— Nė gyvos dvasios aplink, galime kalbėtis nors iki ryto.
— Nekaip, Volodia,— netikėtai prisipažino jis, tuo, matyt, išliedamas viską, kas susikaupė iki mano skambučio.— Blogiau ir būti negali. Versijų milijonai, bet kurią tik paimk — beuodegė. Lyg per rūką iriamės, na, o miglojant, pats žinai, ne ką nuveiksi: mojuok nemojavęs kumščiai®, o naudos jokios. Čia reikia tiksliai apskaičiuoti.— Neiškentęs įterpė mėgstamą savo aforizmą.— Čia tau, broliuk, ne paplūdimio vagystė, čia algebra, aukštoji matematika. Apsukrus priešininkas pasitaikė, išradingas, pliku entuziazmu jo nepaimsi, reikia smegenis pamiklinti, kitaip — vienos plėnys, kumščio smūgiai į tuštumą...
Tylėjau, prislėgtas liūdno vaizdo, kurį jis man nupiešė.
— Tu čia niekuo dėtas,—atspėjo jis mano būseną.—Tuo, ką pranešei, esu patenkintas. Kad prošvaisčių atsirado, gerai. Dabar svarbiausia — kantrybė. Be reikalo nerizikuok, nepaikiok. Atsimink, kad perspektyviausia kryptimi dirbi. Todėl neapvilk. GalVa, galva labiau veik. Aišku?
— Aišku,— atsiliepiau.
— Taigi,— burbtelėjo jis.— Beje, kokie tavo šiandien planai?
— Jokių,— nuoširdžiai prisipažinau.
— Tada žygiuok namo, Soprykinai. Tavo šeimininkė užtruks, bibliotekoje patikrinimas, o tie kliunkiai gali atgriūti kiekvieną minutę, tiesą sakei.— Išgirdau, kaip jis barkštelėjo degtukais.— Na, leitenante, viskas. Skambink. Nei pūkelio tau.
Siųsti viršininką velniop nepriimta, bet aš vis dėlto išimties tvarka pasekiau tradicija. Be abejo, tik pakabinęs ragelį.
3
Saulė, taip ir neprakirtusi dangų klojančios marškos, nepastebimai dingo už horizonto. Kažkur toli vakaruose • žaižaruojantys jos spinduliai dar grūmėsi su tamsa, jūra mažumėlę žydru-liavo, kas minutę tamsėdama, ir miestą, kaip didelis bežvaigždis kupolas, užvožė vakaras.
Prieš dvi savaites daugmaž tuo pat laiku Kuznecovas išėjo į apšviestą Pajūrio gatvę ir anapus kelio, pasuko viešbučio link. Jis nežinojo, kad tai paskutinė jo darbo diena. O gal žinojo? Gal nebuvo jokių bendrininkų ir mes bergždžiai plūkiamės? O kas, jeigu jis būva „Lotoso” operacijos autorius ir vienintelis jos vykdytojas?
Kaip ir daugelis kitų prasidėjo Kuznecovui anas vakaras. Bent taip atrodė iš pradžių. į restoraną jis atėjo laiku. Bendradarbiai tvirtina, kad buvęs ramus, susikaupęs ir kaip visada neaušinęs burnos.
Aną vakarą su juo kalbėjosi valiutinio baro darbuotojai, padavėjai, administratorius, bet Knznecovo elgesys nebuvo nei keistas, nei gąsdinantis.
Dvidešimt pirmą trisdešimt prie viešbučio sustojo inkasatoriaus mašina. Inkasatorius užėjo į holą ir, kaip įprasta, pradėjo taupkasėje rinkti pinigus. Bemaž tuo pat metu Kuznecovas sukrovė įplaukas į brezento maišelius: j vienus — valiutą, į kitus —tarybinius pinigus ir dvidešimt pirmą keturiasdešimt, taręs, kad eina atiduoti įplaukų, įvijais laiptais užkopė į vestibiulį.
Tai pąskutinis mums žinomas ir patikrintas faktas. Ten, ant laiptų, jo pėdsakai dingsta.
Buvo keletas to fatališko vakaro pabaigos variantų. Ir dabar, stoviniuodamas prie kampo, už poros žingsnių |nuo „Lotoso”, spėliojau, kuris iš jų arčiau tiesos.
Jeigu būtų pavykę įspėti, savo misiją būčiau laikęs baigta. Galėjau nutraukti visiką ir ramiausia sąžine pradėti kraustynes į izoliuotą viešbučio tipo butą su asmeniniu dušu, sanmazgu ir dviejų kaitviečių dujine virykle. Beje, dušas man dabar aiškiai būtų pakenkęs, o viryklės visiškai nereikėjo — nei virti, nei kepti nemokėjau. Na, sakykim, šitą problemą galėjau išspręsti, o ką daryti su Kuznecovu? Jo mirties paslaptis vis dar glūdėjo už septynių užraktų.
Šefas teisus: mes iš tikrųjų klaidžiojome po rūką kaip Brei-. gelio neregiai, bejėgiškai skėsčiojome rankomis, bandydani aptikti teisingą kryptį. Aišku, kad mūsų pasirinktas bandymų ir klaidų metodas nebuvo tobulas, bet kol kas tai rodės esanti vienintelė mums prieinama paieškų sistema.
