— Tai ką gi man daryti, pilieti tardytojau? Atkentėti už visus? Aš tik menkas varžtelis, tik bato raištelis, už ką gi mane žudyti?*
— Plachotinai, aš noriu jums priminti, kad iki šiol už visus kentėjo Stepanovas ir visus tai patenkino, kol aš išvaikiau susigiedojusį jūsų chorą. Dabar garbingai pareiškiu: dėl jūsų nesiruošiu taip stengtis. Nenorite kentėti už visus, pasinaudokite vieninteliu šansu: sakykite tiesą... Už ką jus mušė kompanionai?
— Koks aš jiems kompanionas? Aš juk mažas žmogelis, neturtingas, galima sakyti, šešakė. Kad tik vaikučių drabužėliams ką nors pasukčiau...
— Manęs negraudenkite, vis tiek nepravirksiu iš užuojautos...
— Aš ir negraudenu... Sakau, kaip buvo: neatidaviau jiems skolos../ Iš Valerkos Kprmanovo gavau pinigus už mėsą, iš anksto už toną... o čia pasitaikė proga... ir tą „per šalį“ gautą kyštelėjau restorano „Jeločka" vyriausiajam virėjui...
— Ar jis daugiau davė už vogtą mėsą?
— Lyg ir daugiau... Man neparanku buvo tada ją vežti Kar-manovui... Ruošiausi atiduoti vėliau... Ir vis kažkaip nepavykdavo... Vis, tikėjausi atsiskaityti, pasitaikius progai... O jie mane ir nutvėrė prie šašlikinės...
— Kokia buvo ta jūsų skola?
— Du tūkstančiai...
— Ir dėl jų jie pradėjo jus kulti?
Plachotinas pašoko ir pirmą kartą su tikru kartėliu sušuko:
— Jeigu tik dėl pinigų, tiek jau to! Jiems tie du tūkstančiai — nusispjauti!.. Jie, prieš mušdami, norėjo mane įbauginti, sakė: „Atmink, bjaurus šoferiūkšti, kas mus apgaus, tas kaip tu be akių ir be ausų liks..."
—' Kuris būtent mušė?
— Jegiazarovas parvertė pakirtimu, o. Karmanovas — tasai vėzdasnukis — pradėjo spardydamas žeme ritinėti. Gyvatė barš-kuotoji, banditas prakeiktas... šonkaulius sulaužė... iki šiol negaliu atsikvėpti.
. Ir staiga jis apsiverkė. Iš tikrųjų. Karčiai, balsu, nuo seniau išgyventos baimės, pažeminimo ir skausmo. Nešvariomis rankomis terliodamas ašaras, greitai burbėjo:
— Sodinkite mane, dabar jau vis tiek... Tiktai paimkite juos, tuos nusipenėjusius sukčius, ir pristverkite kaip pridera. Tegul pasivolioja ant narų kameroje, mano baimę ir skausmą kenčia... Man kad tiktai prieš Sašką Stepanovą savo kaltę išpirkus: jeigu ne jis, gal ir užmušę būtų mane. Jis kad užkūrė juos — jaunas, bebajmis...
— O Vinokurovas dalyvavo muštynėse?
— Na jau! Pradės jis terliotis su mumis? Jo rankose visa ta banda! Kai Saška pradėjo jiems snukius daužyti ir dar rėkti visa gerkle, kad išvilks į dienos šviesą, tai Eduardas Nikolajevičius ir pasakė: papjaukite jį, bjaurybę! O tam kraugeriui Karmanovui šito ir tereikėjo: išsitraukė savo kardą — ir ant Sašos! O šis — kareivis,, vikrus, atšoko ant kelio, koja mėgina išmušti Karmanovui iš rankų didžpeilį, bet ir to lengvai nepaimsi, vis dėlto buvęs boksininkas. Saška pastebėjo, kad kiti jam už nugaros užeina, ir pasileido plentu. Nuo mašinos, nuo savo vaikėzo norėjo juos nuvesti...
— Kodėl? — paklausiau primygtinai.
— Kaip tai; kodėl? Juk jis žinojo, su kuo turi reikalą! Įsikarščiavę jie ir berniūkščiui galėjo peiliu rėžtelėt... O matai, kaip viskas apsivertė...
Aš pirmą kartą pamačiau Satochiną sutrikusį. Tas sutrikimas pasireiškė perdėtu dalykiškumu ir nervingu linksmumu.
— Na, tu tiktai pamanyk, koks geležinis dėsningumas: nusikaltimas, jeigu lieka nenubaustas, žmogui atrodo leistinas. Suvoki mano mintį? Sek idėjos kryptį: jie taip suįžūlėjo, kad tapo tikrais galvažudžiais...
— Taip, gana šlykštūs parazitai,— pritariau aš.
— Ne, ką besakytum, tu paguldei juos ant menčių... Beje, pa-sigalynėkim!
