Gerasius užsimerkęs ištraukė iš eilės tris bilietus.
— O tu, sūneliuk? — paklausė senutė, žvelgdama į mane pro prieštvaninių akinių viršų ne pagal amžių jaunatvišku žvilgsniu.— Pirk. Ar vėl skubi?
— Skubu, močiute,— tariau.— Kitąsyk būtinai pirksiu.
— Einam, einam, užteks plepalų.— Gerasius susigrūdo bilietus kišenėn.— Vėluojam.
Tekini nulapnojome tris kvartalus ir pasukome į tuščią skersgatvį, įžambiai nyrantį krantinės link. Jis buvo platus, bemaž be augmenijos. Tarp kraštinių namų tyvuliavo pilkos it pelenai jūros ruoželis.
— Ar dar toli? — paklausiau.
— Čia,— tarė Gerasius ir pasuko prie „Stručio44 baro, kurio iškaba švietė skersai šaligatvio.
Jis tvirtai stumtelėjo sunkias duris su siaurais vario skersiniais ir ant vinutės kabančia lentele „Uždaryta11 ir leido mane pirmą.
Vėsioje patalpoje dūzgeno ventiliatorius. Diena buyp; j apsiniaukusi, ir viduje tvyrojo prieblanda. Kone tamsa. Šviesa degė tik kitame kampe. Tenai už baro ant lentynų puikavosi cigarečių blokai, įvairiausios gairelės, plokštelės, estrados pažibų nuotraukos— trumpiau sakant, ištisas altorius tiems, kas garbina panašius dalykus, tik vietoj lempelės degė rausvas žibintas, auksindamas daugiaaukštę įvairaus kalibro butelių piramidę.
Po Gerasium inkštelėjo oda apmušta kėdė. Sulig ta aimana, praskleidęs bambukų užuolaidą, pasirodė poliesis vaikinas dryžuotais marškiniais ir plačiomis, žvaigždėtomis petnešomis.
— Kas gero, Vitiokai? — pasveikino jį Gerasius.
— Okei,— vienu skiemeniu atrėžė tas, atrajodamas kramtomąją gumą.
— Klientą atvedžiau — mūsų kadrai. Susipažink...
Vitiokas dėbtelėjo į mane, ir ąš supratau, kad nuo šios akimirkos išstypusi mano figūra, veidas, nosies forma ir akių pjūvis tvirtai įsirėžė jo atmintin. Ką gi, manykime susipažinę — atmintimi aš irgi nesiskundžiu.
— Ar nepavėlavom?
Barmenas nenustebo paklaustas — reik:a manyti, žinojo, ko atėjom ir ko ieškom.
— Teks luktelti,— tarė jis, mostu ragindamas mane sėstis ant aukštos, raudona oda- muštos taburetės.— Jums kavos?
— Tik stipresnės,— tarė Gerasius.— Su putele.
— Ir sumuštinį su kumpiu,— pridūriau; įžiūrėjęs prieblandoje lėkštę su valgiais.— Galima du.
Vitiokas, maldamas žandikauliais, patriūsinėjo prie kavinuko, pastatė mums du puodukus lyg antpirščius, dvi stiklines vandens, sumuštinių lėkštutę ir dingo už brazdančios bambuko užuolaidos.
— Muziką uždėk! — šūktelėjo pavymui Gerasius.
Vitiokas neatsiliepė, bet netrukus iš nematomų kolonėlių pasigirdo valkus it medus Demiso Ruso balsas. Jis kaip paprastai dainavo apie saulę, jūrą ir nežemišką meilę gražuolei Afroditei.
— Tinka,— pagyrė mano palydovas ir atsainiai švystelėjo ant baro pakelį su aukso raidėmis.— Rūkyk.
Atsisakiau.
*— Tai „Danhilasu, kvaišink! — kilstelėjo jis antakius*— Parduotuvėj tokių negausi.
— Ką padarysi. Mečiau.— Aš dorojau petražolėm dekoruotą kumpio gabaliuką.
— Na, kaip nori...— Jis įsigrūdo pakelį į marškinių kišenę. Gurkštelėjo iš puoduko.— Ir oras šiandien nieko, nekaršta.
Ak, jau tie galantiški pokalbiai! Siurbtelėjau kavos ir užgė-riau vandens gurkšneliu. Visai neblogai.
— Iš kur tu, sakai, atvažiavęs? — paklausė Gerasius.
— Sakau, kad iš toli. O ką?
— Šiaip sau, įdomu.
— Apie skraidančiais lėkštes girdėjai?
— Na?
— Esu iš ten. Atvykau užmegzti ryšių su proto broliais.
Gerasius išsišiepė.
— Sąmojingas esi.
— Džiaugiuosi,— tariau, paglostytas paplaukiui.
— O ilgam?
— Ilgam.
— Su reikalais, ar prasivėdinti?
— Su reikalais. Arba — prasivėdinti. Rinkis, kas labiau prie
širdies.
— Ne, aš rimtai.
— Ak, rimtai. Na, jeigu rimtai, darbo ieškau.