Pasukau į Pajūrio gatvę.
Skvere prie senovinės patrankos būriavosi eilinė turistų grupė. Nejausdami nuovargio, jie spietėsi apžvalgos aikštelėje, be atvangos žybsėjo blykstėmis, vaikydami nuo suoliukų poreles.
Ant viešbučio stogo, svaidydamas į tamsą šviesos ttmulus, žiebėsi ir geso reklaminis kubas.
„Lošiame „Sprintą"! Lošiame „Sprintą"!" — mirkčiojo neono užrašas, kviesdamas bandyti laimę.
Šaligatvius buvo užtvindę žmonės. Minioje kaip egzotiškos gėlės pleveno lengvi moterų apdarai, dabitiškos, dažniausiai šviesios vyrų eilutės. Pasitaikydavo 1r vaikų, linksmų, įdegusių, puošnesnių už suaugusius. Tai buvo ypatinga publika — kurortininkai, todėl ir nuotaika čia viešpatavo ypatinga. Kojų brūžesys, nedarnus balsų gausinąs pynėsi su muzikos, juoko nuotrupomis, ir atrodė, kad štai sutratės litaurai, užgaus trimitai ir prasidės karnavalo eitynės, sužaižaruos fejerverkai, klegės šokiai iki oat ryto. Šventė, į kurią galės įsitraukti kiekvienas, to panorėjęs...
Galvodamas apie vieną ir tą patį žmogų, būk pasiruošęs bet kokiai staigmenai. Man staiga pasivaideno, kad žmonių sraute šmėstelėjo pažįstamas stotas. Šįkart tai buvo ne Gerasius, o pats Kuznecovas. Lieknas, pečiuitas, jis žengė kita gatvės puse, apsitaisęs naujintėlaite japoniška striuke, siaurais, aptemptais džinsais su „bleke" ant užpakalinės kišenės, švysčiodamas išblizgintais pusbačiukais.
įspūdis buvo toks stiprus, kad akimirką patikėjau negalimu dalyku ir vos nepasileidau tekinas iš paskos. Laimei, vyriškis atsigręžė. Tai mane išblaivė, ir aš čia pat, žingsnio nežengęs, daviau sau įžadą progai pasitaikius nueiti į polikliniką pas psichiatrą. Matyt, dar nebuvau atsipeikėjęs po nesėkmės su Gera-sium. O priedo triukšmas, muzika, elektros girliandų traškesys. Nepratusiam svaigo galva.
Stabtelėjau prie vaistinės kiosko, nusipirkau dantų šepetuką ir pirkiniu nešinas trumpiausiu keliu pasileidau laikino savo būsto, pasiilgtos tylos link.
Beje, tariamas susitikimas su Kuznecovu nebuvo paskutinis. Manęs laukė dar vienas nieku gyvu nepaaiškinamas reiškinys.
Nieko neįtardamas, pasukau taku, vedančiu namo. Nespėjus žengti nė trijų žingsnių, nuo pavėnės atsiskyrė kažkoks šešėlis. Man priešais ėjo apkūnus neaukšto ūgio žmogus. Pasispirdamas ramentais, tarp kurių kybojo stipriai suglaustos kojos, jis tyliai ir labai sparčiai praklibikščiavo pro šalį, tarytum vaiduoklis, nuo kurio skyrėsi tik silpnu kvapu tabako ir benzino, kurių vaiduokliai, kiek man žinoma, nevartoja.
Mes prasilenkėme, ir aš nespėjau deramai pamatyti jo veido. Pastebėjau tik ilgus, tiesiai perskirtus plaukus ir striuką rusvą barzdikę, dengiančią nepažįstamojo skruostus ir smakrą.
Sustingau prie kelkraščio. Reikėjo atsigręžti, pažiūrėti pridur-mui, bet kažkas trukdė tai padaryti. Tiesą sakant, ne kažkas, o visiškai konkretus jausmas: buvau tikras, kad atsigręžęs būtinai sutiksiu spitrų, mane tiriantį žvilgsnį.
Būčiau kino režisierius, būtinai nufilmuočiau tokią inebylią sceną Bethoveno styginio kvarteto fone. Viena jo vieta labai artima tokiai nuotaikai: keletą galingų padrikų taktų staiga keičia trapi ir nerami pagrindinė sonatos tema. Tik gaila, kad šįkart visiškai netiko mažorinis jos finalas. Kai vis dėlto išdrįsau atsigręžti, takelis buvo tuščias.
Rudabarzdis, jeigu jis, žinoma,-nebuvo ateivis iš ano pasaulio, negalėjo toli nueiti — nebuvo kada, tad aš, nė kiek nesvarstydamas, tekinas pasileidau į gatvę. Bet ir ten vyriškio su ramentais nebuvo.
Nežinau, kokia būtų psichiatro diagnozė, bet bijau, kad jis būtinai įtartų persekiojimo maniją. Operatyviniais duomenimis, po penkioliktosios nė gyva dvasia nebuvo užsukusi į Pajūrio gatvę, ir staiga toks antplūdis! Keista: dar vakar krimtausi, l<ad įvykiai "kažkur įstrigo,— o šiandien jų per akis.