kynė, nors ant vinies kaibinkis!
„Ko tyli?"— paklausiau rūškaną tipą, j kurį kreipdavausi tik pačiais kebliausiais atvejais.
Kažkur viduje snūduriavęs balsas atsiliepė žvalus, netgi linksmas, lyg ir telaukęs, kad pakalbinčiau. Jis priminė, kad man dar atsirūgs mano pasimatymas su Nina.
Aš ir pats tai supratau. Grėsė pavojus sužlugdyti viską, ko pasiekiau: ryšius su Stasu, savo legendą ir daug ką "kita.
„Ir daug ką kita,—įterpė mano kritikas.— Darai šiurkščiausią klaidą, painiodamas asmeninius savo reikalus su tarnyba,
niekas tau šito nedovanos".
„Kuo gi, po velnių, aš čia dėtas? Tuo, kad man gaila tos merginos? Kad ją užjaučiu?"
„Užjauti? Ir daugiau nieko? Iš šalies visa tai atrodo truputį kitaip".
„Tik iš šalies!"
„O jeigu jus iš tikrųjų kažkas sekė?"
„Ką gi man daryti?"— pasidaviau aš.
„Ogi nieko,— burbtelėjo jis.— Grįšk namo, pas mamytę, daugiau nieko".
Ir dingo, žaismingai sukrizenęs.
Prisiminiau pokalbį, įvykusį pereitą penktadienį viršininko kabinete, atsiminiau Napoleono planus, kuriuos kūriau, sėdėdamas ant jūros kranto, ir pasijutau toks geltonsnapis, toks nesubrė'ri-dėlis, kurį surištą įmetė į vandenį, tikėdamiesi;1 jog tai 'geriausias būdas išmokyti plaukti.
[domu, ar pagalvojo apie tai Simakovas, siųsdamas mane į pirmąją savarankišką užduotį?..
Jeigu prieš tris dienas man būtiį pasakę, kad neskiriu, kur baigiasi darbas ir prasideda asmeninis gyvėtiimaš, būčiau įsižeidęs. Argi neaišku? Čia byla, čia aplinkybės, čia liudininkai ir jų parodymai, o čia aš — Volodia Soprykinas, kriminalinės paieškos darbuotojas.. Mano pareiga tikrintTfal^us, 'Įfodymus, daryti reikiamas išvadas ir, kritišku momentu įsikišus, lyg kokiam didmeistriui vienu gaištu išspręsti užduotį. Naivu? Taip. Ir kvaila.
Tik dabar pradėjau suvokti, kad man pavesta byla — visiškai ne šachmatų partija, kad aš anaiptol ne didmeistris, o žmonės, įsivėlę j tą istoriją, visiškai ne statistai, sustatyti lentoje aiškia tvarka. Atsidūręs Pajūrio gatvėje, iš pašalinio stebėtojo virtau tiesioginiu įvykių dalyviu. Maža to, pats tapau stebėjimo objeu Mat buvęs abstraktus piktadarys, beveidis visuomenės priešas — nusikaltėlis, kurį esant visiškai neabejojau, virto gyvu žmogumi, pavojingu man asmeniškai, o byla, kurią man patikėjo tarnyba — asmenišku mano reikalu. Kitaip ir negalėjo būti, nes visa, kas vyko— dalis mano paties gyvenimo, dalis, kurios antrąkart nebe-pakartosi, kurios neišmesi, nepakeisi, neperbrauksi kryžmai, kaip man piršo mano patarėjas...
Viduje tūnojęs tipas nuščiuvo, ir, jo tylėjimo paakintas, pirmąkart per pastarąsias keletą valandų atvirai pagalvojau apie Niną.
Susipažinau su ja tik dėl to, kad reikalavo byla. Ta pati byla verčia, kad slėpčiau savo aistras. Bet argi neturiu teisės rodyti simpatiją ar antipatiją?
Viskas taip, viskas teisinga, ir vis dėlto?..
Ne, matyt, teks atsisveikinti su Pajūrio gatve. Tučtuojau einu, pasiimu dantų šepetuką — ir viso labo — baigta!
„O kas toliau? — įžūliai ryzgo mano priekabininkas. — Juk grįžti į skyrių tau negalima".
„Nieko, kraustausi į viešbutį. Ten matysim".
„Na, na, laimingo kelio",— tulžingai palinkėjo jis ir nuščiuvo, dabar jau ilgam.
Tai reiškė, kad tikėtis vietos viešbutyje gali tik toks pusprotis kaip aš, todėl galų ga'e man reikės tenkintis kietu gultu miesto paplūdimy arba ne kiek minkštesniu suolu geležinkelio stoties keleivių salėje.
Likti pas Niną negalėjau. Nakvynės buvusiame bute irgi nesitikėjau— seniai buvau atsiskaitęs su šeimininke, ir po mano lovą tikriausiai palaimingai vartėsi kitas koks laimės kūdikis — čionykščiai namų šeimininkai nemėgsta prastovų. Tai ką turėjau daryti? Kitų variantų nebuvo. Nebent prašyti nakvynės savo seklį?
Kaip tik tą akimirką žibinto pailgintas persekiotojo šešėlis šmėstelėjo važiuojamąja gatvės dalimi.
Toliau taškiau klanus, stengdamasis negirdėti, kaip šleikščiai šlepsi kiaurai permirkusios mano basutės.
