Kol derėjausi su gėlininke, įkalbmėdąmas ją <arallytlt> pftftifcMf, bibliotekos tarpdury pasirodė Nina. Manęs nepastebėjusi, ji pasuko Pajūrio gatvės link.
— Ei tu, kavalieriau,— koneveikė-mane; tetulė.— Rublio neturi, o irgi, į džentelmenus taiko.—> Pagaliau nusileido.—GalaY ne-matėv imk, vis tiek visų šiandien neparduosiu.- > -n -
Išsirinkau skaisčiai raudoną, dygliuotą rožę, sumokėjau'ir fe-kinastopasileidau per gatvę, bet šūktelti Niną neišdrįsau.
Nu&tolis tarp mūsų netrumpėjo j/ihet ptile aanhsyžos Niną sulaikė švie'sofobas :ir.:aš ją pasivijau^ = - - nvior* i -n ,
— Volodia? — nustebo ji, pajutusi mano ranką ant sulenktos alkūnės.— Ką čia veikiate?
įprastas klausimas, tik kodėl jis man lyg perkūnas giedrą dieną.
— I paštą buvau užėjęs, perlaidos ieškojau,— vėptelėjau, kas šovė j galvą, ir atkišau rožę, lyg ji būtų galėjusi patvirtinti mano žodžius.—Tai jums.
— Ačiū,—padėkojo ji, bet gėlės nepaėmė.—Kas jums sakė, kad mane sutiksite?
— 2lnote, nuojauta...
— O adresą?
— Kokj adresą?
— Bibliotekos adresą? Jo, rodos, nedaviau.
Na va, vėl gudrauk, Išsisukinėk. Kada gi tai baigsis?
— Knygoj radau bibliotekos antspaudą, su adresu...—Matyt, dar niekad mano žodžiai nebuvo tokie Iš piršto laužti.
— Išėjot Iš pašto Ir nutarėt užsukti pakeliui?
— Žinoma. Ką, netikite?
— Kodėl, labai panašu j tiesą,— tarė JI.— Tik paštas kitoje pusėje!
— Argi? — Mintyse plūdau save už kvailumą.—Atleiskite, Nina, būna kartais — pliurpiu pats nežinau ką. Nekreipkite dėmesio.
Tačiau ji laukė Įtaigesnio atsakymo, todėl sumečiau, kad vėl pamelavęs visiškai neteksiu pasitikėjimo. Tik bėda, kad yra dalykų, kurių rėkte neišrėksi, šis kaip tik Ir buvo toks.
— ... Suprantate,— painiodamasis pradėjau aš,— laiko per akis, o jūsų kaip nėr, taip nėr.— Išlemenęs pirmąjį sakinį, išdrįsau pridurti: — Manau, padarysiu malonumą ir pasitiksiu. Argi tai nusikaltimas?
Jos akyse šmėstelėjo Išgąstis. Buvau matęs tokj žvilgsnį. Vakar, kai sėdėjome pustamsiame kambary.
H7 Jei ne laiku ar sutrukdžiau, sakykite...
Nina nė žodžio.
Tylėdami perkirtome sankryžą ir sustojome prie žemaūgės gauruotos palmės, augančios plytomis kloto šaligatvio vidury.
— Be reikalo kėlėtės,—tarė Nina, atsainiai žiūrėdama į neįmantrią gatvės puošmeną.— Palikau tablečių, ar išgėrėte?
Man atlėgo širdis. Jeigu parūpo mano sveikata, vadinasi, tegyvuoja taika. ,ri
— Nėra ko šaipytis.— Jos balse pasigirdo pažįstamos gaidelės, būdingos gydytojams ir medicinos seserims.— Persišaldžius svarbiausia — pagulėti.
Teisybės nė už skatikų, bet argi prieštarausi.
— Apskritai,— kalbėjo Nina,— man nepatinka, kad jūs...— Ji nepasakė, kas jai nepatinka, bet kalbėjo labai ryžtingai,-- Man rodos, reikia išsiaiškinti!
Tokia jžanga nežadėjo nieko gero, todėl reikėjo skubiai trauktis:
—' Ar jūs šiandien labai užsiėmusi?
— Aš? — atsakė ji klausimu.
— Taip.
— Ne, nelabai, o ką?
— Pagalvojau, gal mums pasivaikščiojus mažumėlę, parody-tumėt miestą. Ne, rimtai. Niekad nesu čia buvęs. Be to, re:kla ką nors motinai parašyti — žadėjau viską iš padugnių išklo.i.
Nina svyravo, todėl griebiausi šiaudo.
— Galų gale eąu jūsų svečias. Jūsų pareiga būti svet ngal... PaMvalkščIosim, Iššlalš'kinsim. Jums, rodos, kai kas neaišku, ar ne?
JI šyptelėjo.
— Nežinau. Tuoj pradės lyti...
— Mažmožis, susitarsime, dangaus raštinėje turiu pažjs.amų...
Užverčiau galvą, Ir Iš tamsaus, pažeme slenkančio debesies
man. j veidą tėkštelėjo pirmas sodrus lašas.
