— Jis nenuskendo,— karštai šnibždėjo Gerasius.— Jį nudaigojo, supranti?
— Nepliaukšk nesąmonių, kam jis kliudė?!
— To nežinau, žinau tik, kad be reikalo į tas veltynes kišiesi, dar graušies.
— Se, kad nori. Pats mane į jas įpainiojail
— Gerai,— Gerasius jau. gailėjosi dėl savo atvirumo,— pats aiškinkis... Tai neduosi?
— Ne.
Jis spjovė sau po kojomis.
— Maniau, kad žmogus esi, o tu...
— Gausi iš šeimininko. Aš neturiu pinigų. Neturiu ir nesitikiu praturtėti.
Iš tolo jis buvo panašus į didžiulį bjaurų grybą, kutį^m'Netyčia kas nuspyrė kepurę. IJ!
3 r,0
Įsijungiau televizorių.
Ėjo mokomoji programa neakivaizdininkams. Astronomija. Ekrane mirgėjo Saturno žiedai, ir vedėjas kone springdamas klojo hipotezes apie jų kilmę. 4,. !nR
Žiedai man nerūpėjo. Dar nebuvau atsikvošėjęs po susitikimo su Stasu, nuo atsisveikinant išrėžtos jo kalbos.
Prašmatni kalba, nieko nepasakysi,— gaila, kad neužstenogra-favau jos Simakovui, tai būtų džiaugsmo. Beje, ir be stenogramos jsiminiau ją žodis žodin. Kiekvieną skiemenį galvon įsikaliau. Net intonaciją. Liko mažmožis — išsiaiškinti jos prasmę. Negi visa ta marmalynė vėjams išpliaupta?!
Supurenau pagalvę ir išsitiesiau ant kanapos.
Tie žodžiai kažką reiškė. Bet ką?
Atsiminiau vakar sudegintą schemą. Nieko naujo: iš pažiūros lyg ir paprasta viskas, bet įsigilini — sapalai, kliedesys, nesąmonės, avino ašaros. Reikia vis dėlto išsiaiškinti, rasti tą mažučiuką raktelį, su kuriuo, kaip žinoma, atrakinamos pačios didžiosios durys.
Išsiaiškinkime pirmiausia, kas yra Stasas ir Gerasius, tas komersantų tandemas.
Sitai nesudėtinga padaryti. Per trejetą dienų sukaupta pakankamai informacijos, todėl nesunku įsivaizduoti tą klestinčią šutvę.
Vadeiva, be abejo, Stasas. Jis — tiekėjas, jis „doroja“ klientus (aplink „Inturistą“ jų devynios galybės, prieš valandą pats turėjau progos vieną tokį matyti — turistą su tenisininko marškinukais). Stasas supirkinėja iš užsieniečių skudurus, o progai pasitaikius, ir valiutą, paskui grandinėle siunčia savo grobį tolyn.
Kita grandis — Gerasius. Gerasius — dispečeris (galimas daiktas, Stasas turi ne tik Gerasių, o dar kažką, sakysim, Vitioką iš „Stručio"). „Take" įgytas laimikis patenka į jo rankas, bet pats jis nepardavinėja. Gerasius ieško tarpininkų (tokių kaip „sam-bėgos" vaikėzas su „policijos patrulio" palaidine), skirsto jiems prekes, o šie pardavinėja jas turgavietėje.
Vadinasi, tiekėjas—dispečeris—tarpininkas. Trys grandys — uždaras ciklas. Ne dievaižin kaip sudėtinga, bet darnu.
Klausimas, kokią vietą šiame mechanizme užėmė Kuznecovas?
Tiekėjas jis nebuvo, tiekėjas — Stasas. Vienas iš dispečerių? Sunku patikėti. Tai profesionalų darbas, o kiekviena profesija formuoja asmenybę, charakterį, elgseną. O Kuznecovas charakterizuojamas labai jau palankiai: doras, sąžiningas, paslaugus, ir taip toliau. Vadinasi, tarpininkas. Teoriškai Kuznecovas galėjo juo būti. Bet tik teoriškai. Mano supratimu, tarpininkas šioje sistemoje— figūra nepastoviausia, epizodiška. Jo paslaugos reikalingos keletą kartų: dieną, dvi, daugiausia savaitę. Kitaip bemat išsiduotų ir atkreiptų milicijos dėmesį. Pribuišis — štai ideali kandidatūra: jokios gaišaties ir minimumas rizikos.
Ne, Kuznecovas nebuvo tarpininkas. 1
Nebuvo. Bet korporacijos narys?
Einam toliau.
Savo ultimatume — o baigiamoji kalba buvo ne kas kita kaip ultimatumas,— Stasas dukart paminėjo velionio vardą. Ir abukart vienodame kontekste: „Aš nežinau (ko?), o turėčiau žinoti (kodėl?) “, ir antrąkart: „Jis nusisuko sprandą, o aš gyvas". Matyt, norėjo pasakyti, kad nežino to, ką žinojo Kuznecovas ir neva žinau aš. Bet ką? Ką? Neaišku ir d& sprando. Užuomina, kad Kuznecovas žuvo, nes žinojo kažką, ko nežinojo jis, Stasas? O Stasas, žinodamas, kad Kuznėcovas kažką žino, liko gyvas todėl, kad... Ne, šitaip galima iš galvos išsikraustyti...