— Darbo? — susidomėjo Gerasius.— Kokio?
Pastarosiomis dienomis tiek kartų melavęs, nutariau sakyti
tiesą.
— Milicininko.
Jis žagtelėjo. Pirmas jo noras, man rodos, buvo dėti į kojas, tačiau mechanizmas, įgrūstas į ankštą kaukuolę, vėl pradėjo veikti ir išmetė špargalką. Gerasius kvailai dėbtelėjo į puoduką, paskui į nebaigtą sumuštinį ir pagaliau išstenėjo:
— Juokauji, kad tave galas! Net prakaitas išpylė.— Pasėdėjo,
pagalvojo.— Rauk tave velniai, nenori — nekalbėk. Kas man rūpi.
„O kam rūpi?“—vos nepaklausiau.
— Zinai ką,— toliau šnekėjo jis, matyt, ieškodamas tvirto pagrindo po kojomis,— tarkimės iš esmės. Sakei turįs valiutos?
— Sakiau.
— O aš radau pirkėją, taip?
— Kol kas jo nemačiau.
— Pamatysi.— Gerasius žvilgtelėjo į „Seiką“ su neapsakomai ilga apyranke.— Turi ateiti. Žadėjo. Bet iš pradžių mudu turime šį tą aptarti.
— O ką tu norėtum aptarti?
— Savo dalį. Kiek man duosi?
Taip, galantišku tokio klausimo nepavadinsi!
— Už ką? — paklausiau.
— Kaip už ką? — įsižeidė jis.— Negi manai, ka<į dėt gražių akių stengiuosi?
— Argi tu stengiesi?
— Nesuk galvos! Klok pinigus! Arba...
— Kas „arba“? — Užsikvempiau ant baro.— Kuo mane laikai? :,aLd..'ybės komitetu? Aš už dyką pinigų nemoku.
— Kaip už dyką?
— Ogi taip. Kur tavo pirkėjas?
— Sakiau, kad ateis.
— Kai ateis, tada žiūrėsim. Beje, kurią valandą susitarėte?
— Dvyliktą.
— Dvyliktą?! — nuoširdžiai pasipiktinau.— Ką tu, tyčiojiesi? Jau pirma!
— Ne pirma, o be ketvirčio,— pataisė jis.— O jeigu ir pirma? Liepė laukti, vadinasi, lauksim.
— Kiek lauksim?
— Nors ligi vakaro.
Nežinodamas, laimėsiu ar prakištu, nusprendžiau pasibranginti. Be to, ir vėluoti jie galėjo susitarti iš anksto, kaip kad vakar sekti. Jei ne Gerasius pasiūlė, tai šeimininkas.
— Na ne, vyrukai, žaiskite be manęs.— Aš atsistojau.
— Kur tu? —.Jis irgi atsistojo.
— Nesvarbu. Rimti žmonės taip nesielgia. Pats įsikalk j galvą ir savo draugeliui pasakyk. O man čia nėra kas veikti. Lik sveikas. Linkėjimai šeimai.
Dėdamasis baisiausiai (žeistas, pasukau durų link. Man» ^galva, Gerasius turėjo pulti iš paskos. Bet jis nepuolė, -bent’\j#itf pakniobstom. Tik nuėjęs iki kampo, išgindau už -nugaros jį šno^ puojant.
Kad būčiau žinojęs, kam jis sugaišo tas minutes! Gal tarėsi su barmenu? O gal su pačiu šeimininku, kuris tūnojo nž bambuko užuolaidos ir visą laiką klausėsi mūsų /pokalbio — juk patalpą gaubė tamsa! O gal Vitiokas ir yra šeimininkas-, kuriam nepatiko mudviejų su Gerasium pokalbis?
„Na, na, netirštink spalvų,^ susitvardžiau.— Atsimink Rusą! Norėdami klausytis, tikriausiai būty išjungęumugiką. Per tokį triukšmą argi, ką išgirsi?!”
65
5. N. Oganesovas
— Klausyk, kaip tu ten, palauk...— Gerasius pasivijo inane ir truktelėjo už marškinių rankovės. Maldaujanti jo fizionomija buvo sklidina atgailos.
— Na, ko tau dar?
— Leisk kvėptelti...— Jo krūtinė kilnojosi, jnirtingai rydama deguonį, o siaurutės kaip šaudymo angos akiūkštės žvelgė neramiai ir išgąstingai.—Tuojau... tuojau nueisim prie tako...
— Prie kokio tako?
— Prie paprasto... Yra toks maršrutą* Juo kursuoja Stasas...
2
— Oi, įkliūsiu, oi, jkliūsiu...— be atvangos aimanavo Gerasius.
Jis smarkiai nusiminė, tas mano geradarys, ir manau, kad buvo dėl ko: leidęs man išeiti iš baro, jis pažeidė gautas instrukcijas. Be to, iš rankų slydo ir už tarpininkavimą žadėtas honoraras. Vertėjo sielotis.
— Jaučia mano širdis, įkliūsiu, oi, įkliūsiu...