Deja, Nina buvo teisi — antrą parą graslnęsls, lietus pagaliau susiruošė dosniai pliūptelti mums ant galvų.
Pirmas dvi tris minutes viskas vyko kaip Iš gaidų: ant asfalto patlško stambios drėgnos dėmės, visiškai užgeso dangus ir, dirigentui mostelėjus, stojo visiška tyla. Nuščiuvo paukščiai, Ištuštėjo gatvė, o skaidrus oras apsiblausė, sustingo; pasidarė tirš*-tas ir valkus.
Be garso tvykstelėjo žaibas.
Akinamai ryškus, panašus j galingą lšdžiūvusio mėdž'b вКе* lėtą, jis padriko po dangų daugybe čiupiklių. Plyk^teWjift*'žaibui, pasaulis akimoju skilo j dvi spalvas ir susiplojo fyg vaizdllš'per-laikytame negatyve, paskui vėl sutemo. Tylą perskrodė griaustinis. Kartu su perkūnija kliūstelėjo i lietūs: Ne lietus, o tikra liūtis. Statmenas vandens srautas virto štfa^nantria1 šieną. Kliokė visur: po mumis, virš mūsų, aplink mus: PosKėlėtOš mifttičių stovėjome mažutėje salelėje po pavėne, kur spėjome palįsti, ir atrodė, kad, be spėriai mąžtančio sausumos sklypelio, nieko daugiau nebeliko pastfflyje. «oi. .«ir/ųiss о Я
Kitas plyksniS' buvo kiek silpnesnis už: pirtnęjį,'užtat iškart driokstelėjo perkūnas, toks kurtinantis ir smarkus; kad po kojomis susiūbavo žemė, o oras pakvipo siera. Nina instinktyviai glustelėjo prie manęs, [nirtingi smūgiai sekė vienas po kito. Juo toliau, tuo dažniau. Staiga tarkštelėjo kažkur greta.. Nina baugščiai krūptelėjo. Keletą akimirkų perkūnija tarsi nurimo, ir ji, stumtelėjusi mane, tekina pasileido iš pavėnės.
Puoliau iš paskos.
Pylė kaip iš kibiro.
Ketvirtas skyrius t
Apie vienuoliktą, audros atgarsių lydimas, kėblinau į Pajūrio gatvę. Dangus nusigiedrijo. Patekėjo mėnuo. Debesys nušur-muliavo j pietvakarius ir dabar, ko gero, karojo kažkur virš Bur-gaso ar Konstancos smiltynų ir paplūdimių.
Gatvė lyg iššluota.
It žuvų žvynaf blizgėjo lietaus nupraustas asfaltas. Išilgai šaligatvio stūksojo tykūs nustėrę medžiai. 'Nesvarios jų viršūnės, deimantiškai žalios nuo gatvės žibintų šviesos, atrodė tarytum nužengusios iš nuostabiųjų.Ruso drobių, o sodrūs, melsvai juodi, po medžiais tįsantys šešėliai dar labiau stiprino tą jspūdj.
Protarpiais stabteldavau, bet ne gėrėtis spalvų žaismu, nors žiburių apšviesta gatvė buvo nepaprastai išvaizdi. Stabčiojau visai dėl kitko: baugino jau gerą pusvalandį man iš paskos slenkantis subjektas.
Pastebėjau jį grįždamas iš stoties, papildęs iš saugojimo kameros atsargų ištuštėjusią savo kasą. Atvirai kalbant, jau ten, stotyje, akies krašteliu mačiau kažkieno įdėmų žvilgsnį, be paliovos jutau, kad aplink mane siuva vienas it tas pats žmogus, bet kas jis toks, neišsiaiškinau: salėje šurmuliavo daugybė žmonių, jų netrūko bufete, kur kyštelėjau nosį, knibždėjo stoties aikštėje. Tiesa, galėjo man ir pasivaidenti, todėl, grįždamas į centrą, ėjau užuolankomis, rinkdamasis tylesnius ir tuštesnius skersgatvius.
Netrukus įsitikinau, kad nepasivaideno. Kažkas iš tikrųjų įsisegė man į uodegą. Aš stabt, ir tipas nė iš vietos, aš žingsnį — ir jis iš paskos, bet kiek stengiaus — pamatyti mane sekiojantį subjektą man nepavyko. Vąrgu ar tai buvo Gerasius — ne tos manieros, ne tie įgūdžiai. Bet kas gi tada?
Pasvarstęs nutariau — tegu.
Sekė, vadinasi, smalsr kažkieno akis mane studijavo, vadinasi, dėmesys man neatlėgęs. Turėjau juoką braukti, o juokas neėmė: menkas malonumas, kai kiaurą dieną kiekvienas tavo žingsnis po didinamuoju stiklu. '
Ėjau, taškydamas klanus, ėjau, be atvangos kamuojamas vienatvės, kurios našta slėgė mane vis sunkiau ir sunkiau. Niekad negalvojau, kaip nežmoniškai sunku — būti vienam. Tikra kan