— O tu, Valdemarai, filosofas. Gal galima-konkrečiau.
— Galima ir konkrečiau: vis tiek.turėsi manimi-patikėti — kitaip nieko neišeis.
— Kaip šitai suprasti? — Jo reakcija buvo nuostabi. Lyg žvėriūkščio, akimoju fiksuojančio menkiausią pavojų. Net jeigu tas pavojus — tariamas.
— Kaip pasakiau. Aš, pavyzdžiui, pasivadinau Vladimiru. O galėjau pasiskelbti esąs Bekingemo hercogas. Ir vienu, ir kitu atveju tu suabejotum. Vadinasi, esu teisus: tau reikia pažymos. Gausi pažymą, charakteristikos užsimanysi, rekomendacijos, o aš jų neturiu. Ką daryti? Tu klausi, kur gavau valiutos? Aš sakau, radau. Tu netiki, bet nieko kito tau nepasakysiu. Patikėsi-—kai-, bėsim, nepatikėsi — lik sveikas, aš nieko nereikalauju.
— Įdomiai samprotauji.— Pasprogusios, gal pilkos, o gal blankiai žalios Staso akys, žvelgusios lig šiol vangiai ir abejingai, staiga surūstėjo, ir jis vėl pasidarė panašus į gudrų ir atsargų žvėriūkštį.
Norėjo kažką pridurti, bet takeliu vėl artėjo moteriškė. Ji stabtelėjo greta mūsų, įsirėmė į klubus ir podusliu balsu paklausė:
— Kuri valanda, berniukai?
Stasas pakilo nuo suolo, priėjo prie jos ir sušnibždėjo kažką į ausį.
— Galvijas! — žvygtelėjo ji ir tarytum įgelta porisčia pasileido takeliu ,,Inturisto“ link.
— Aš klausau,— Stasas grįžo prie suoliuko ir lyg niekur nieko ramiausiai atsisėdo.
— Ko klausytis, jeigu viską pasakiau. Išvadas daryk pats, ne mažas.
Gali pasirodyti, kad pasirinkau pernelyg kietą ir rizikingą liniją. Iš esmės niekuo nerizikavau. Arba Stasas susijęs su „Loto-so“ istorija, ir tada kažkodėl esu jam reikalingas, vadinas, jis nepaleis manęs, nepamėginęs pasiekti tikslo. Arba apsirikau, ir jis niekuo dėtas dėl Kuznecovo mirties, apskritai jo nepažįsta. Tada* nėra ko su juo popintis: kuo anksčiau' į skirtingas šalis, tuo geriau. Netrukus Stasą perims kiti žmonės ir dėl kitų'darbelių, tuo pasirūpinsiu'būtinai.
O kol kas reikėjo vaidinti, kad mane domina tik sandėris, apie kūrį kalbėjau Gerasiui, vieųąs vienutėlis sandėris, ir daugiau nieko. Tik šitaip galėjau priversti Stasą atskleisti kortas.
— Nori tikėki' nofij—.nepman reikalas rūpi. Aš skubu. Laiko neturiu, o jūs antra diena miglą pučiate, mano kilmę aiškinatės, lyg būčiau koks spanielis su pasvilusia reputacija. Ir tu, if Įąvo pagalbininkas. Argi nenuobodu?: ;Aš jūsų dokumentų neprašau?
— Galėtum,— piktai kirstelėjo Stasas.— O jeigu * aš iš milicijos, kas tada?
— Tu?
— Argi nepanašus?
Prisiminiau vakarykščią kratą, abejones, kurių taip ir nepatikėjau Simakovui.
— Netroškau tokio pokalbio, bet pats jį pradėjai. Iš milicijos, sakai? O kas atsiuntė seklį? Kas prikergė tą išvėpėlį? Kas lindo į svetimą butą ir apvertė jį aukštyn kojomis?! Tu pats bijai milicijos labiau negu aš. Manai, nežinau, ko jūs ieškojote Pajūri; gatvėje?
Prisipažįstu, nesitikėjau tuo išmušiąs jį iš pusiausvyros, bet, regis, būtent taip ir įvyko.
— Tai ne aš! — skubiai išpyškino Stasas, bet tarytum pa-neigdamos tuos žodžius, jo skruostus — apvalius ir pablyškusius — apšovė rausvos dėmės.— Kuzios bute aš nebuvau. Nebuvau, ir baigtas kriukis.
Mano abejonės išgaravo anksčiau, negu jis baigė sakinį. Po „Kuzios bute aš nebuvau** supratau: man iš tikrųjų smarkiai pasisekė. Stasas buvo tarp kratos dalyvių, bent jau apie ją žinojo. Po replikos stojo trumpučiuke pauzelė/ bet aš sugavau ir įsidėmėjau svarbiausia: Sergejų jis vadino ne vardu, ne pavarde, o mažybiniu Kuzia. Vien tai su kaupu kompensavo ir mano budynes „Sambėgoje**, ir nesėkmę su Tofiku; ir nemalonią draugystę su Gerasium. Greta sėdintis žmogus buvo su velioniu ne tik pažįstamas— juos siejo gana artimi santykiai. Sitai ir turėjau įrodyti.
