— Būk ramus, padarysiu kuo geriausiai.— Vitiokas pastatė man taurelę.— Ko gersi?
— Neturiu nė kapeikos,— priminiau jam galvodamas, kaip čia mikliau pradėti svarbiausią pokalbį.
— Nesvarbu, aš vaišinu,— parodė dosnumą jis.— Tokį sandėrį reikia aplaistyti. Ko tau įpilti?
— Na, jeigu vaišini.— Nebuvau gėręs martelio, todėl bakstelėjau pirštu j jo butelį.
Jis caktelėjo liežuviu ir papurtė galvą. Nejaugi pagailo? Parodžiau į greta stovintį litrinį indą su bulgarišku vermutu.
— Kvaišeli, ten vanduo! — nusijuokė Vitiokas.— Paprastas vanduo iš čiaupo. Padorų gėralą užspaudęs laikau — tik draugams ir didesne kaina.
— Esi tikras sukčius! — išsprūdo man.
— O kaip kitaip,— neįsižeidė Vitiokas.— Gero dykai negausi. Tai ko tau, degtinės ar konjako?
— Vis vien.— Sumojau, kad man toli iki draugo titulo, todėl, suprantama, tikėtis asmeninių jo atsargų negaliu.— Beje, kiek kainuos „Sarpas"?
— Du su puse,— atsakė jis, pildamas taureles.
-r- Du su puse? Taip brangiai?
— Brangiai?! — Vitiokas, be abejo, žinojo savo ribas, bet kitų autoritetų nepakentė.— O už kiek norėtum? Stereo? Su atmin
timi? Supakuotą! Su dviem kasetėm priedo...
— Brangu,— pakartojau.— Kuzia savąjį pigiau pirko.
— Iš kur žinai?
— Pats sakė.
— Maža, ką jis sakė! — suirzęs nukirto Vitiokas.— Pats jam tą mašiną parūpinau, asmeniškai. Su defektu buvo: autostopas neveikė, įrašo mygtukas .springo, o kainavo tiek pat.
Jis aiškiai dūmė man akis, kaip su pseudoalkoholine kolekcija, bet dabar neėmiau to į galvą.
— Kuziai nuleidai,— tariau,— ir man nuleisk.
— Nenuleidau aš jam, nenuleidau! Nereikėjo jo klausyti, pler-palas buvo, kokių maža. Kad jau priminei, tai magnetofoną jis apskritai už dyką gavo...— Vitiokas suprato, kad jo altruizmu, švelniai tariant, sunku patikėti, todėl pasitaisė: — Tai yra kone veltui. [ skolą ėmė. Stasas sumokėjo.
— Nesvarbu, kas mokėjo. Svarbu kiek.— Žūt būt stengiausi neišsiduoti smarkiai apsidžiaugęs.— Sergejus gyrėsi grąžinęs visas skolas. Vadinasi, jis mokėjo.
— Grąžino?! — nejuokais pasipiktino barmenas.— Kažin, iš kokių kapitalų? Iš algos?
— „Sprintą" išlošė.
— Radai, ką prisiminti! Tą savo lobį jis per mėnesį ištaškė, prašvilpė iki paskutinio fenigio. Ir vėl nusmurgęs vaikščiojo. Ką bosas pametėdavo, tuo ir vertėsi. Dėl kelnių man puspadžius laižė, dėl kiekvieno rublio inkštė.
— Ar tik nepainioji,— paerzinau jį.— Kuzia turėjo pinigų, nesakyk.
— Nieko aš nepainioju. Miglą jis tau į ausis pūtė, o tu už gryną pinigą viską. Kas kas, o aš jo finansus iki smulkmės žinojau. Tavo Kuzia į skarmalus ramiai, be virpulio žiūrėti negalėjo. Turint tokį apetitą, joks „Sprintas" neišgelbės. Jam reikėjo sąskaitos banke, o jis smuklėje kasininku dirbo, už šimtą keturiasdešimt. Svetimus skaičiuoti dvilinkas, o paties kišenėse vėjas švilpė. O jau šventeiva dėjosi, nosį sukdavo, pagalbos paprašytas...
Vitiokas timptelėjo švarką, pasitaisė rankogalius, ' tačiau jo balsas nesidarė ramesnis. Tiesa, paskesni jo žodžiai sunkiai derinosi prie ankstesniųjų:
— Kuzia, žinok, mus visus apmovė! Ne juokas — bosą apmuilino. Stasas ligi šiol nesavas slankioja... . 'л<;
Neabejoju, kad išvyka į netolimą Kuznecovo praeitį būtų buvusi kur kas ilgesnė, bet tarkštelėjo bambukinė užuolaida ir pasirodė Gerasius.
Pamatęs mane, susiraukė, lyg pas dantų gydytoją patekęs, ir įdūrė akis į barmeną.
— Na, viso labo, vaikinai,— tariau.— Netrukdysiu jums.— Ir specialiai Vitiokui pridūriau: — O dėl kainos pagalvosiu.
— Žiūrėk, neprašauk pro šalį,—^atsakė jis.— 'Mašina ekstra klasės, gailėsies paskiau. '
Išėjęs gatvėn neištvėriau ir žvilgtelėjau pro langą.
