— Įprotis.— Kiek palaukusi paklausė: — Sakykite, ar jūs iš tikrųjų Volodia?
— Žinoma. Kodėl klausiate?
— Šiaip sau...
Dilgtelėjo abejonė: o jeigu ji vis dėlto pastebėjp kratos žymes ir tučtuojau apie tai pareikš? Šiaip ar taip, Nina buvo linkusi tylėti.
— Prisiminiau vietą iš jūsų skaitytos knygos. Apie karalių, kuris persirenginėjo, kad jo niekas nepažintų.
— Ir ką gi?
— Nieko... O jūs rimtai nusprendėte keltis į mūsų miestą?
— Rimtai.
Maniau, kad pokalbis užsimegs, bet Nina žvilgtelėjo į laikrodį.
— Jau vėlu,— tarė.—Stenkitės greičiau užmigti.
— Dar pasėdėkite, toli iki dvyliktos.
Nieko, neatsakiusi, ji padėjo į šalį knygą.
Tinkama, atvirumui palanki akimirka. Gal paklausti ją apie Gerasių? Apie Tofiką? Pasakyti, pavyzdžiui, kad jie buvo atėję, kai ji dirbo. Ne, pavojinga, dabar kiekvienas klausimas tolygus žingsniui į minų lauką.
— Kas jis? — parodžiau į nuotrauką, stovinčią ant knygdė-tės.— Brolis?
Nina papurtė galvą.
— Pažįstamas?
'— Ne, vyras.
Gal aš staiga netekau klausos, gal ji kalbėjo labai tyliai. Taip tyliai, kad veikiau atspėjau, negu išgirdau atsakymą.
— O kur jis?
— Žuvo.
— Žuvo?
— Taip, nelaimingas atsitikimas.'
Mudu nuščiuvčme. Tylą trikdė šaižus cikadų čerškešys. Rodės, kad nuo vakar dienos jų priviso dar daugiau ir kas valandą gausėja.
— Sitai atsitiko prieš dvi savaites? — paklausiau.
— Kas jums sakė?
— Niekas. Tiesiog klausiu.
Ji pakedeno chalato apvadą, išlygino ant kelių klostes.
— Taip, prieš dvi savaites.
— Tada, ko gero, žinau tą įvykį... Nesistebėkite, jūsų pavardė užrašyta amt pašto dėžutės, o apie vyrą vakarykščiame laikrašty skaičiau, kronikos skyriuje. Pavardės sutampa, ir inicialai, man rodos. Iš pradžių maniau: sutapimas... Kuznecovas S. V.— teisingai! Jis, berods, nuplaukė toliau,'nei galima?
Mačiau, kaip pamaži drėksta jos akys. Jas užplūdo vienatvė ir skausmas, nerimastis ir baimė. Nejučia delnu paglosčiau ant kelių sunertas jos rankas.
Keletą akimirkų ji net nekrustelėjo.
— Labąnakt.
— Patikėkit, nenorėjau jūsų skaudinti...
— Labos nakties,— pakartojo ji ir išėjo į gretimą kambarį.
Trečias skyrius
Nebent bandelei ir vaisvandenio stiklinei. Be to, ir pusryčių metas seniai buvo praėjęs — automatinis, dulkių ir drėgmės nepraleidžiantis mano laikrodis rodė pusę dvyliktos.
Paskubomis nusiprausiau, pasinaudojęs vakar įsigytu pirkiniu, pastačiau ant viryklės arbatinį ir sėdau puotauti.
Tikslios šios dienos programos neturėjau. Sąmoningai nekūriau jokių planų, kadangi nuo vakar kiekvieną mano žingsnį tikriausiai sekė Gerasius. Na, nebūtinai jis pats, o tie, kuriuos dangstė 'kratos metu. Jiems aš — neaiškus tipas, pribuišis ko-mersar.tas, ieškantis partnerio, tinkamo sandėriui. Vadinasi, ir elgsiuos atitinkamai. Pasibastysiu po miestą, užbėgsiu į turgavietę, pasitrainiosiu prie komiso parduotuvių. Toliau matysim.
Veidai iš kiaušinių liko vieni lukštai. Čiupau trečią sumuštinį su sviestu ir paskutiniu dešros griežinėliu. Kai jį sutaršęs rengiausi gerti arbatą, kažkas pasibeldė į duris.
Prisitraukiau-cukrinę. Pasikartojo vakarykščia istorija, tik šįkart njturėjau jokio noro eiti lenkčių sU neprašytu svečiu. Kuriam galui? Norės — užeis, nenorės — tegu nešdinasi, tiesus kelias vieškelėlis. Jėga į namus netempsiul
Pasibeldė dar kartą.
— Prašom! — šūktelėjau dėl viso pikto ir įsibėriau stiklinėn penktą šaukštelį.
Durys, kad ir kaip būtų keista, atsidarė — matyt, gužynės ne man vienam pakyrėjo.
— Įeikit,— tyčia garsiai cingtelėjau šaukšteliu, skelbdamas ateiviui, kur esu.
