Štai jis užmiestyje. Fonas — rudenėjančio miško lapija. Dešinioji koja kiek Ststratyta pirmyn, nykščiai sukišti už plataus odinio diržo. AkysnpriiVietfktbSj lyg1''prieš jas ne objektyvas, o kolto vamzdis. Štai jis žiautaroja kramtukę, iš kietai sukąstų dantų tempia tįstančią giją. Antai stovi įsirėmęs į klubus, šonu į kamerą, labai efektingai išlenkęs liemenį — iš užpakalinės džinsų kišenės kyšo konjako buteliuko kaklelis.
Kita nuotrauka — veidas stambiu planu: ledinis žvilgsnis iš po žiaudriai dygsniuoto antkakčio, viršutinė lūpa kiek atvėpus, burnos kamputy — rūkstanti cigart'tė.
Dar viena: vasarnamis, ant stogo kur ne kur polaidžio dėmės, prie gonkelių, atsirėmęs j turėklus,— Sergejus, su petnešomis, plačiakraštė skrybėlė įmantriai palankstyta. Veidas rūstus, agresyvus, lyg kokio kino herojaus, kuris tučtuojau spustels gaiduką Ir išleis j varžovą visą apkabą.
Buvo ir kitų. Sergejus paplūdimy. Sergejus bare. Sergejus stovi. Sergejus sėdi. Sergejus stryksl. Su marškinėliais. Su striuke. Su odlnuku. Su džinsais...
Žiūrėjau j jį Ir stebėjausi: kas jis? Kino aktorius? Fermeris? Galvijų augintojas Iš Teksaso rančos? Suprask, kad gudrus...
Kalbu, žinoma, ne apie apdarą, tiksliau, ne vien apie apdarą, drabužiai kas? — lukštas...
Vėl prisiminiau mitrųjį seržantą iš Alabamos, ekstravagantiškų „popslukų** šutvelę „sambėgoje", vietinius „hipius**, tuntais Ir pavieniui slampinėjančlus po pajūrį. Iš kokios jie skylės? Iš kur tos dirbtinės pozos, skolinti vypsnlal, įpročiai, kažkokia abejinga veido išraiška? Pagaliau apdaras? Kaip iš kur? 'Juk tai Stasasl Stasas ir Jo kompanijai O ne, pats jis ne toks kvailas, kad veltųsi į tą maskaradą. Jis santūrus, dvasingas, kukliai apsirengęs,—jis biznio žmogus Ir puikiai žino tikrąją skudurų kalną — žino tiesiogine ir perkeltine prasme. Skudurai Jam ne daugiau kaip „prekė**, kuria dosniai aprūpina kitus, kvailesnius, akindamas jų norą kopijuoti, mėgdžioti, beždžioniauti. Mėgdžioti pirmą pakliuvusį: nartų autolenktynininką, importinį ir namudinįidSUf permeną, kino ar estrados žvaigždę. Ir žygiuoja,įmūsų (gatvėmis „policininkas**. Jam nesvarbu, kur ir kieno labui 'tokiomis uniformomis vilkintys žmonės šaudo į demonstrantus, jam menkniekis, kad prie šono nekaba koltas,—jį kompensuoja eisena ir žvilgsnis, niekinamai surauktos lūpos. jFirma „Stasas. ir kompanija** dirba be atokvėpio. Norite tapti kaubojumi? Prašom! O jūs, mergaičiuke, paryžiete iš Pigalio aikštės? į sveikatą! Fermeriu su plaSiakrašte skrybėle ir patentuotomis petnešomis? Jokių problemų! Būkite jais, būkite, kuo norite:-:- tik^p,rašom pinigus! Žinotų patentuotų petnešų ir stebukladarių kelnių tėvynės propagandos ministerija apie mūsų geradarius entuziastus — garbės raštais
juos apdovanotų, o tokie'kaip Stasas mielai juos imtų — štai kas baisiausiai ■ i ' t*' ' ■
Kaipgi man į galvų nešovė?! Stasas ir jo šutvė po dienos iš-dvėstų,rbe šitos grandies — be pirkėjo!
Sugrobiau nuotraukas, sugrūdau jas j albumų ir įjungiau faf-batinukų.
Dabar žinojau, kas buvo Kuznecovas!
Jis buvo pirkėjas!
— Visiškas šnipštas,— apibūdino .reikalus Vitiokas, mano paklaustas, kodėl „Strutis11 nelūžta nuaolankytojų.
Vakarop baras ir jo šeimininkas atrodė ištaigiau. Paluby plieskė žvakidės. Ant žemų staliukų kvepėjo šviežios gėlės. Pats Vitiokas vilkėjo puošnių juodų eilutę, baltutėlius marškinius su kieta krakmolyta apykaklaite. Pakaklėje margavo nuostabiai į originalų panaši „peteliškė41.
— Sezonas galop — pajamos velniop,—skundėsi jis, mašinaliai šluostydamas bokalus.— Studentai išvažinėjo, o solidžioji publika nosies čia nekiša, lenda j restoranus. Nebent koks pribuišis, kaip šitie...
