Viešpatie, kokia baisi buvo ši pauzė! Nežinau, kiek jinai truko, kol ją pertraukė Aleksandras Stepanovas.
— Nekankinkite jol — kimiai šūktelėjo jis.— Jam nėra ko pridurti...
Ir kaip aidas atsišaukė Vadikas:
— Man nėra ko pridurti...
— Taip, iš tikrųjų... Ką jau čia pridursi prie to, kad tu, Va-dikai, persėdai prie „Pobedos" vairo, įsirėžei į* besimušančiųjų krūvą ir... partrenkei du... Štai kokia istorija tenai įvyko...
Sustingusiomis išbalusiomis lūpomis Vadikas sušnabždėjo:
— Aš nenorėjau... nemaniau... Aš tik nesugebėjau...
— Numanau,— linktelėjau aš.— O broliui teko prisiimti ne tiktai tavo kaltę, bet ir tų nusikaltėlių, sukėlusių muštynes... Nieko nepadarysi, tai buvo užmokestis už jų tylėjimą, už jų sutikimą patvirtinti, kad prie vairo buvo jisai, o ne tu...
Aleksandras Stepanovas sėdėjo prie stalo, susiėmęs galvą rankomis. Aš pasakiau jam:
— Jums šį visus patenkinantį variantą iki milicijos atvažiavimo pašnibždėjo Vinokurovas?! Jis protingas žmogus ir, atsi-
dūręs 'keblioje padėtyje, iškart suprato, kur išeitis. Tiktai nespėjo jums pasakyti, kad tvirtintumėte, jog jūs pats pradėjote muštynes ir ėmėte mušti Plachotiną... O jūs, toksai naivuolis, pirmame pareiškime ėmėte ir parašėte, kaip buvo iš tikrųjų...
Stepanovas pašoko nuo kėdės:
— Patikėkite: Vadikas nenorėjo... Kai jie leidosi bėgti paskui, mane su peiliu... jis norėjo paimti mane... kad drauge nuvažiuotume... Jis tik prastai vairuoja automobilį...
— Žinau,—nuraminau jį.— Jau užklausiau miesto VAI. Liepos mėnesį jūsų brolis laikė vairuotojo egzaminus ir susikirto iš vairavimo. O apskritai viskas aišku. Jūs laisvas, Aleksandrai Stepanovai! Galite eiti...
— O aš? — paklausė Vadikas.
— Jums teks palūkėti,— šaltai tariau ir pasisukau į Aleksandrą:— Jūs laisvas...
Žengdamas atbulas ir žvelgdamas man į akis, jis atsiliepė:
— Aš pailauksiu koridoriuje...
— Kaip norite.
Paskui jį užsidarė durys, mes patylėjome, ir Vadikas pasakė:
— Aš galiu papasakoti, kas ten įvyko...
Tačiau man širdyje buvo labai graudu, ir aš atsakiau:
— Didžiai vertinu jūsų norą padėti tardymui... Tiesa, aš ir taip jau viską žinau...
— Ne viską! Jūs negalite visko žinoti! Kai tai įvyko ir aš buvau beveik apailpęs, Saša man pasakė: „Tylėk! Tu miegojai! Tu miegojai! Ir nieko nematei! Supratai? Ne-i-e-k-o! Dėl manęs nebijok, aš išsisuksiu, o tau negalima į kalėjimą..."
— Žinoma, jums negalima į kalėjimą,— pritariau ir aš.— Juk jums iš ryto į universitetą...
— Kodėl jūs taip kalbate? — jo veidas skausmingai susiraukė.
— Todėl, kad* tiktai mudu viską žinom. Net brolis ne viską žino...
— O ko jisai nežino? — ūmai atšlijo Vadikas.
— Jis iki šiol yra įsitikinęs, kad tu, Vadimai, puolei jo gelbėti, kai anie nusivijo jį su peiliu... Važiavai gelbėti jo nuo mirties...
— Bet aš nenorėjau nieko parblokšti,— vėl sulemeno Vadikas.
— Tikiu tavimi, žinoma, nenorėjai,— užsirūkiau cigaretę, sunkiai atsidusau ir pasakiau: — Tu paprasčiausiai prastai vairuoji. Bet važiavai ne gelbėti Sašos, o iš baimės movei į šalį! Tu norėjai pabėgti!
— Netiesa!,. Sitai jus išsigalvojote! — lyg ir pasipiktino Vadikas.