Sugirgždėjo grindys, ir svečias pasuko virtuvėn. Dar žingsnis, ir jis išdygo ant slenksčio, uždengęs visą durų angą. Dievulėliau: pats Gerasius — visas kaip stovi! Tikrai, vilką minim, vilkas čia!
— Saliut,— tarė, naršydamas po kampus užburkusiomis akutėmis. <
— Saliut,— atsakiau.
— Kaip gyvenam?
— Pusė bėdos, kaip matai,— atsakiau abejingai.— Ko atbrazdėjai?
Jis pakraipė nusklembtą savo makaulę. Paskui paklausė, žvilgtelėjęs pro petį:
— Tu vienas?
— Ne, operis po stalu. Su magnetofonu.
— Nepliaupk niekų?! — įtariai pašnairavo jis, bet nepatingėjo tūptelėH ir žvilgtelėti po stalu.
— Na gerai, užteksi — Nebuvau pamiršęs, kaip jis sutiko mane mudviejų pažinties dieną, bet nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Mudu pasikeitėme vaidmenimis, ir aš neištvėriau to nepabrėžęs. Žinoma, leistina forma.— Klok, ko reikia. Tik trumpiau, laikas man ne valdiškas.
Bergždžias darbas: Gerasiaus būta storaodžio — smeigtuko dūriai jo neveikė. Susigrūdęs kilograminius kumščius į šortų kišenes, jis žengė į virtuvę, goždamas visą erdvę. Pasidarė ankšta ir nejauku.
— O tu laiko negaišti.—Mostelėjo j neklotą lovą.—Neblogai įsitaisei, ką?
Rankos man panižo, bet tegu kalba, mat neabejojau, kad netrukus viską, ką regėjęs, maždaug tokiais pat žodžiais išklos tam, kieno lieptas čia atsirado.
— Ji mergytė kaip rožytė, gardus kąsnelis. Maža, kad kaulai ir oda.— Jis žaismingai spragtelėjo pirštais ir linktelėjo mano pusėn.— Na ir sekasi kai kam...
— Nekaišiok nosies j svetimas lovas — ir tau pasiseks.
Jo veido spuogeliai išdavikiškai paraudo. Matyt, užgavau slaptą vietą.
— Su reikalu, ar šiaip?
— Ėjau pro šalį, atsiminiau. Užeisiu, manau sau, aplankysiu. Sakeisi pas Kuzią apsistojęs.
— Na, užėjai. O toliau kas?
Gerasius dėjosi neišgirdęs mano žodžių.
— Arbatą mauki?
— O tau nepatinka?
— Ką tu... Gal pavaišinsi?
— Nepasiųsi.
Ne arbatos gailėjau. Ir Gerasiui jinai buvo nė motais. Tiesiog tyrėm viens kitą: jam rūpėjo, ar dar esu reikalingas jo paslaugų, o aš stengiausi įtikinti, kad ne itin pasigendu jo draugystės.
— Nepasiųsi,— pakartojau.
— Koks tau šiandien varmas įgylė,— susidomėjo jis.— Kas atsitiko?
— Nieko tokio. Kalbėk arba nešdinkis. Ir nevaidink kozirių tūzo.
Gerasius, turgavietės bernužėlių šutvės vadeiva, aišku, buvo pratęs prie didesnės pagarbos, todėl dabar, šaltai sutiktas ir aprėktas, mintyse naršė po šeimininko duotas instrukcijas. Kad jis — iš tolo valdoma marionetė, nekėlė jokių abejonių. Vakarykštė krata tą patvirtino.
— Klausyk,— išstenėjo jis, ilgai ilgai mąstęs,— ar radai, ko ieškojai?
— Kas tau darbo.— Svarbu buvo neperlenkti lazdos, ji ir taip grėsmingai braškėjo.— Rasi čia, jeigu jūs vien liežuviais malate.
Gerasiaus viduje kažkas sukirbo, lyg koks kasos aparatas būtų čekį išspjovęs, ir jis mažumėlę pagyvėjo:
— Neradai?
— Kas tau sakė?
Tačiau kur ten Gerasiui diplomatija!
— Negudrauk, drožk tiesiai: reikia tau pirkėjo ar nereikia?
— Na, sakysim, reikia.
— O jeigu be „sakysim41?
— Reikia.
— Tada eime,— tarė jis neleidžiančiu prieštarauti tonu.— Ir paskubėkime. Ten pasikalbėsime.
— Sustokite, ‘jaunikaičiai! — Vakarykštė senučiukė, snaudusi prie medicininių svarstyklių, pamačiusi' mus subruzdo ir ėmė plasnoti kumštuke suspaustais loterijos bilietais.
— Gal pirksite? Už savaitės tiražas!
Gerasius pasisėmė iš kišenės saują smulkių ir stabtelėjo suskaičiuoti monetų.
— Duokš, bobule, gal tavo ranka laiminga.
— Laiminga, laiminga,— pagavo linkčioti senutė, kišdama vėduokle išskleistus bilietus.