primesti mums savo supratimą. Sunkią minutę patikėjai ne žmonių teisingumu, ne įstatymo išmintingumu, ne mano nuoširdumu, bet prasimanei savo ypatingą tiesą, šit ir teko antrinti sukčiams, kurių pats nekenti ir kuriuos niekini! Dėl to jiems ir atsirado ta laiminga korta, apie kurią tu užsiminei... Dabar jie — nukentėjusieji, o tu — kalėjime...
— Aš ne dėl to kalėjime,— dusliai atsakė Stepanovas.
— Žinau jau, kodėl tu čia...— numojau ranka į jį.— Juk ir aš šį tą mačiau gyvenime. Yra buvę ir tokių atsitikimų: sėdi banditas recidyvistas, jaudinamai gailisi dėl kokios vagystės ar menko apiplėšimo. Taip apsišarvuoja įrodymais, kad nė adatėlės neįsmeigsi. O už viso to, pačiame dugne, slypi žmogžudystė ar banditizmas...
— Mano nusikaltimas — paviršiuje, nėra ko slėpti,— atkakliai pasakė jis.
— Na matai! — šyptelėjau aš.— Kaip tik dėl to taip ilgai ir negalėjau susigaudyti, kas ir kaip. Kol geriau nesusipažinau su tavim ir pats savęs nepaklausiau: ko jis taip veržiasi į kalėjimą? Kas jam baisiau už kalėjimą?
— O dabar supratote? — virptelėjusiu balsu paklausė.
— Supratau! — tvirtai atsakiau.— Ir išlukštensiu jus kaip reikiant!
Iš pat ryto per miestą važiavo furgonas „liuks" su produktais. Užsuko į vartus su užrašu „Sanatorija „Rodnik", paskui- į kavinę „Landiš", iš tenai į vaikų darželį ir šalimais — į firminę mėsos parduotuvę, paskui neskubėdamas nuriedėjo užmiestinio plento link, pravažiavo savos gamybos skydus „Šašlikinė — 5 km“, „Šašlikinė — 1 km“, įriedėjo į automobilių aikštelę su šašlikine, apsisuko, atbulas privažiavo prie žarijų krosnelės, kur jau triūsė Achmetas. Sunkvežimis sustojo. Plachotinas iššoko iš kabinos, pasikalbėjo su Achmetu, paskui vairuotojas atidarė sunkią kėbulo sąvarą, įsiropštė į furgoną ir pradėjo mesti Achme-tui ir jo padėjėjui į rankas avienos gabalus.
Tai truko porą minučių. Plachotinas iššoko iš kėbulo, padėjo šišlikininkams nunešti mėsą, paspaudė ranką Achmetui ir pasuko j savo furgono kabiną.
O kabinoje jau sėdėjau aš ir sukau ant piršto spynoje paliktą įjungimo raktelį. Toks išsiblaškymas suprantamas ir lengvai paaiškinamas— vyrukas jaudinosi, labai skubėjo. Juk pavojingiausia— šios trys jau pavogtos mėsos iškrovimo minutės.
Išpūtęs alkis, jis tylėdamas žiūrėjo j mane, o aš paaiškinau:
— Plachotinai, man atrodo, kad jūs ir taip smarkiai nusiplūkėte nuo pait ryto. Tikriausiai bus geriausia jūsų daugiau nevarginti prie vairo, o. nuvešti į miestą kaip keleivį. Ir, be to, lengvąja...
Plachotinas atsigręžė į krosnelę ir visai sugniužo — ten stovėjo keletas „Žigulių**, visa aikštelė buvo pilna žmonių, laikysena mažai panašių į dykinėjančius autoturistus. Pora iš jų krėtė Achmetą, Ukolovas ištraukė mėsą iš po apdorojimo stalo, iš kartoninės dėžutės išėmė ir skaičiavo įplaukas...
Budintis seržantas baigė spausti daktiloskopiniame lape Pla-chotino pirštus, padavė jam benzinu sumirkytą 'slfuduriuką rankoms nusivalyti ir tarė man:
— Per penkias minutes išdžius, aš užpildysiu formuliarą ir užklausim apie jį informacinės kartotekos...
— Irgi mat piktadarį rado! — piktai ir baikščiai burbtelėjo Plachotinas.— Atspaudus ima, kaip Jonisianui, vaikų žudikui...
Ir gailiai sušniurkštė milžiniška nosim. Žiūrėdamas į jį, mąsčiau, kad nepakartojama individualia Plachotino žyme turi būti ne papiliarinės pirštų linijos, bet toji įstabi nosis.
— Ne, žinoma, jūs, Plachotinai, ne žudikas,— nuraminau jį.— Bet piktadarys užkietėjęs. Tikrų tikriausias. Ir jus išnars-tysiu iki pat panagių!
— Už ką? Ką aš jums padariau? O dar triūbija: teisingumo organai objektyvūs, bešališki! Girdi, visi lygūs pTieš įstatymą. Vadinasi, viskas tik plepalai?
— Taip ir yra, prieš įstatymą visi lygūs. Ir įstatymas iš tikrųjų bešališkas. Bet aš juk ne įstatymas, o žmogus, ir vienu atžvilgiu esu baisingai šališkas: nekenčiu niekšų!
— Ko jūs įžeidinėjate? Kuo aš didesnis niekšas už kitus?
— Na jau atleiskite! O didesnis niekšas tuo, kad pasodinote į kalėjimą žmogų, puolusį gelbėti jūsų, atleiskite už tokį žodį, kailio! Tai jūs, būtent jūs, savo parodymais pasodinote Stepanovą į kalėjimą! Ir aš. personaliai jums pažadu, kiek tik leis mano jėgos, išvyniosiu tą ritę!..
— O aš nepasiduosiu! — falcetu suriko Plachotinas.— Nušalinsiu jus! Pareikšiu nepasitikėjimą! Visur pareiškimus pasiųsiu!
Aš nusijuokiau ir įteikliai pasakiau:
— Šitas numeris jums, Plachotinai, nepavyks. Mes jokių asmeninių ryšių neturime. O šimtas aštuoniolika kilogramų pavogtos mėsos štai čia grožisi jumis! O dar kavinėje „Landiš“, dar ir parduotuvėje — kol kas jie nepriskaičiuoti... Ar girdite, kaip gailiai mekena vargšės pavogtos avytės, keršto reikalauja! Neskubėdamas paseksiu jų pėdomis, pamažu suskaičiuosiu visas jūsų nuvarytas bandas... Vinokurovas su Karmanovu — toli, veikiausiai pirtyje puotauja, o jūs jau čia...