— Žinoma,. išsigailvojau. Aš ir nesiruošiu to įrodinėti byloje. Baudžiamojoje teisėje nėra tokių nusikaltimų kaip bailumas, niekšybė... Taigi atsimink: tu gal ir būsi žymus profesorius, tačiau tapti tokiu žmogumi kaip tavo brolis... daug sunkiau... Dabar eik, tu laisvas, o rytoj vienuolika -trisdešimt atvyk akistaton su visa kompanija... Tardymas vyksta toliau...
Pavakare atsidarė mano kabineto durys, ir įėjo Petia Vereš-čiaginas.
— Sveikas, Borisai! — pasakė jis. Jo veidas buvo pajuodęs.
— Sveikas, Petia,— žengiau jo pasitikti, ir man buvo nesmagu dėl suteikto jam skausmo, nors padariau tai ir netyčia. Aš žinojau, kokie dabar jam gresia nemalonumai. O Petka visada buvo geras vaikinas.— Petia, aš kitaip negalėjau...
— Žinau, Borisai. Aš ir užsukau, kad tu...— jis nebaigė ir numojo rankai. Paskui užsirūkė ir tairė: — Aš žinau, kad tu negalėjai kitaip. Vienas prancūzas apie tave parašė...
— Apie mane? — nusistebėjau.
— Na, ne apie tave, o apie tokius kaip tu... „Tėvas sako-mažam berniukui, kuriam gimė broliukas „Vakar angelas atnešė tau broliuką, ar nori pamatyti broliuką?1* Berniukas atsako: „Ne, aš noriu pamatyti angelą...“
Aš bejėgiškai skėstelėjau rankomis, o Vereščiaginas atsistojo, užgesino cigaretę peleninėje ir niūriai pasakė:
— Tikriausiai taip reikia... i
Ir, nepadavęs rankos, išėjo, garsiai trinktelėjęs duris...
TURINYS
Nikolajus Oganesovas LOŠIAME „SPRINTĄ14
Oganesovas N. S.
Og-02 Lošiame sprintą / N. Oganesovas. Aukštumos baimė / P. Sestakovas. Nusikaltimas automobilių aikštelėje /А. Vaineris, G. Vaineris: Apysakos: Jaunimui/ Iš rųsų k. vertė P. Keidošius ir kt.— V.: Vyturys, 1990.— 477, [2] p.— (Nuotykių b-ka).
ISBN 5-7900-0465-7
Kaip Įvykdomi nusikaltimai, kokios jų socialinės, dorovinės paskatos? Skaitytojas kartu su šiuolaikinio rusų rašytojo N. Oganesovo apysakos veikėjais atsiduria verteivų pasaulyje ir iš arti pamarto, kuo tampa mūsų amžininkai, kai jų moralė deformuojasi. P. Sestakovo apysakoje pasakojama, kaip kriminalinio skyriaus darbuotojas I. Mazinas, ėmęsis tirti nelaimės priežastis, atskleidžia pažiūrėti rimto mokslininko moralinį nuopuolį. Brolių Vainerių apysakos herojus prokuratūros tardytojas B. Subotinas, įsigilinęs į nusikaltimo aplinkybes, bylą pakreipia visai kita linkme.
o -S~PliQ29!.—°96.93—90 MBBK R2
U M856 (08) —90 *
JAUNIMUI
Serija „Nuotykių biblioteka". OGANESOVAS Nikolajus. LOŠIAME „SPRINTĄ". SESTAKOVAS Pavelas. AUKŠTUMOS BAIMĖ. VAINERIS Arkadijus, VAINERIS Georgijus. NUSIKALTIMAS AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖJE. Apysakos. Redaktorės D. Gaidulytė, M. Su-batavičienė. Viršelio dailininkas D. Paškevičius. Meninis redaktorius A. Prelgauskas. Techninė redaktorė D. Balčiūnaitė. Korektorės R. Sinkevičiūtė, N. Žukauskienė
Duota rinkti 89 12 07. Pasirašyta spaudai 90 05 15. Leidinio Nr. 863. Formatas 60x90/16. Popierius spaudos Nr. 2. Garnitūra „Literatūrinė", 10 punktų. Ofsetinė spauda. 30 sąl. sp. 1. 30.44 sąl. spalv.^ atsp7 £3,98 apsk. leid. 1. Užsakymas 5078. Tiražas 50 000 egz.
„Vyturio" leidykla. 232600, Vilnius, Algirdo 31
Spaudė „Aušros" spaustuvė, 233000, Kaunas, Vytauto pr. 23