Nežinia, ką galvojo Stasas. Susidariusi padėtis kažin ar jį džiugino. Jis suprato dėjęs pro šikšnelę ir skubėjo ištaisyti savo klaidą.
— Kartoju, manęs ten nebuvo. Bet, tarkim, tu teisus. Pabrėžiu — tarkim. Kaip manai, ko tenai ieškojome?
Versija, kuri kilo vakar tvarkant kambarį, taip sakant, į šipulius subyrėjo, bet Stasas laukė atsakymo ir man teko ją prisiminti.
— Valiutos ieškojote. Valiutos! Sakiausi Gerasiui atvažiavęs su dideliu krepšiu. Jis išpliauškė tau. Tu ir susigundei. Visus namus išnaršei, manei, kad Pajūrio gatvėje viską slepiu. Radai kvaišą...
— Viską pasakei? — Dėmės dingo. Skruostams grįžo ankstesnis blyškumas. Staso žvilgsnis pasidarė abejingas, ir šitai liudijo jį atgavus dvasinę pusiausvyrą.— Nuklydome į šalį. Argi mums nėra apie ką kalbėtis, ką, Valdemarai?
— Gal ir nėra,— sutikau.
— Ar daug. tūri tos valiutos?
— Apsčiai.
— O tiksliau? — paklausė jis.
— Iš pradžių pasakyk, kokią sumą tu turi?
— Tave nupirkti — užteks.— Klausimas jam aiškiai nepatiko. Jis pabarbeno į laikrodį.— Mums liko septynios minutės. Nė sekundės daugiau.
Kalba ėjo apie išpūstus dydžius, tad iš esmės man buvo vis tiek, nuo kokios sumos pradėti derybas.
— Sakysim, ar turi į apyvartą 'dešimt tūJfstančių?
— Dešimt? — pasitikslino jis.
— Dešimt, dvylika.
Stasas nervingai pasikasė tarpuakį.
—‘ Ar negalėtum pasakyti tiksliau? Už kiek iš viso?
— Iš viso už penkiolika tūkstančių.
— Penkiolika? — lyg aidas atkartojo Stasas.
Jis nuleido galvą ir susimąstė, o aš pągallvojau, kad šitai reikštų tik viena — mano sėkmė baigiasi ir prasideda kelelis, vedantis į nežinią.
— Viskas markėmis? — paklausė Stasas netrukus.
Ne iš karto supratau, ko jis klausia.
— Aš klausiu, ar viskas markėmis? — Jo balse atsirado gaidos, kurių anksčiau nebuvo.
— Ne, svarai, kronos, doleriai.
Stasas pakėlė galvą. Jis šypsojosi. Jeigu būtų tokia pasaka apie kepalėlį, kuris suvalgė lapę, būčiau galėjęs pasigirti matęs jį gyv3 — tokia soti ir patenkinta atrodė Staso fizionomija.
— Atidžiai klausykis, Valdemarai,— tarė jis, prilindęs artyn ir pirmąkart atvirai pasižiūrėjęs man į veidą.— Esi nekvailas bernas. Daug ką supranti. Bet ne viską. Tai natūralu. Visko net aš nežinau. Nors turėčiau žinoti. Ar ne taip? — Jis atkišo priešais sayą, ę!ę.Įpą, tarytum įspėdamas, kad neprotestuočiau.— Beje, tai judviejų su Kuziži reikalai. Aš nesikišiu. Ir negąsdinsiu tavęs, esi, matyt, ne iš bailiųjų. Ir neskubinsiu. Tiesiog perspėju: kelio atgal tau nėra. Kuzia nusisuko sprandą. Bet aš, kaip matai, gyvas. Ir tau nedera to pamiršti. Nuo šiol mudu supančioti viena virve. Aš neišsiversiu be tavęs. O tu be manęs. Suprask. Suprask ir susitaikyk. Štai viskas, ko iš tavęs reikia. Smulkmenas dar aptarsime. Vėliau. O kol kas galvok. Svarstyk. Ir lauk. Aš pats duosiu žinią. , ■
Kliūstelėjęs ant manęs visą šitą raizgalynę, jis atsistojo ir neatsigręždamas nužingsniavo taku.
Priblokštas, išmuštas iš vėžių, žiūrėjau jam iš paskos ir nežinojau, džiaugtis ar raudoti.
Vos Stasui, dingus už posūkio, iš vešinčio netoliese rododendrų krūmo, laužydamas šakas, išvirto Gerasius. Tik jo man diabar ir trūko.
— Na, ką, bičiuli, nenusibodo laukti? — paklausiau, bet jis nebuvo linkęs į sentimentus, jį domino tiktai biznis.
— Tai gal atsiskaitykime, ar ką? — sumykė, purtydamas rožių lapelius.
— O kas šiandien?
— Ketvirtadienis.
— Verčiau ateik kitądien. O dabar, atleisk, neturiu laiko.
— Bet juk žadėjai! — suinkštė Gerasius įsižeidęs ir staiga prišoko man prie ausies, kaip prieš ketvirtį valandos prie Staso.— Klausyk, tu Kuzia domėjaisi. Papasakosiu tau apie jį, ko niekas nepapasakos.
— Manęs Kuzia nedomina,— nebe pirmą, bet ir ne paskutinį kartą sumelavau aš.