Grįžkime prie realesnių dalykų. -
Dvi dienas mane tikrinęs, Stasas turbūt įsitikino, kad mudu su Kuznecovu buvom pažįstami. Tas ir yra, kad tik turbūt! Jis pareiškė, kad į mudu siejančius reikalus jis, Stasas, nemanąs kištis. Gal mane su kuo painioja? Gal leptelėjo, kas ant liežuvio užėjo? Toks žodžių vėjais nelaido. Be abejo, kiekvienas jo sakinys ne iš piršto laužtas: turi kažkokią slaptą, bet visiškai aiškią prasmę. Puiku. Tada kokią? Gal jis turi galvoj tariamus drau-giŠKUS santykius, neva siejusius mudu su velioniu? Bet ne vien tai. Kažką dar...
Atsikėlęs pradėjau vaikščioti po kambarį.
„Galvok, Soprykinai, galvok! Turi duomenis, naudokis, ieškok svarbiausio sakinio, įmink jo prasmę, viską, ką gali, išspausk".
„Tai judviejų su Kuzia reikalai",— pasakė Stasas.
„Mudviejų su Kuzia reikalai..." „Mudviejų reikalai..." „Mudviejų..."
O kas jeigu... kas, jeigu jis mano, kad aš — apiplėšimo bendrininkas?! Kad mudu su Kuznecovu—-plėšikai?! лкЬхи
Keista, nevykusi mintis, suprantu, bet —jeigu?! i ?пь1>1
Vadinasi, jis mano, kad pagrobtus pinigus slepiu aš. >Kąi ten pinigus — rasi jis mane įtaria ir Kuznecovą nužudžius! O kaipgi kitaip. Tai, matyt, atitinka jo požiūrį į konkurencinę kovą: nudaigojus bendrininką, pašalinau vąplpvą, tpdėl jskubu parduoti valiutą, kad galėčiau dėti į kojas. DėMo ir;;„viryįut!ė“, kurią mudu „supančioti", dėl to ir grasinimai, raginimas „suprasti dr susitaikyti". „Aš be tavęs neišsiversiu. O tu be manęs". Atseit žinau, .rkieno tai darbas, vadinasi т- būk mąjiųpųgį jg pasidalink. Ar tik ne jo įsakytas Gerasius vėpteiėjp; apięf! paslaptį" dėl
kasininko mirties?..
O j о j о j I Vadinasi, kol plūkiamės su..šia istorija, Stasas viską tiria pats, ieško pinigų ir po šios dienos susitikimo manosi aptikęs pėdsakus.
Gerai, taip ir užrašysim, pilieti kepaliukl Esi teisus, dabar mudu iš tikrųjų viena virvute supančioti, todėl man be tavęs nėra kur eiti.
Pagarsinau televizorių.' Ėjo trumpa žinių laida.
Artimuosiuose Rytuose sproginėjo bombos.
Persų įlanka plaukiojo lėktuvnešiai su žvaigždėtomis ir dryžuotomis vėliavomis.
Oficialus mūsų atstovas iš SNO tribūnos siūlė naujas priemones talkai Išsaugoti.
Floridoje policija šaudė j demonstrantus. Du užmušti, dvylika sužeistų...
Prisiminiau vaikėzą su spauduotais marškiniais.
„Policijos patrulis. 14-jl nuovada. Birmlngamas, Alabamos valstija"...
Palyginimas pats šovė j galvą: nuo Blrmlngamo Iki Floridos, *kur du užmušti ir dvylika sužeistų, keli žingsniai. Bet ką veikla „Alabamos policininkas" čia, prie Juodosios jūros, Kaukazo pakrantėje?! [domu, ar pagalvojo kada tas vaikėzas, nuo kieno pečių tie marškiniai, kuriuos vilki? Ar nesuka dėl to galvos?
Nuėjau j virtuvę. Pastačiau ant viryklės arbatinuką.
Pusė penkių. Iki grjš Nina, dvi su puse valandos.
Akimis paieškojau laikraščio. Ant palangės pūpsojo krūva žurnalų, o ant jų albumas, tamsiai žalio aksomo aptaisais.
Vargu ar Jis saugojo kokias šeimynines paslaptis, kadangi Nina jo neslėpė. Pasiėmiau albumą. Pasirodė sunkesnis, nei maniau, todėl, išslydęs iš rankų, šlumštelėjo ant grindų. Iš albumo iškrito juodas vokas nuo fotopopieriaus, kur} pakėlus, žvilgėdamos pabiro' nuotraukos.
S-UHBkęs nuo .grindų, sudėliojau jas ant tuščios stalo pusės. Vieną'prie kitos, kaip pasianso kortas.
Gulinčios prieš mane nuotraukos buvo darytos įvairiu metu, bet bemaž nesiskyrė viena nuo kitos. Visur ibuvo Sergejus. Ir visur vienas. Atrodė, kad fotografavo pats, naudodamasis automatiniu spaustuko, fiors1 taikėsfi"kadrų, kurie be kieno nors pagalbos kažin ar būtų išėję.