Tai jau buvo negirdėtai intymaus pasitikėjimo ir nuoširdaus palankumo ženklas. Mes atsirėmėme alkūnėmis į stalą, susiėmėme už plaštakų ir pradėjome lenkti vienas kito rankas, katras katro paguldys ant stalo. Ko gero, tai ne galva žemyn pastovėti! Satochinas paraudo, ant kaklo iššoko gysla — aš nesiskubinau lenkti jo rankos, tačiau neleidau ir jam pajudinti savosios.
Satochinas kimiai pasakė:
— O kaip mums 'kliudė!.. Jokių galimybių ramiai dirbti!..— rankos drebėdamos dar stovėjo vertikai!iai.--- Kasdien skambutis: „Jūsų ne tardytojas, o pabaisa, kažkoks tironizauras!"
— Sankcionuojate? — paklausiau įsiręžęs. Satochinas linktelėjo, ir aš iš karto paguldžiau jo rankų ant stalo.
Prokuroras pakratė nutirpusią plaštaką ir pasakė tartum juokais:
— Ech tu! Neturi teisingo subordinacijos supratimo! — paėmė mano atneštą nutarimą, dar kartą perskaitė ir pakelė akis j mane: — Vereščiaginui, tavo draugui, bus didelių nemalonumų...
Ii plačiai pasirašė ant kampinio štampo.
— Bijau, kad taip, bus...— atsakiau atsidusdamas.
Satochinas padavė man blanką.
— Nebuvo laimės, tai nelaimė padėjo — dabar Petka nepasiims tavęst Čionai, pas maine, plušėsi.. O su šia byla eisim į teisiną...
Koridoriuje pamačiau sargybinius, kurie j mano kabinetą vedė Stepanovą.
— Jūs paėmėte suimtojo daiktus?
-Tikrai taip! Daiktai — mašinoje .--atraportavo seržantas.
— Gerai, palaukite koridoriuje! — ir jleidau Stepanovą į kabinetą.
— Mane kažkur perkelia? — paklausė jis paskubom.
-- Taip. Sėskitės, Stepanovai. Štai nutarimas, ką tik sankcionuotas prokuroro. Pasirašykite ant jo...
-- Prašom,— sutrikęs jis su kartėliu nusijuokė — Kiek aš jau tokių pasirašiau, galima ir dar kartelį...
— Tokio dar nepasirašėte...
— O kas čia?
— Nutarimas jus paleisti...
Jo rankos taip drebėjo, kad jisaf niekaip negalėjo pataikyti į parašui skirtą eilutę. Per veidą sruvo prakaitas, jis aiškiai negalėjo perskaityti nutarimo teksto.
— O kodėl jūs mane paleidžiate?—kimiai paklausė jis.
— Todėl, kad tardymas turi įtikinamų parodymų, jog per muštynes automobilių aikštelėje jūsų gyvybei grėsė realus pavojus. Tokiomis aplinkybėmis mėginimas ištrūkti iš tenai automobiliu, net su rizika puolančiųjų atžvilgiu, buvo kaip būtina savigyna. Blogiausiu atveju gali būti kalbama apie jos viršijimą. Bet jokiu būdu ne tyčinį nužudymą. Juk jus nenorėjote užmušti Drozdenkos ir Jegiazarovo?
— Aš nieko nenorėjau užmušti,— visai pasimetęs atsakė Stepanovas, ir atrodė kaip žmogus, kalbantis per sapną.
— Aš žinau. Tuo labiau kad ir tai padaryti jums buvo nepaprastai sunku. Sutikite, Stepanovai, juk nelengva partrenkti automobiliu du žmones, jeigu tuo metu tu nesėdi prie vairo? A?
— Tikriausiai jūs manote, kad padarėte man gerą darbą? — skausmingai ištarė Stepanovas.
— Manau! — tvirtai pasakiau aš.— Bet esmė ne čia, Saša... Aš jau sakiau tau: mudviem niekas nedavė teisės teisti kitus... Ir aš turiu tiktai vieną teisę — sužinoti tiesą!..
Atsistojau, nuėjau prie durų, atidariau ir pamačiau, kad koridoriuje ant suolo sėdi Ukolovas su Vadiku Stepanovu.
—. Užeikite...
Vadikas žengė žingsnį ir apmirė duryse. Broliai neatsitraukdami žiūrėjo vienas į kitą. Aš paplojau Vadikui per petį ir, pasodinęs ant kėdės, atverčiau baudžiamosios bylos tomą.
— Stepanovas Vadimas Aleksejevičius, septyniolikos metų, universiteto studentas, nepartinis... Viskas teisingai?
— Taip,— linktelėjo jis.
— Vadinfai Aleksejevičiau, aš ketinu paleisti jūsų brolį... Ar dabar jūs papasakosite man, kas įvyko tą nelemtą naktį automobilių aikštelėje? Ar jūs pasiruošęs ką nors pridurti prie ankstesnių savo parodymų?