Graudžių jo dejonių lydimi, mudu priėjome dramos teatrą ir sulindome po arka netoli paradinių durų.
Neturėdamas žalio supratimo, kaip atrodo žmogus, kurio ieškome, nežinodamas, koks jis išdygs — su jūreivio kepure ar, sakykim, atvažiuos ratukais, akimis varsčiau visus, kas slampinėjo po teatro aikštę. Jų buvo nedaug šiame plyname, dienos metą tuščiame sklypelyje: berniukų dviratininkų kirbinė, dvi trys porelės, kurios, supainiojusios dieną su naktimi, aistringai glėbesčia-vosi, piktindamos snūdriuojančius pensininkus, ir moteriškė su vežimuku,— nė vienas iš jų negalėjo būti Stasas.
„Nejaugi vėl apmulkino? — pagalvojau užsikrėtęs palydovo pesimizmu.— Nejaugi vėl nenoromis pilu vandenį svetimam malūnui?"
— Sučiups, kaip dievą myliu, sučiups,— traukė graudžią savo ariją Gerasius.— Jau įskaiton esu įrašytas. Milicija mane kaip nuluptą pažįsta. O čia dar užsieniečių devynios galybės...
— Kur tu matai užsieniečius? — neiškenčiau.
— Kur, kur,— pamėgdžiojo jis.—„Inturistas" greta. Ligi „tako" keli žingsneliai. Man kuo atokiau reikia, o aš stačiai į pragarą lendu...
— Neinkšk.
— Žinoma, tau kas, tavęs čia niekas nepažįsta. Ir tavo nuotraukos milicija neturi...
—- Neturi, tai turės. Prikibai lyg vantos lapas. Tai kurgi tas tavo išgirtasis „takas"? įEittarri?
— Luktelkim truputėlį, ką? — pasiūlė jis netvirtai ir'čia' pat, sau prieštaraudamas, mostelėjo ranka: — Kas bus, tašj argi smaksosime čia kiaurą dieną. Eime...— Ir patraukė tašytų akmenų aikšte.
Giraitėje* netoli teatro, žmonių iš tikrųjų buvo žymiai mažiau. Ir takas buvo. Ne- vienas, o kokia pusė tuzino. Ūksrtiingi, velėnomis -kloii, >pinkiiojOvjie .po -kvapius rododendrų atvašynus, tarp retalapių eukaliptų, ir pakrante vedė įklonin, kur buvo įsikūręs „Inturisto" kompleksas. Iš ten ir garmėjo tylos ir vėsos pasiilgusi užsieninė publika.
Nenuėjus nė keturiasdešimties žingsnių tuo žaliuojančiu Rojumi, kėblinantis prieky Gerasius urnai sustojo ir šoko į dešinę, kartu padaręs visą šimto aštuoniasdešimties laipsnių posūkį.
— Stok! — sukomandavo.
Iš inercijos ir aš žingtelėjau keletą žingsnių ta kryptimi.
— Stok, sakau! — sušnypštė jis įnirtęs.— Ir nespokšok į tą pusę! Ar nematai, Stasas klientą doroja?
Mums priešais vienu šoninių takelių ėjo aukštas pagyvenęs vyriškis, vilkintis baltais teniso marškinukais, ligi kelių medvilnės kelnėmis, basomis įsispyręs į šlepetes. Gretą tipeno vidutinio ūgio apskrito rusvo veido mažius ir, energingai skėtriodamas rankomis, kažką anam įrodinėjo. Kiek supratau,,tai ir buvo „klientą dorojantis Stasas".
Juodu praėjo greta, bet aš neišgirdau nieko, be keleto vokiškų žodžių, pasakytų neapsakomai bjauria tartimi.
— Ką, tavo bičiulis ir kalbų moka?
— Užsičiaupki -r- Gerasius luktelėjo, kol aniedu dingo .už medžių, ir tik tada atsakė.— Savamokslis. Bet ir vokiškai, ir,angti&\; kai pila, duok dieve! — Ir visai draugiškai pridūrė: — O kaipitdrtFri ba, rupūžė! Kelintas sezonas „taką" zulina, ir nė>ikąrto: neįkliuvo. O paklausk, kodėl?
— Kodėl? — susidomėj au. ■ ■ ■
— Suns uoslė. Visus užsieniečius per -kilometrą nelyginant rėritgenu peršviečia, žino, kuris kup^i kvėpuoja: kas pasikaitinti atvažiavo, o kas lagamino mėžti. Akis kaip’ skustbvas. Na, ir'kalbos, žinoma. Mokslinčius! Naujausio modelio „Ladą" užtat įsitaisė — apsukrus! Geležinis kadras! Už tokio kaip už mūro! — Išsėmęs komplirhentų s atsargą, jis dribtelėjb ,arU pėrimo 'Suoliuko.— Gerai, kad neprasilenkėm. Sakau, tu — laimės bernaitis.