Ėjau t galvojau, kad visos mano prielaidos iš tikrųjų nevertos kiaušinio lukšto: šiaip ar taip, o susidariusi padėtis reikalavo, kad nepalikčiau Pajūrio gatvės. Kitos Išeities paprasčiausiai nebuvo.
Pakeitęs gyvenamąją vietą, aš iš tikrųjų dar labiau sukomplikuočiau savo padėtį, o, ko gero, sužlugdyčiau ir darbą. Ryšys su Stasu, žinoma, liktų. Pranešti jam naująjį adresą vieni niekai: šnipštelčiau Vitiokui, ir baigtas kriukis. Bet ar paaiškinčiau, kodėl išėjau? Kokia dingstimi? Stasas patologiškai įtarus, todėl net ir pati įtikimiausia gali virsti niekais, sukelti abejonių. Suk besukęs, o Pajūrio gatvė kol kas paranki, ji, nors ir netiesiogiai, stiprina versiją, kad mudu su Kuznecovu artimi draugai, kad aš žinau visus jo darbus ir darbelius. Išsikraustysiu, ir legenda apie tariamą mudviejų su Sergejum draugystę sprogs it muilo burbulas.
Buvo dar viena, galbūt pati svarbiausia priežastis: bijojau palikti Niną vieną. Nuojauta sakė, kad jai gresia pavojus, kuris kasdien, jei ne kas valandą, didėja. Ta nuojauta atsirado vakar, rytinio vizito metu, ir ligi šiol nenyko, o po audiencijos „Intu-riste“ mano nerimas tapo dar realesnis. Teisus aš ar ųeteisus — parodys laikas...
Kažkur toli toli aidėjo „Majako“ šaukiniai.
Pusė dvyliktos.
Aplenkęs šviesų viešbučio holą, kur, gitaros pritariami, pai-kiojo paaugliai, pamažėle perėjau kelią, prasispraudžiau pro sustatytus prie kelkraščio automobilius ir smukau į kiemą.
Žvalgybos vieta buvo ideali. Pro krūmus maitėsi didžiulė gatvės atkarpa, viešbučio durys ir abipus jų vešintys gėlynai.
Be paikiojančių naktibaldų, prie „Lotoso" nebuvo nė gyvos dvasios. Netrukus dingo ir jie.
Mudu likome dviese: aš ir mano palydovas, neskaitant, žinoma, viešbučio gyventojų, kurių dauguma, sprendžiant iš tamsių langų, seniai ilsėjosi Morfėjo glėby.
Neabejojau, kad mano prielipas nesitenkins palydėjęs mane iš stoties į namus. Greičiausiai jis tykos kur netoli: tikrins, pasiliksiu ar mano vizitas į Pajūrio gatvę tik apsukri apgaulė, noras sumėtyti pėdsakus. Ką gi, pakentėsiu, skubėti nėra kur.
Praėjo ne mažiau kaip ketvirtis valandos, kol nuo galinės „Lotoso" sienos atplyšo tamsus siluetas.
Ligi skausmo įtempiau akis. Tai buvo ne Gerasius. Bet stotas pasirodė man pažįstamas, nors ir nebuvau tuo tikras. Tik kai žengė į apšviestąją gatvės pusę, pažinau jį ir vos nešvilptelėjau apstulbęs.
Jis pastovėjo, pagalvojo, tarytum specialiai, kad geriau įsižiūrėčiau, ir jau ketino sukti mano pusėn, bet sustojo, patrypčio-jo neryžtingai, paskui apsigręžė ir tiesiai per gėlyną nudrožė atgal.
Išlindau iš krūmų j taką. Nusibraukęs nuo puspadžių prilipusį purvą, patraukiau namo, spėliodamas, kas privertė Tofiką Sach-mamedovą godotiną taksisto profesiją keisti į mažai gerbiamą seklio amplua?
Mane sekė T'-!įkas. Tu.: re&bejojaa, lygiai kaip ir tuo, kad žalio supratimo neturiu, kuriem galam jis tai daro.
Po kambarį, pasiramsčiuodamas ramentais, klibikščiavo apkūnus, vidutinio ūgio, kokių dvidešimt penkerių metų vyriškis.
Galimas daiktas, truputį vyresnis ar šiek tiek jaunesnis,— tiksliau nustatyti jo amžių buvo sunkoka: rusva, trumpai kirpta barzda ir ant kaktos užkritę plaukai nedengė tik nosies ir gyvų, arbatos spalvos akių. Aišku, akių spalvą nustačiau kiek vėliau, kai geriau į jį įsižiūrėjau, bet svečią pažinau iš karto, vos atidarė duris.
Savotiškai pakelti pečiai, jokio kaklo,— nekalbant jau apie kitas ne tokias ryškias žymes, darė jo išorę gana įsimintiną. Tai buvo tas pats žmogus, su kuriuo susidūriau vakar, skambant Bethoveno styginiam kvartetui, ir kurio staigus dingimas mane gerokai pribloškė. „Vakar jis paspruko automobiliu,— pagalvojau parą pavėlavęs,— tikriausiai automobiliu, todėl ir nepavijau44. Bet kodėl tokia paprasta mintis nešovė į galvą anksčiau, o tik dabar, kai neteko menkiausios prasmės — negalėjau suprasti.