Jis linktelėjo galva į kompanijų, sėdinčių už staliuko prie durų. Tai buvo orūs, vidutinio amžiaus vyriškiai, pasinėrę j jiems vieniems rūpimų pokalbį, kuriam, matyt, nekliudė nei vaza su vaisiais, nei įpusėtas šampano butelis.
Be jų, buvo dar trejetas: prie tolimojo baro kampo knapsėjo nosimi vaikinas, dvi mergiotės rimčiausiai šoko grojant Polio Moria orkestrui.
— Taip, skystoka,— sutikau, galvodamas, nuo ko pradėti sumanytų akcijų.— Ar Stasas nebuvo užsukęs?
— Ne, nebuvo,— Vitiokas prisimerkęs žvilgtelėjo pro bokalų į šviesų ir; patenkintas pakėlė kitų.— Na, ar susitarėt?
Pats nežinojau, kaip teisingiau atsakyti į klausimų, todėl nusprendžiau-patylėti, bet jis kitaip suprato tų tylų.
— Žinia, ne mano reikalas.
-r Kodėl? - ■ ii-
— Ne mano mastui,— notTaf paaiškino Vitiokas. Jo žandikau
liai ilsėjosi, todėlijis, amatytųtnusprendė liežuvį pamiklinti.^—1 Kiekvieno savi mastai, savos ribos, aukščiau — nevalia. Mano jos tokios,— atmatavo nuotolį nuo grindų iki savo momens.— O'Stūi-so — va!—Jis užvertė akis į viršų ir akivaizdumo dėlei pliaukštelėjo liežuviu.— Skirtumas!.. Gal ko išgersi? : oi' i
— Pinigų nepasiėmiau. ; ■ I
Pašnairavau į įvairiaspalvių butelių rikiuotę. Asortimentui nebuvo ribų: nuo itališko činzano ir martelio ligi apelsinų sulčių ir kokios dešimties rūšių mineralinio vandens.
— Didelis išminčius tas mūsų Stasas. Ir kiauras maišas,— grįžau prie pradėtos temos, nors ji ir neartino manęs prie vizito tikslo.
— Tai jau taip,— neutraliai atsakė barmenas.
— Ar jis visad toks?
— Koks?
— Na, akiplėša.
Vitiokas patraukė pečiais, jo „peteliškė** plestelėjo sparnais, lyg rengdamasi purptelti aukštyn, bet apsigalvojo ir liko kaboti po kruopščiai skustu smakru.
— Tuoj baigsis juosta, reikia pakeisti,— tarė jis, dėdamas į šalį servetėlę.— Dovanok...
Sėdėjau priešais sandėliuko duris ir, Vitiokui praskleidus bambuko užuolaidą, patalpos gilumoje aiškiai pamačiau pažįstamą figūrą. Ten, viduje, sėdėjo Gerasius. Jis taikiai su kažkuo šnekučiavo, gurkšnodamas iš butelioko pepsikolą. Nieko nuostabaus, normalu — čia buvo savotiškas jų štabas.
Persėdau ant kitos taburetės. Ne pasislėpti norėdamas, o geriau įsižiūrėti, kas antrasis. Bet man nepasisekė: grįždamas Viliokas užstojo užuolaidos plyšį.
Sugriaudėjo paskutinis „Speiso** diskas. Mergiotės kampe sujudo. Prie jų netvirtomis kojomis nukėblino vaikinas ir, gvėriš-kai striktelėjęs, ėmė skeryčioti rankomis.
— Noriu pasišnekėti, Vitiokai...
Nusprendžiau nedelsti, nes padėtis keitėsi ir kiekvieną akimirką iš sandėliuko galėjo pasirodyti Gerasius, o liudininko man nereikėjo.
— Noriu įsigyti padorią aparatūrą. Ar mepadėtum?
— Pinigėlio susikaupė?
— Bet man firma reikalinga, ir be apgaulės,— išsisukau neatsakęs.
— O kas konkrečiai tave domina? — Vitiokas persisvėrė per barą.—„Panasonikas"? „Dži Vi Si“? „Filipsas**?
Jo atvirumą ir paslaugumą galima buvo pateisinti nebent tuo, kad jis laikė mane Staso bendrininku, o gal padėjo Gerasiaus rekomendacija.
— Mane domina „Sarpas**.
— Kurių modelio?
— Pageidautina visų naujausio.
— Stereo ar mono?
— Stereo.
— Su atmintimi? — klausimai biro vienas po kito, liudydami, kad Vįtioko galimybės praktiškai neturi ribų.
— Su atmintimi,— dėl viso pikto sutikau.
— Nevartotas, žinoma?
— Aišku.
— Okei.— Jis surentė žiedą iš nykščio ir smiliaus, kas reiškė, kad „sandėris baigtas".— Dvi tris dienas luktelsi?
— Luktelsiu.