Norėjosi taip manyti, bet kol įkas nebuvo pagrindo. Laukėme dešimt minučių, paskui antra tiek. Gerasius ištižo, išdribdė ant suoliuko galingus sa,vo lašinius, ar tik nesnustelėjo. O aš kibau j tą Nemano „Enigmatikos“ vietą, kur įstrigau antradienį, sėdėdamas prie jūros. Bet ir dabar nieko doro neišėjo, painokas buvo kūrinys.
Pagaliau Stasas išniro iš už tolimojo takelio vingio.
Jis stabtelėjo, tarytum kažką uostydamas, pagręžiojo galvą ir pasuko prie mūsų lėta, neskubančio žmogaus žingine.
Ger&sių nuo suoliuko lyg vėjas nupūtė.
— Tai kaip, Stasikei, su laimikiu? — pataikūniškai paklausė jis, kai nuotolis leido girdėti.
— .0 tu ko čia? — Stasas buvo nepatenkintas ir to neslėpė.— Kur tau įsakyta būti?
Gerasius dėbtelėjo į mane: girdi, argi aiškinsies prie svetimų tokį asmenišką klausimą, paėmė jį po ranka ir pasivedėjo į šalį. Jis buvo žymiai aukštesnis už Stasą ir, norėdamas byloti į palankiai pakreiptą ausį, buvo priverstas susilenkti trilinkas.
StaSas klausėsi nenutraukdamas. Paskui pats davė keletą klausimų. Ir išsamiai painformuotas, kas esu per diegas, grįžo pasitikrinti iš pirmojo šaltinio.
— Kuo vardu? — pradėjo jis nuo abėcėlės.
— Vladimiras.
— Pavardė?
— Miklucho-Maklajus,— nemirktelėjęs atsakiau.
Stlsas perleido mane drumstu, nieko nesakančiu žvilgsniu.
— Ko iš manęs nori?
— Pakalbėsim, pamatysim.— Nutariau laikytis ankstesnio kurso — būti santūrus: juo nesukalbamesnis partneris, tuo mažiau įtartinas, tuo daugiau galima juo tikėti. Tą žinojo net Egipto piramidžių statytojai.
— Ką gi, pasikalbėsim,— Stasas davė ženklą, ir Gerasius nurisnojo į priešingą nuo jūros pusę.—Turiu penkiolika minučių. Laisvų. Manau, kad užteks.
Jis atsisėdo greta, užsimetė koją ant kojos, ir aš pastebėjau, kad vienoje vietoje jo kelnės kruopščiai suadytos. Matyt, jis tausojo ne tik laiką, bet ir drabužius.
— Nagi, Valdemarai, drožk.
— Tiesą sakant, maniau, kad viską žinai. Tavo asistentas pakėlė mane 1$ lovose sakė, kad dvyliktą...
— Aš ne apiėi.tai,■+• nutraukė jis mane.
— O apie ką?
— Kas tu? Ko tu? Iš kur?
Kalbantis anksčiau ar vėliau atsiranda lyderis, juolab toks tu-1 rėjo būti kalbantis mudviem. Pastarąsias valandas iniciatyva priklausė man. Dabar puolėjo pareigų ryžosi imtis Stasas, ir man teko pereiti j aktyviąją gynybą. Bet aš neprieštaravau.
— Vadinasi, autobiografiją? Taip ir sakyk. Kaip tau, ištisai' ar trumpintą variantą? Žodžiu? O gal raštu? Ir charakteristikos reikės, ir pažymos iš darbovietės?
Stasas bandė šysotis, dėl to jo veidas visiškai suapvalėjo — ne veidas, o gerumą spinduliuojantis skriemulys. Stačiai kepalėlis po finalinės scenos su lapei
— Gerasius sakė, kad mėgsti humorą. Neblogai. Bet...— Šypsena dingo nuo jo veido, lyg niekada ten nebuvus.— Bet aš — ne Gerasius. O tu — ne klounas. Ir mudu ne cirke. Ar ne? — Stasas trumpam nutilo, manydamas, kad prieštarausiu, bet nesulaukęs postringavo toliau.—Aš paklausiau. Tu neatsakei. Kodėl? — Dar viena reikšminga pauzė.— Iš pradžių išsiaiškinkim. Kad paskiau nepainiotume. Kuris kuriam reikalingas? Aš tau ar tu man?
— Manau, abipusiškai. Kitaip kuriam galui bumą aušinti?
— Sutinku. Bet aš tavęs visiškai nepažįstu.
Matyt, žaidimas „O tu kas per vienas?" tarp jų buvo ypač populiarus. Nusprendžiau nepažeidinėti nesudėtingų jų taisyklių.
— Bet ir aš tavęs nepažįstu.
— Nesu tikras,— lyg tarp kitko leptelėjo Stasas.
Pro šalį neskubėdama žingsniavo nuobodžiaujančio, ryškiai dažyto veido moteris. Palaukęs, kol ji dings takelio gale, tariau:
— Ar tau neatrodo, kad bus žymiai geriau, jeigu mudu iškart imsimės reikalo? Gal užteks iš dyko į kiaurą pilstyti?
— Galbūt ir taip. Bet kodėl turto'. tavjpi; tikėti?
— Tikėti, beje, lengviau, negu netikėti,— išpyliau šiai, progai tinkamą sentenciją.