N. Oganesovas
81
- Rytojaus dieną ne kartą ir su visomis smulkmenomis atkūrinėjau, ką matęs bare, nors nieko ypatingo ten neįvyko. Kompanija prie stalo baigė doroti vaisius. Mergiotės stragiai trypė „disko" ritmu, o Vitiokas kruopščiai pylė atgal į butelį mano taurelės likučius.
Gerasiaus greta nebuvo. Jis išniro iš po baro, vėptelėjo kažką barmenui ir it kulka šovė pro duris, norėdamas mane pasivyti. Pasiskubinau dingti, kadangi įtariau, jog vėl kaulins iš manęs honoraro už triūsą, kaip vantos lapas prilips.
Jei būčiau žinojęs, kad matau Gerasių paskutinį kartą, kad jam liko gyventi kelios minutės, nebūčiau kojų raitęs.
Bet to kol kas nežinojo niekas.
... „Chorošilova Julija Dmitrijevna. Šešiasdešimt aštuonerių metų. Ostrovskio gatvė 25. Pensininkė. Buvusi Kuznecovo kaimynė.
Calyčevas Valerijus Fiodorovičius. Devyniolikos metų. Kalnų gatvė 15, butas 6. Narkologinio dispanserio sanitaras. Anksčiau motoroleriu vežiodavo produktus į „Lotoso" restoraną. Darbe susitikdavo su Kuznecovu..."
Simakovo pateiktas sąrašas buvo ilgas, o budėtojas skaitė jį lėtai, sustodamas, vangiai tardamas pavardes ir adresus.
Taip gaištantį mane seniai būtų išviję iš būdelės, bet, laimei, greta stovėjo daugiau automatų, tad niekas į manąjį nesikėsino.
„Janyševskis Jurijus, Vladimirovičius. Trisdešimt šešerių metų. Komunarų 200. Buvęs „Lotoso" restorano padavėjas..."
Klausiausi ir žiūrėjau į anapus kelio stovintį dviaukštį bibliotekos pastatą. Nina darbavosi fonduose, pusrūsy, ir baigdavo lygiai septintą. Dulkių ir drėgmės nepraleidžiantis mano laikrodis rodė be penkių septynias.
„Jurkovskis Nikolajus Petrovičius,— monotoniškai lyg kalbanti mašina dudeno budėtojas.— Penkiasdešimt aštuonerių metų. Taikos prospektas 8, butas 31. Miesto ligoninės skyriaus vedėjas. Pereitais metais Kuznecovas kreipėsi į jį medicinos pagalbos..."
... Chorošilova, Calyčevas, Janyševskis, Jurkovskis...
Mechaniškai rijau informaciją.
Per praėjusią savaitę senąjį sąrašą papildė naujos pavardės, tačiau, kaip ir ankstesnės, jos nekėlė man didelių asociacijų.
„Avdejevas-Saika Borisas Borisovičius. Keturiasdešimt ketverių metų. Sevostjanovo 13. Laikrodininkas, laikinai nedirbantis dėl pakrikusios nervų sistemos. Pernai kovo mėnesį taisė Kuznecovo rankinį laikrodį".
,— Viskas,—tarė'budėtojas.— Pakartoti?
— Nereikia.— Aš, kaip ir ne pagal abėcėlę j sąrašo pabaigą patekęs-Avdejevas-Saika, turėjau nervus, o jie anaiptol, nebuvo geležiniai.
— „Pirmasis" yra? — pasiteiravau.
„Pirmuoju" mes, be abejo, vadinome Simakovą.
— Yra, bet užsiėmęs. Pasitarimas. Prašė netrukdyti. Ką jam pasakyti?
Iš tikrųjų, ką?
Vargu ar mano viršininkai rimtai manė, kad aš lengva ranka, be niekur nieko, iš aibės pavardžių išgriebsiu nusikaltėlio vardą. Ne iš kelmo spirti.
— Pasakyk, kad sąrašo neprireikė.— Pagalvojau ir nusprendžiau pernelyg griežtai pasakęs.— Sakyk, kad kol kas neprireikė.
Apie susitikimą su Stasu nepasakiau nė žodžio, nors jis buvo neabejotinai svarbus. Vėliau ketinau papasakoti. Ryšio seansas ir taip užtruko. Be to, nebuvau galutinai įsitikinęs, kad manęs ne-beseka kvalifikuotesnis nei anksčiau seklys, todėl ilgi pokalbiai galėjo patraukti įtarią akį. To nederėjo pamiršti.
Paskyręs kitą seansą rytą ir atsisveikinęs, išėjau iš būdelės.
Bibliotekos languose degė šviesa.
Pūtė vėjas. Tamsiai pilki, juodai paplėmavę" debesys vis labiau traukė dangų. Kur ne kur prošvaistėmis kunkuliavo balti ir sunkūs, kaip minkyta tešla pakarailiai. -
Priėjau prie gėlių pardavėjos. Puokštės kainavo po rublį ir daugiau, o atskirai tetulė nepardavinėjo. Sugraibiau iš kišenės viską, ką .turėjau. Keturiasdešimt dvi kapeikos. Penkiolika reikėjo palikti už saugojimo kamerą sumokėti, arba atsisakyti bagažo. „Gerai, kad nemato Vitiokas. įsivaizduoju, kaip ištįstų^j© nosis, sužinojus apie mano kapitalus. O Stasas apskritai sprogtų iš apmaudo!" -i .vo iiul,.